Kas jie, Lietuvos mokytojai, Vyriausybės vadovo S. Skvernelio, ŠMM ministrės akimis – kvailiai, nesusipratėliai, akli kurmiai, nematantys, kur pačios didžiausios problemos?
Neįsiklausoma į savų mokytojų praktikų patarimus, kaip reikėtų spręsti Lietuvos bendrojo lavinimo „nusiritimo į dugną“ problemas, sprendimų pasiūlymus, bet jeigu atvažiuoja koks iš ES ESBO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) Švietimo ir įgūdžių direktorato vadovas, A. Schleicheris, tai jis – ponas Dievas, kiaurai „matąs“ , kaip reikia Lietuvoje atgaivinti švietimą. Matąs popierius ir ŠMM valdininkų jam pristatytas mūsų švietimo gaires. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu...
Mažiausiai tie PISA tyrimai rodo problemų Lietuvos mokyklose mastą, nes už nesimokymo slypi begalė valdžios tyčia ar ne „nepastebimas“ blogybių liūnas: labai didžiulė socialinė atskirtis tarp Lietuvos vaikų – nevienodų galimybių vaikams mokytis saugioje aplinkoje, tarsi tyčia, tarsi specialus sudarymas (privačios, mažos A. Landsbergienės „Karalienės Mortos“ ir kitos privačios mokyklos turtingųjų vaikams). Nėra nemokamo maitinimo visiems, nors iki privalomo mokytis amžiaus – 16 metų – mokiniams visose Lietuvos mokyklose, o mūsų kaimynė Estija, pavyzdžiui, jau maitina taip, kaip ir Suomija, visus savo šalies mokinius mokyklose nemokamai.
Taip pat didžiulė problema – integruoti į klases visi specialiųjų poreikių vaikai absoliučiai nepasiruošus, be jokios pagalbos dirbančiam mokytojui vyresnėse, ypač paauglių – penktose, septintose, aštuntose – klasėse. Mokytojas bejėgis prieš vis dažniau pasitaikančius įžūlių mokinių išpuolius. Nevertinamas mokinių elgesys, kaip kad Suomijoje, Estijoje mokiniai už savo elgesį visiškai neatsakingi, jų tėvai – taip pat. Įvykus konfliktui, visada apkaltinami mokytojai. Yra vaikų teisės, bet pareigos – realiai neegzistuoja.
Ypač tai sunku, kai miestuose po trisdešimt vaikų kiekvienoje klasėje. Taip pat specialiųjų pedagogų, psichologų didžiulis trūkumas pagal mokinių skaičių; ir , žinoma, perpildytos, tūkstantinės miestų mokyklos. Pavyzdžiui, Vilniuje, tūkstantinėse, perpildytose mokyklose, vaikams pertraukų metu prasilenkiant koridoriuose ar laiptinėse net „kamščiai“ susidaro... Kaip išvengti patyčių, kai trūksta žmogui paprasčiausios erdvės?
Ir, žinoma, kaip minėjau, pati didžiausia problema – visuomenės, tuo pačiu valdžios atstovų ir mokinių niekinantis požiūris į mokytojus... Visiškai nepopuliarios pedagogikos studijos, nes atlyginimai žmogui, baigusiam universitetą, katastrofiškai maži. Miesto autobusų vairuotojai, gerokai trumpiau studijavę, uždirba trigubai daugiau nei jauni mokytojai.
Dar viena, bene iš pačių rimčiausių, problemų – didžiulis psichologinis spaudimas mokytojams, nepasitikėjimas jais. Nesibaigiančios kontrolės, auditai, vidaus ir išorės (absoliučiai vaiko mokymui nieko neduodantys, bet mokytojus įklampinantys į papildomus, su mokinių tiesioginiu mokymu pamokoje nesusijusius darbus ir stresus).
Atestavimai, peratestavimai – popierizmas, dirbtinės „parodomosios“ pamokos prieš atestavimąsi – dar viena didžiulė nesąmonė, apie kurią tyliai kalba beveik visi mokytojai...
Tik maža dalis prisitaikėlių, pataikūnų ir karjeristų tegali pritarti mokytojų darbo kokybės vertinimams – vidaus ir išorės auditams, kuriuos atlieka NMVA. Tai įstaiga, ryjanti didžiulius Lietuvos švietimo pinigus. Šią biurokratinę ŠMM dar vieną įstaigą prieš keletą metų įkurtą NMVA (Nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą) „prastūmė“ Seime, manau, suinteresuoti asmenys. Jos, NMVA, veikla – visiškas fiasko.
