G. Mažeikis. Kaip mus nususina kontroliuojamas vardų rašymas

Pasaulis yra kupinas atminties ženklų, kuriuos mes sąmoningai ar nesąmoningai skaitome vaikščiodami miestų gatvėmis, vartydami senas fotografijas ar skaitydami vardus ant antkapių. Sociali, kultūriškai integruota, aktyvi atmintis saugo pasaulio gelmę ją nuolatos įvardydama ir šnekėdama.

Tai, ką pavadintume Pasaulio ar Lietuvos dvasia, yra svarstoma ir turi savo raktus: vardus. Atmintis gyva pasakojimais, ginčais, o vadinasi ir kalba, ir jos pagalbininkais – rašmenimis bei įvairiais kitais simboliais ir vaizdais. Rašmenys ir vaizdai yra neatskiriamai suaugę su kasdiene gyvenamąja aplinka ir su paminklais: įsprausti į sienas ir antkapius, išbrėžti kryžiuose ir odoje, taip žymint orumo ir žeminimo kelius. Sugyventi su kitų atmintimi, su jų tapatybe ir širdimi, su tuo, kas jų šeimoms brangiausia yra gerbti jų užrašus, raides ir paveikslus, muziką ir valgius. Kalba neprasideda pasuose ir neužsibaigia gatvių pavadinimais, tačiau įžeidimas, įskaudinimas prasideda būtent čia: kai tu ir tavo šeima yra pažeminami viešais, iškreipiančiais užrašais. Tada orūs atminties keliai susiaurėja ar užsiveria.

Dramatiškai įvairiai socialinei ir kultūrinei atminčiai nėra vieno Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos, o yra daug vilnių ir kaunų. Kartais poetai žaismingai derina skirtingas Vilniaus, Vilna ir Wilno trajektorijas, ar Kauno-Kowno-Ковно virpesius, Klaipėdos ir Memelio nesantaikas ir sukuria daugiavardiškumo reiškinį. Šių ir kitų miestų, miestelių gelmes apčiuopsime bažnyčiose ir kapinėse, kur dar drįstama šventuosius ir senelių bei prosenelių vardus ir linkėjimus rašyti jų širdies raidėmis: lenkų, hebrajų, kirilica … Šalia jų gali pajusti, ką Rusijos imperijoje spaudos draudimo laikotarpiu lietuviui reiškė matyti savus, lotyniškus, tuo metu dar lenkų rašmenimis, bet lietuvių kalba, rašytus užrašus šventose knygose, ant kryžių ir antkapių… 

Sovietinis laikotarpis taip pat suformavo savo būdą ginti gyvąją atmintį ne tik šnekant, bet ir sąmoningai kritikuojant tikrovę iškreipiantį instrumentinį, funkcinį šnekėjimą ir planų vykdymą. Gindami gyvą santykį su kalba ir itin kritišką su instrumentiniu protu Sąjūdžio, roko maršų metu grupė Antis ir A. Kaušpėdas įdainavo dainą „Zombiai atrieda, atidunda“. Zombiais tuo metu buvo vadinami žmonės, gyvų vardų ir jų atveriamos atminties virpesių, tuo metu svarbių lietuviams ir lenkams, sentikiams ir žydams nejuto. Zombiai buvo tie, kurie nematė gatvėse prieškario ir karo gyvenimo įspaudų, daugiaženkliškumo ir daugiavardiškumo, kurie nebejuto istorijos keliamo džiaugsmo, o vykdė R. Gavelio „kanukų“ arba A. Kaušpėdo „funkcionierių“ priesakus, formavo trumpą, nebūtą arba tik instrumentinę, vienareikšmišką sovietinę atmintį. 

Tačiau štai prabėgo 25 metai ir klausiu: ar zombiška atmintis ir jos kalba išnyko? O gal dar labiau paplito? Mūsų kaimynai rusai ir ukrainiečiai kalba apie „zombadėžes“, taip vadindami televizorius, nuolatos rodančius propagandą ir apie zombinančius įstatymus, kurie paverčia paprastus gyventojus „vata“ ir kuria vienareikšmišką instrumentinį mąstymą. Metafora „zombadėžė“ savaip tęsia A. Kaušpėdo tradiciją ir inscenizacijas. Ilgas zombadėžės žiūrėjimas pakeičia tavo sudėtingą ir orią atmintį vienareikšmiškais vertinimais ir instrumentiniais sprendimais. Vardai pakeičiami funkciniais ženklais, reikšmingais jums įsakyti ar nubausti. Tokie vardai nebeatrakina durų į gyvą atmintį, o atveria vartus į zombiškus propagandos prospektus. 

