G. Mažeikis. Šėlsmas dėl žalių stabų

Kultūrines vietas kuriame sudaiktindami idėjas, materializuodami atmintį ir tikėjimą, simboliais sujungdami skirtingas kartas ir net erdves.

Tačiau ši reikšminga žmogui simbolių įkūnijimo veikla neretai yra lydima perdėtos sakralizacijos, fetišizacijos, animizmo, ideologizacijos ir todėl gali grasinti visuomenei.

Štai kodėl ir Bažnyčia, ir Valstybės vykdo atminties politiką.

Siekiama, kad vieši ir laisvi didelių grupių prisiminimai neskaldytų visuomenės, nesukeltų religinių karų, nežadintų masių nirtulio.

Kaip ir bet kokiai kitai politikai - užsienio, kultūros, socialinei ar atminties - yra reikšmingas atvirumas, susikalbėjimas, tikslo ir misijos supratimas, nuolatinis tarimasis su savais žmonėmis ir kaimyninėmis tautomis.

Laikoma, kad atminties politika yra svarbi kraštams, kur veši gilus sakralinis ikoniškumas, kur paminklams ir vaizdams suteikiama ypatinga žmones ir jų pasaulio suvokimą organizuojanti reikšmė. Jautrioms atminties politikai šalims priklauso stačiatikių ir katalikų kraštai: Rusija, Balkanai, Ukraina, Lenkija, Lietuva, Baltarusija ...

Kur kas mažiau jautrūs šioms temoms yra protestantiški kraštai, pavyzdžiui Estija, nors ir ten, stačiatikių pasaulėžiūros veikti žmonės ypatingai jautriai reagavo į Bronzinio kareivio perkėlimą.

Apšviestos šalies atminties politika remiasi kritinio mąstymo principais, kuriais siekiama įvertinti sakralinių ir istorinių ikonų paveikumą bendruomenėms ir priemones nesukelti konfliktų. O atminties politikos stoka ar jos nesusietumas su apšvietos ir kritinio mąstymo idealais prisideda prie įvietinto kvazireliginio ar paraistorinio tamsuolių šėlo, kurį dažnai skatina priešiška propaganda.

Kvazireliginiu masių siautuliu yra vadinami visokie prasimanymai apie vietų ar ikonų šventumą ir žūtbūtinį norą jas apginti, neleisti keisti ar pervežti. Neretai net kritiškai mąstančių Bažnyčios atstovų argumentai nepadeda suvaldyti nirtulingo liaudiško religingumo.

Paraistorinis tamsuolių šėlas yra naujesnes reiškinys, paplitęs nuo to laiko, kai istorijos rašymas ir dėstymas virto ideologų ir propagandistų darbu. Paraistorikai pakeitė ir Bažnyčią, ir marksizmą-leninizmą bei tapo naujaisiais masių ideologais. Tačiau kartais visos trys grupės - religiniai veikėjai, ideologai ir paraistorikai - veikia išvien. Jų bendros pastangos ir masinė paklausa apibūdina tai, ką šiandien Rusijoje vadinama „novym mrakobiesijem“ – naujuoju kvazireliginiu tamsulių šėlu.

Tai nėra įprastas XVIII ar XIX amžių tamsuolių siautulys, skatinęs deginti knygas ir mušti mokytojus, ginti prietarus ir „vietos papročius“.

Naujoji tamsybė gimsta informaciniame lauke: minios protas apsiniaukia nuo paraistorinio ir kvazireliginio įtikinėjimo, nuo nirtulingos ir be perstojo veikiančios propagandos, nuo jos kvietimo ginti šventų istorijos vietų ir veikėjų figūras.

Kitaip tariant, naujoji „mrakobiesije“ išaugo ne iš dūminių gryčių ir ne iš pusrūsių, o iš prieinamos ir įtikinamos informacijos ir lyderių priesakų.

Rusijoje kuriamas paraistorinis ir kartu kvazireliginis pasakojimas yra kupinas ikonų ir šventų žemių vaizdų. Naujasis naratyvas yra skleidžiamas ir buvusiam bolševizmui, ir prisikėlusiam stačiatikiui atpažįstamu būdu, taip pažadinant jų dvasingumą ir emocijas.