Kodėl? Jau vardinau apie auditus mokytojų ir mokyklų darbo stebėsenai. Kiek metų praėjo, o mokinių žinios ir gebėjimai nuo šių auditų tikrai nepakilo, bet kaip smuko žemyn, taip ir tebesmunka. O kur dar vykdomos nesąmonės su žmonėmis, norinčiais dalyvauti savivaldybių organizuojamiems mokyklų direktorių pareigoms eiti?
Atliekami privalomi psichologijos egzaminai net vadybines kategorijas turintiems žmonėms, jų profesinę, vadybinę, taip pat žmogiškąją savivertę žeminančiai patikra . Žmonės filmuojami, egzaminuojami, nuo keturių iki aštuonių valandų ten sugaišta, bet atsakymo iškart negauna. Ir, kiek teko skaityti internete skundų Seimo Kontrolierių įstaigai, didelę darbo patirtį mokyklose turintys žmonės – pravaromi.
Nors pateikia šie žmonės daugybę jų kvalifikaciją įrodančių dokumentų, CV (reikalauja NMVA), išklausytų vadybinių kursų sertifikatų, net savivaldybių pažymų, kad dalyvaus mokyklos direktoriaus pareigų konkurse, bet... konkurse dalyvauti – negali... Netinkami. Kiek žinoma, dažniausiai „tinkami“ būna kandidatuoti konkursuose iš ŠMM, ar kitų šiai ministerijai pavaldžių įstaigų įstaigėlių...
Motyvai, MMVA „protų“ manymu, kandidatuoti į mokyklų direktorių postus atmesti žmonės – nepasiruošę, neperskaitė didžiulio sąrašo užsienietiškų edukologijos vadybos knygų.... Jei negausi iš NMVA pažymos, net negalvok tuos pačius dokumentus teikti Lietuvos savivaldybių organizuojamiems mokyklų direktorių pareigoms konkursams. Vėl savo vadybinius gebėjimus šitie žmonės turės teisę pasitikrinti NMVA tik po metų... Gal jau bus tinkami?
Siūlyčiau ŠMM ministrei pasidomėti, kiek Lietuvoje mokyklų neturi vadovų, o tik L.e.p (laikinai einantys pareigas) direktorių pavaduotojai vadovauja mokykloms. Būtų, manau, trečdalis, o gal dar daugiau tokių mokyklų, neturinčių savo direktoriaus. Jau žmonės, vengdami streso ir niekinančio požiūrio į jų gebėjimus, net ir prašomi nenori to testo laikyti. Save sugebančiais švietime dirbti laiko, kam dar vienas eilinis paniekinimas...
Ar apie šias, tik kelias čia išvardintas problemas, buvo supažindintas ponas iš ES atvykęs patarti ŠMM ministrei? Ar patarė tas ES švietimo srities atstovas, kaip įveikti šitas problemas?
O kur dar daugybė kitų, mokyklas, mokytojus mokančių ir kontroliuojančių, taip pat valdančių ES paramos įvairioms programoms (daugiausiai – mokytojų mokymui, kaip mokyti) Lietuvos švietimui pinigų srautus, prieš 5–10 metų Lietuvoje įsteigtų biurokratinių su visomis savo valdymo struktūromis, visiškai nereikalingų, dubliuojančių ŠMM veiklas, naujų įstaigų? Kas suskaičiavo?
Ruošiuosi gerbiamai ŠMM ministrei į talką, kol atostogauju – suskaičiuosiu. Tai nėra Valstybės paslaptis, nes visa Lietuvos švietimo biurokratų „armija“ prieinama visagaliame internete.
Mokinių masiškai mažėja, bet ne kaip grybų po lietaus pridygusių, kiek žinoma, ypač liberalo ŠMM ministro G. Steponavičiaus vadovavimo laikais įstaigų įstaigėlių, kur mokami europinio dydžio atlygiai jų biurokratams.
Gal tuos pinigėlius atiduokim nemokamam vaikų maitinimui, kaip Estijoje ir Suomijoje, o atleistus švietimo sistemos gerai „įsitaisiusius“, pedagogikos mokslus krimtusius biurokratus nusiųskime dėstyti į mokyklas?
Juk mokytojų trūksta, gal tada savo sumanumu jie ir prestižą šių visuomenės niekinamų žmonių pakeltų? Kaip manote, Gerbiama ŠMM ministre? Žinoma, šaržuoju, bet kiek gali tai tęstis, šitos nesąmonės švietimo sistemoje?