Pabandysiu dekonstruoti tris (ne)tiesas, kurios nuskambėjo viešai plano pristatymo dieną, ir suprasti, kur slypi nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir vyriausybės atstovų nesusikalbėjimo priežastys, ir ką daryti, kad atotrūkis toliau nedidėtų.
Pirma netiesa – RRF plano rengimas buvo derinamas su socialiniais partneriais. Jau kelis mėnesius viešumoje socialiniai ir ekonominiai partneriai (čia ne tik nevyriausybinės organizacijos, bet ir verslo, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai) teigia, kad su jais nesitariama. O politikai dievagojasi – „nuolat tariamasi“, „nuolat diskutuojama“. Tai kuri gi pusė meluoja?
Jei diskusijomis galima vadinti tokį renginį, kurio metu ministras (nesvarbu kurios srities), skaidrėse rodo Europos Komisijos grafikus su proporcijomis, kiek pinigų bus skirta skaitmenizacijai, kiek – žaliajai pertvarkai, kiek kitoms sritims, papasakoja kaip viskas bus gražu, tuomet taip, tokiu būdu buvo „diskutuojama“.
Tačiau, NVO požiūriu, tokios transliacijos, kurios daromos „dėl varnelės užsidėjimo“, nėra visavertės diskusijos.
Antra netiesa – Europos Komisija liepė neviešinti plano anksčiau laiko. Ne tik valstybės pareigūnai kalbasi su Europos Komisijos atstovais, mes taip pat kalbamės. Be to, mokame skaityti dokumentus, kuriuose juodu ant balto parašyta, kad ruošiant RRF, turi būti tariamasi su socialiniais partneriais. Taigi, kas čia meluoja?
Skatinant ir stiprinant bendradarbiavimą su socialiniais partneriais ne tik žodžiais, bet ir realiais darbais reiktų laikytis dalykiškumo ir teisinių dokumentų raidės, ir tesėti pažadus.
Trečia netiesa – nepatenkinti yra tie, kurie „plane neranda savęs“, t.y. savo pasiūlymų. Deja, nesinorėtų tikėti, bet, ko gero, po šiais žodžiais šviečia sunkiai užmaskuojamas šios vyriausybės požiūris į socialinius partnerius. Kaip sakoma, geriausia gynyba yra puolimas. Panašiai pasielgė ir politikai.
Suprantame žmogišką nuovargį. Tačiau negalime praleisti „kabinetinio valdymo“ principo, nepaisyti visuomenės nuomonės.
Žinoma, kad socialiniai partneriai nepatenkinti, juk viso integruoto plano nė karto iki pat balandžio 16-osios niekas nebuvo matęs. Būtų užtekę dalintis juodraštiniais variantais, organizuoti diskusijas, kurių metu būtų klausoma ir girdima dalyvių nuomonės, užtikrinamas ir grįžtamasis ryšys. Taip, kaip daroma, pavyzdžiui, Portugalijoje, kurioje jau nuo rugpjūčio buvo pradėta diskutuoti su socialiniais partneriais apie šio plano įgyvendinimą. Kodėl to nebuvo Lietuvoje? Tiesą sakant, diskusijų kultūros stoka, yra būdinga visomis iki šiol buvusioms vyriausybėms. Ne išimtis, deja, ir ši, dabartinė. #transliacijaNEkonsultacija
Išvada. Kad tokio į visiškai skirtingas puses žvelgiančios supratimo nebeliktų, mažėtų atotrūkis – turi būti stiprinamas bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, reikalingas naujas modelis, nauja valstybės aparato ir NVO bendravimo kultūra. Taip pat RRF plano įgyvendinimui turi būti numatyti skaidrūs, atviri ir įtraukūs įgyvendinimo principai – stebėsenos mechanizmas. Svarbu dabar susitarti taisykles, kaip ateityje bus įtraukiami socialiniai partneriai į visai Lietuvai svarbių dokumentų ruošimą ar sprendimų priėmimą. Esame pasiruošę kartu su viešojo sektoriaus atstovais kurti šias taisykles ir jų laikytis. Kviečiame ir valdžią taikyti demokratiškus principus kuriant Lietuvos dabartį ir ateitį.