Maskvos filosofas A. Duginas yra vienas iš kvazireliginio neobolševizmo, artimai susijusio su ultra kairiuoju nacionalizmu, ideologas. Jo pasakojimai yra sakrališki, ikoniški, agresyvūs, tačiau ir bolševikiški. Jie yra atpažįstami miniai ir jaučiami kairiųjų stačiatikių nacionalistų.

Kvazireliginis neobolševizmas savo propagandos tikslais naudojasi įvairiausiomis vietos ir istorinėmis ikonomis, paminklais. Tačiau katalikiško auklėjimo mąstymas taip pat yra jautrus, nors gal kiek ir mažiau, sakralinei ir paraistorinei pasaulio ikonizacijai.

Štai kodėl A. Duginas yra girdimas ne tik stačiatikių kraštuose, Rusijoje, Graikijoje, Serbijoje, bet ir Lietuvoje ir Lenkijoje. Jis ir jo draugai vykdo agresyvią atminties politiką ir audrina informuotų tamsuolių mases.

O yra Lietuvos valstybinė atminties politika? Šis klausimas šiandien vis dažniau užduodamas kritiškai mąstančių žmonių. Įvairūs komitetai laikas nuo laiko sprendžia politines atminties problemas: rezistencijos, Holokausto, tremties, tarpukario Vilniaus, atskirų paminklų.

Tačiau pavadinti tai aiškia programine politika, su savo gilia kritika netenka. Tokios politikos pasigesime ir Lietuvos Nekilnojamojo turto paveldo vertinimo taryboje, sprendusioje apie Žaliojo tilto skulptūrų likimą. Veikiau šią politiką ištaria atskiri tyrinėtojai, pavyzdžiui, istorikai Egidijus Aleksandravičius, Alvydas Nikžentaitis.

Tačiau atminties politika nėra istorija ir filosofija. Politika vadinu viešą laisvų žmonių tarimąsi dėl vertybių, tikslų, idealų ir dėl esamų problemų jų siekiant. Manau, atminties politika Lietuvoje yra vargana. O dalyvauti ir gintis propagandiniuose karuose be jos yra sunku.

Rusijos memorialinis, kvazireliginis tinklas suaustas iš sunkai suderinamų ikonų. Tačiau kvazireliginis mąstymas ne skiria, o sintezuoja, jungia.

Pavyzdžiui, paraistorinis V. Putino ar A. Dugino ir jo sekėjų pasakojimas jungia į viena Lenino Mauzoliejų, Sevastopolio šventąją Korsūnę ir Novorosijos žemės. Analogiškai kadaise kalbėjo ir S. Miloševičius, kuris, prasidėjus etniniams konfliktams su Kosovo albanais, kvietė serbus ir juodkalniečius: „Jūs turite pasilikti čia – vardan jūsų protėvių ir jūsų palikuonių. Jugoslavijos be Kosovo nėra“.

Kvietimas ginti protėvius ir palikuonis, jau šmėklas ir dar negimusius, yra tipiška kvazireliginė retorika, kuri remiasi propagandine paraistorija. Panašiai kalbėjo V. Putinas, skelbdamas Krymo priklausomybę Rusijai: „Rusijai Krymas, senoji Korsūnė, Chersonesas, Sevastopolis turi milžinišką civilizacinę ir sakralinę reikšmę, tokią pat kaip Jeruzalės Šventyklos kalnas tiems, kas tiki islamą ar judaizmą. Ir būtent taip, nuo dabar ir per amžius, mes į tai žvelgsime“ .

Korsūnės ikonologizacija ženklina amžiną Krymo priklausomybę Rusijai. Neobolševikinėje-oligarchinėje retorikoje posakis „per amžius“ reiškia: nuo akmens amžiaus iki tolimiausios ateities.