Zombinantys įstatymai – yra instrumentiniai ir patogūs. Kiekvienas jų atskirai atrodo nepadaro nieko bloga, tik truputį daugiau tvarkos ir vienareikšmiškumo, o pabaigoje – žiūrėk, jau gyveni dvasios dykynėje. Negyva instrumentinė, kupina klišių atmintis, jos rašytinė ir sakytinė kalba yra ne tik iškilmingi pasakojimai apie sovietinius herojus, vaduotojus ir jų didžiąją auką ... Naujieji, „savi“ kanukai kuria kalbos ir atminties, šlovinimo ir užmaršties tvarkas Lietuvoje ir Europoje. 

Zombiška atmintis funkcionuoja instrumentine kalba. Naujų kanukų prižiūrimi prisiminimai yra trumpi, moduliniai, ideologiškai tinkamai atgręžti, laiku pakeičiami kitokiais „prisiminimais“. Jie verslui naudingi: galima drąsiai griauti senuosius, medinius miestų rajonus ir statyti daugiabučius, užversti kapines ir tiesti prospektus, nugriauti į paveldo sąrašą neįtrauktus pastatus. Instrumentinis mąstymas yra tam, kad išretintų gyvos atminties brūzgynus, tačiau kartais jis dykvietes apgyvendina zombiais.

Zombiškai atminčiai yra priešinama ir gyvoji, ir leisgyvė atmintys. Gyvoji atmintis yra daugialypė ir daugiamatė. Ji spurda, nerami, skausminga ir juokinga, daugiabalsė ir daugiakalbė, neparašoma nei lietuviškais, nei lenkiškais, nei rusiškais rašmenimis. Ji yra prieštaringa, kupina santykių raizgalynių ir susipriešinimo kaltūnų. Tačiau ji žadina literatūrą, poeziją, dailę, fotografiją, visą mūsų kultūrą. 

O prieštaringos, karui ir susitaikymui raginančios atmintys ir šnekos būna sunkios. Tokie yra lietuvių, rusų, lenkų, žydų pokalbiai. Norint užtildyti šiuos pokalbius ir instrumentiškai valdyti valdžios aparatas ir jo savanoriai yra linkę pakeisti juos supaprastinta, leisgyve atminimi ir standartizuotu, kontroliuojamu vardų rašymu. Iškreipti vardai ir leisgyviai prisiminimai žemina orią atmintį, tačiau jos dar nepaverčia zombiška, ir čia vienintelis džiaugsmas ir klaidinantis nusiraminimas. 

Instrumentiniai sprendimai padaro tvarką vienoje vietoje ir nesirūpina platesniu gyvenimu, mūsų būtimi. Pavyzdžiui, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) parengta išvada dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto teigia, kad visų gimusių Lietuvoje piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis. Tai yra instrumentinis sprendimas ir taip jį VLKK nariai argumentuoja. O R. Valatkos kritika, pateikta šiam sprendimui, yra atgręžta į gyvąją atmintį: „Šiame dokumente yra vienas argumentas – priplėkęs katedralinis nacionalizmas ir iš tarpukario einantis antipolonizmas. Štai ir yra vienintelis svarbiausias argumentas, kuris tęsiasi jau 25-erius metus.“ „Priplėkęs katedralinis nacionalizmas“ ir blankiaveidžai vartotojai tęsia nususintą Vilnius, Kauno, Klaipėdos, kitų miestų ir miestelių tapatybę. Tai miestai su smarkiai iškarpyta žydų, lenkų, rusų, gudų, bet ir savų, lietuvių, gyvąja atmintimi, ir todėl jų daugabalsiškumas yra nuščiuvęs. Iškarpyti ir keisti ir yra modulinis, instrumentinis elgesio būdas, kuris arba paverčia leisgyviu, arba zombiu. 

Nuščiuvusią sąmonę sutinkame, kai bandome šnekėti Kauną, kaip žydų centrą, jų autonomiją, žydų Vilijampolę ir Getą ... Tokie prisiminimai yra laikomi nepatogias, erzinančiais, o ir jų kalbos žodžių, ženklų beveik nebeliko. Ne mažiau leisgyvė yra rusų, ir jau visai apmirusi – lenkiška atmintis ir jos kalbėjimai. Iš dalies tai yra tragiško istorinio paveldo, o iš dalies ir mūsų politikos rezultatas. 

