Gaja Šavelė. Mažėjanti Europos pilietinės visuomenės erdvė. Ką galima padaryti?

Praėjus Pasaulinei nevyriausybinių organizacijų (NVO) dienai, kurią minime vasario 27 dieną, galime drąsiai teigti, jog Lietuva užaugo pilietiškumo proveržiui.

Piliečiai vienijasi ir įgyvendina įvairias paramos akcijas, pilietines iniciatyvas bei žengia į gatves išreikšti savo nuomonės. NVO tampa stipriu ramsčiu valstybei ne tik esant krizinėms situacijoms, bet ir kasdien: NVO sektorius vienijasi ir siekia reikiamų socialinių, ekonominių bei politinių pokyčių.

Toks piliečių įsitraukimas į valstybės valdymą – vienas esminių vakarietiškos demokratijos principų. Vis dėlto, vis garsiau girdime kalbant, kad pilietinės visuomenės erdvė traukiasi, norint vis labiau ją reguliuoti ir reglamentuoti. Todėl šiandieną kaip niekad svarbu struktūriškai pažvelgti bei stiprinti nevyriausybines organizacijas ir jų svarbą valstybėje.

Apie tokią būtinybę kalbame ne tik mes Lietuvoje – Europos lyderiai 2022 metais Europos Parlamente patvirtino poreikį skatinti ir apsaugoti pilietinę galią, o Europos piliečių forumas gegužę inicijavo prašymą įtraukti Europos pilietinės visuomenės strategijos rengimą į Europos Komisijos 2023 m. darbo programą.

Išskirtinis dėmesys nevyriausybinėms organizacijoms

Siūloma, kad didžiausias dėmesys šioje strategijoje būtų skirtas būtent nevyriausybinių organizacijų įgalinimui bei visuomenės dialogo stiprinimui. Pabrėžiama, jog svarbu ne tik išklausyti pilietinių organizacijų atstovus Seimo posėdžių salėse, bet ir įtraukti juos į pamatinių politinių programų kūrimą, rekomendacijų bei įstatyminių projektų rengimą, koregavimą bei konsultavimą. Tokį poreikį atliepia ir mažėjantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje – piliečiai nesijaučia galintys padaryti proveržį savo aplinkos bei kitų gerovei.

Glaudus bendradarbiavimas tarp NVO bei valdžios atstovų gali padėti efektyviau priimti sprendimus, kurie atneštų akivaizdžių pokyčių ne tik visoje valstybėje, bet ir kiekvieno piliečio gyvenime.

Svarbus aspektas išlieka ir finansavimo klausimų sprendimas. Kitaip tariant, NVO atstovai gali pateikti svarių įžvalgų apie opias, bet nepakankamai finansuojamas valstybės sritis, arba pasidalyti pastebimais pozityviais pokyčiais, kurie buvo įgyvendinti panaudojant biudžeto lėšas, pavyzdžiui, teikiant pagalbą ukrainiečiams Lietuvoje. Toks glaudus bendradarbiavimas tarp NVO bei valdžios atstovų gali padėti efektyviau priimti sprendimus, kurie atneštų akivaizdžių pokyčių ne tik visoje valstybėje, bet ir kiekvieno piliečio gyvenime.

Tikslas – užtikrinti žmogaus teises ir laisves

Dar vienas svarbus aspektas Europos strategijoje yra pilietinės visuomenės vaidmuo, užtikrinant teisės viršenybę bei pagrindines žmogaus teises. Šiuo atžvilgiu nevyriausybines organizacijas galime matyti kaip teisinės valstybės sergėtojus (angl. watchdog), kurie neleidžia politinei valdžiai nukrypti nuo pagrindinių demokratijos principų ir jos įgyvendinimo; tai sustiprina žmonių galią ir užtikrina jų balsą bei laisvę. Įstatymai ir politiniai sprendimai privalo suteikti palankią erdvę NVO atlikti demokratinių procesų stebėseną ir be baimės pateikti argumentuotą kritiką.

NVO tikslas nėra sukritikuoti valstybės valdyseną. Priešingai, stengiamasi padėti ją tobulinti, siekti demokratiškų skaidrių ir atvirų veiklos standartų bei suteikti įvairiapusę apsaugą piliečių teisėms ir laisvėms.

Nestebina ir tai, jog po Europą ir visą pasaulį užklupusių krizių šioje Europos pilietinės visuomenės strategijoje siūloma, kad didžiulis dėmesys būtų skiriamas piliečių įtraukčiai į krizių valdymą, jų strategijų kūrimą bei reagavimą. Tikriausiai daugelis sutiktumėme, jog stipri pilietinė galia leido išsikapstyti iš sunkiausių „Covid-19“ pandemijos periodų, o karo Ukrainoje metu mus supanti vienybė padeda nuosekliai remti šios šalies pajėgas bei teikti būtiniausią humanitarinę ir kitokią taip reikalingą pagalbą.

Daugiau nei krizių valdymas

Vis tik neturėtume žvelgti į NVO tik kaip į post factum krizės mechanizmą, kuris šoka jau į liepsnojančią ugnį. Pilietinių organizacijų atstovų patirtys bei žinios yra neįkainojamos ir pasirengimo krizėms procese, t. y. kuriant strateginius planus ar reaguojant stalo pratybų metu. Tik organizacijų įtraukimas į išankstinius pasirengimo procesus gali užtikrinti sklandų bei koordinuotą visų institucijų bei kitų suinteresuotų šalių veikimą krizių sūkuryje tiek nacionaliniu, tiek ir savivaldos lygiu.

NVO jau ne kartą spėjo įrodyti, jog yra stiprios atlaikyti netikėtai užklupusias nelaimes ir padėti valstybei iš jų išsikapstyti. Todėl laikas iš šių krizių pasimokyti ir pasiruošti ateičiai. Tai galime padaryti tik suteikdami šiems priešakiniame fronte žengiantiems herojams visas pasiruošimui krizėms reikalingas priemones.

Nevyriausybinis sektorius kartu su piliečiais yra galinga valstybės varomoji jėga ir Pasaulinė NVO diena yra tik dar vienas to priminimas bei įprasminimas. Mums tikrai rūpi besitraukianti Europoje pilietinė erdvė, todėl turime dar labiau telktis, stiprinti NVO ir veikti išvien. Tikiuosi, jog Lietuvos bei visos Europos politinės jėgos padės augti pilietinei bendruomenei bei stiprins partnerystę su nevyriausybiniu sektoriumi, kurdamos demokratišką bei vieningą rytdienos visuomenę.