Šiuolaikinei propagandai paranku kurti apčiuopiamus kvazireliginius simbolius, ikonizuoti vietas, išaukštinti stabus. Katalikiškai pasaulėjautai tokia propaganda yra pavojinga: kaip ir stačiatikių ji yra giliai ikonizuota. Mes, kaip ir rusai, ar lenkai ar serbai, esame linkę savo vertybes suišorinti, paversti stabais, įšventinti daiktus, kūnus ir vietas, išaukštinti kapavietes. O apšviestoji kritika, kuri drąsiai analizuotų sakralinį-ikoninį mąstymą ir elgesį, yra silpna, neprigijusi visuomenėje.

Ar Lietuvoje kas gerbia šventų paveikslų ir paminklų kritikus, ikonoklastus, atmena juos? Ar labai populiarus filosofas Arvydas Šliogeris, ko gero, nuosekliausiais ikonoklastas?

Protestantų, musulmonų ir budistų tikėjimams ši problema beveik neaktuali: jų pasaulėjauta yra jautri stabams ir juos labai kritikuoja. Apšviestasis kritinis mąstymas demaskuoja vietų ir paminklų sakralizaciją, jų pavertimą manipuliacijos priemone. Todėl informuotų tamsuolių kovos dėl neva šventų ar ypatingą istorinę vertę turinčių paminklų rodo ikonolatrijos mastą. Latrais liaudyje yra vadinami besaikiai svaigulio vartotojai.

Ikonolatrija yra besaikė simbolinė, ikoninė girtuoklystė. Naujieji paraistorikos ikonolatrai yra pasirengę daug kam, kad tik apgirstų nuo juos įkvepiančių stabų ar pasakojimų.

Tačiau neskubinkime aklai smerkti masinės ikonolatrijos ir ją mobilizuojančios renginių ir kino industrijos. Pakeliui galime išmesti ir kūrybingą, kritinę meninę literatūrą, pavyzdžiui, maginio realizmo kritiškumą ir ironiją, distopijų žanrą ar švietėjiškus pamfletus.

Kaip ir utopijos, maginis realizmas kartais būna itin kritiškas dėl savo grotesko ir prieštaringų alegorijų, siaubą keliančių vaizdų ir šlykštumo estetikos. Taip rašytojai, naudodamiesi maginio realizmo kalba, demaskuoja kvazireliginę vietų, daiktų ir herojų ikonizaciją, hiperbolizuoja ir absurdu paverčia ikonolatriją, parodo perversyvią ir nirtulingą informuotų tamsuolių prigimtį.

Kritiškas maginis realizmas, sumišęs su distopijos elemenatais, populiarus tuose pat stačiatikių ir katalikų kraštuose ir yra blaivinanti nuo prietarų priemonė. Šia specifine, kritiška maginio realizmo kalba neretai rašė/rašo G. Markesas, R. Gavelis, H. Kunčius, V. Pelevinas, V. Sorokinas, P. Pepperšteinas ...

Vietoje to, kad tiesiogiai, kaip Volteras pamfletais „traiškytų bjaurybę“ (religinius prietarus), jie meniškai dekonstruoja naujuosius politinius mitus ir stabus. Tačiau, skaitydamas H. Kunčių ir V. Sorokiną, mąstau: ar jie nenuspėja agresyvių, ikonomis apsikabinusių, informuotų tamsuolių veiksmų?

Prisiminkime, kad nepaisant to, kad M. Bulgakovas apsakyme „Šuns širdis“ (1925 metai) kritikavo ir pašiepė agresyvų sovietinį kolektyvizmą, ateitis priklausė būtent propagandiniam liaudies balsui, „obščesvennomu mnieniju“, ideologizuotų darbo kolektyvų pareiškimams, kurie kovojo ir aukojosi dėl materializuotų ir įvietinų bolševizmo stabų.

Prasidėjus II pasauliniam karui eiliniai provincijos bolševikai krovė į sunkvežimius, gelbėjo Stalino biustus, nepalikdami vietos pabėgėliams. Bolševikinė ikonolatrija įvardijo miestus „Tėvynės didvyrius“, Lenino ordinais apdovanojo gyvenvietes, sukūrė karių šlovės ir narsumo alėjos, nesirūpinant aukų šeimomis. Buvo kuriamas ikonolatrijos tinkas, harmoningai suderintas su Raudonosios aikštės memorialu ir V. Lenino Mauzoliejumi.