Tie, kurie mano, kad atminčių ir kalbų susinimas didina saugumą – labai klysta. Saugumas yra tada, kai gali sau leisti būti kitokiu: prisiminti save ne tokiu pat, būti nepanašiu ir tapti skirtingu. Visuomenės saugumas yra tada, kai bendruomenės gali sau leisti viešai prisiminti, rašyti savo rašmenimis ir kalba, tapti kitokiais, kurti alternatyvas ir, nežiūrint viso to, tikėtis už tai pagarbos ir lygių galimybių. Pavyzdžiui, žmonės, kovojantys su patyčiomis mokyklose, gali pasukti dviem keliais: vienas kelias yra mokyti vaikus gerbti nepanašius į juos, o priešingas – nepanašius paversti tokiais pat kaip dauguma, supanašinti. Pirmu atveju formuosis atminčių įvairovė, o antru –atskirties grupės, viešpatavimo ir žeminimo patirtys. 

Lenkų kalba iš lietuviškų mokyklų išnyko seniai, jidiš ar gudų ir nebuvo patekusios, o rusų šiandien – benykstanti. Tačiau be šių kalbų vietos daugialypė atmintis yra negalima. Anglų kalba patogi savo instrumentiškumu ir universalumu, tačiau ji dar menkai susieta su skaudžiais prisiminimais ir juos viešinančiais geliančiais pokalbiais. Žinoma, pokario pabėgėliai, migracijos bangos atneša ir gyvą anglų kalbą, kupiną lietuviško virsmo ir dramos, kurią vien lietuviškais rašmenimis jau sunku nusakyti. Bet tai jau ne instrumentinė, o šeimos, gyvenimo šneka.

Kas ta įvairovė ir skirtingos atmintys ir jų šnekos? Tai ne tik jau minėti Lietuvių pilietinės tautos nariai – žydai, lenkai, rusai, gudai, tačiau ir mišrių tautų šeimos, ir vienišos motinos, auginančios vaikus, negalią patiriantys asmenys, kito, nekatalikiško, tikėjimo asmenys, seksualinės mažumos, nepanašaus gyvenimo būdo ir charakterio bendruomenės... Jų simboliai nėra vien rašmenys, bet ir paveikslai, ir skulptūros, ir antkapiai. Ir sukurti kalbą, kuria prabiltų žeminama moteris ar negalią patyręs asmuo – prisireikė daug laiko. Tai kodėl yra Lietuvoje tildomi tie, kurie šią atmintį ir kalbą jau turėjo? Kalbu ne tik apie vardus dokumentuose, bet apie visą viešosios kalbos politiką, kuri aprėpia daug ką: nuo urbanistikos ir savivaldos dokumentų iki bažnyčiose registruojamų santuokų. Tačiau organizacijose ir įstaigose, valstybėje paplitusi baimė dėl savo ateities suvienodina viešąją sąmonę ir žmonės tampa supaprastinai vieningi: „savi leisgyviai“, nes neturi kitokių bruožų ir skirtingų prisiminimų, nebeturi skirtingų kapinių.

Lietuvoje yra dvi skirtingos politinės tautos, tarsi du paraleliniai pasauliai, vienas kurių nuolatos tariasi dėl įvairovės ir lygių galimybių gėrio, vadinasi ir dėl kalbos ženklų įvairovės; o kitas vieningas iš baimės, iš negebėjimo būti kitokiu iš troškimo būti auka: lenkų, rusų, vokiečių, sovietų okupacijų. Šiandien šios nususintos atminties, baikščios suvienodintos sąmonės nešėjai anaiptol nėra darbininkai ir valstiečiai, o žmonės nutrintais, blankiais veidais. Veido nyksmas prasideda kai pradedi netekti savo vardo, o baigiasi, kai veidas virsta laikraščio ar televizoriaus atspindžiu. Tada „atrieda zombiai“, kurie nebeskiria vardo nuo „pavadinimo“. Žmonių su skambiais pavadinimais šiandien yra pilni ekranai. Beveik beveidiškumas užtikrina neliečiamumą blankiųjų visuomenėje ir gundo galimybe įgyti populiarų pavadinimą. Jie taip pat save vadina „politine tauta“, nors šiuos žodžius ištaria, mechaniškai, su nepasitikėjimu, kaip vardą pase.