Rusijos rašytojas V. Sorokinas yra jautrus kvazireliginio ir agresyvaus tamsuoliškumo sąaugoms su neobolševizmu ir naujuoju kapitalizmu. Šios sąaugos ateitį jis aprašo romanuose Opričniko diena ir Tellurija. Tellurijoje vaizduoja subyrėjusią į daugelį valstybių Rusiją. Moskovijoje klesti „apšviestasis teokratokomunofeodalizmas“.

Ši santvarka pataikauja ir Kremliaus informuotiems tamsuoliams, ir Dievo žodžio valdžiai, sovietiniam kolektyvizmui ir oligarchiniam feodalizmui su monopolinio kapitalo elementais, ir valdžios vertikalei. V. Sorokinas sukarikatūrina ikoninę pasaulėjautą ir jos ideologines mutacijas, sukuria siaubo karnavalą ir taip aiškina Rusijos masių sąmonės metamorfozes.

Panašius lietuviškos sąmonės virsmus atskleidžia ir H. Kunčius. Šių dviejų autorių lyginamoji analizė kartais gali pasakyti daugiau apie masių sąmonės būseną nei ekonominė, karinė statistika ar balsavimo biuleteniai. Jų pagalba suprasime, kad paraistorija Rusijoje, o iš dalies ir pas mus, tampa neoficialia, pogrindine ideologija, kartais – naujuoju marksizmu-leninizmu.

Kai kurie Rusijos Dūmos, Lietuvos ir Lenkijos seimų politikai giriasi esą istorijos mėgėjai. Būtent ten jie sužino „informaciją“ apie šventas vietas ir kūnus, apie stabų reikšmes ir gintinas ikonas ir virsta agresyviais informuotais tamsuoliais. Naujoji populiarioji istorija dažnai yra itin nacionalistinė, o Rusijoje ir neobolševikinė.

Ji išaiškina Lenino ir Stačiatikių bažnyčios amžinus ryšius, tautos kosmizmą ir naujų lyderių sakralinį išrinktumą. Kremliaus ir jo gausių mokslininkų, humanitarų ginamas „daugiapolio“ pasaulio idealas reiškia ne laisvę daugialypumams Rusijoje, o siautėjančią tamsumą ir jos opričnikų galią.

Šiandien vardais „kita civilizacija“ ar kitas „polius“ pateisinamas autoritarinių ir totalitarinių, itin korumpuotų režimų buvimas pasaulyje. O viena iš agresyvios tamsybės temų yra sakralinių vietų aukštinimas ir gyvybės aukojimas įsivaizduojamoms šmėkloms.

Apie dabarties neobolševizmo kvazireligingumą ir lojalumą oligarchams liudija dabarties komunistinių mauzoliejų būklė. Oligarchinis kapitalizmas ir šiandien saugo ir rūpinasi balzamuotais totalitariniais ar autoritariniais lyderiais: Leninu ir jo mauzoliejumi Rusijoje, Mao Zedongu Kinijoje, Ho Chi Minh‘u Vietname, Kim Ir Senu ir Kim Čen Iru Šiaurės Korėjoje.

Saikingesnis variantas yra Broz Tito mauzoliejus Serbijoje, kur, išsaugant ideologinę ikoniškumo svarbą, vis dėlto buvo išvengta atnašavimo balzamuotiems lavonams ir taip sumažinta religinės vaizduotės įtampa. V. Leninas ir šiomis dienomis vis perrenginėjimas Mauzoliejuje (amžinai „gyvas“?), o propagandai talkinantis V. Putinas skelbia, kad karą Ukrainoje laimi „Donecko šachtininkai ir traktoristai“, kuriuos kovai laimino stačiatikių kunigai. 

Tai ir yra neobolševikinė propaganda kvazireliginės oligarchijos ir agresyvaus informuoto tamsuoliškumo laikais.

Būtent šiame kontekste Žaliojo tilto skulptūros pamažu yra įtraukiamos į informuoto tamsuoliškumo siausmą. Ar tam, kad jos būtų perkeltos į Grūto parką, reikia pirma išnešti Leniną iš Mauzoliejaus ir palaidoti?