Gediminas Kašėta. Ar Lietuva pasiruošusi karo pabėgėlių integracijai?

Europa pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos susiduria su tokio masto kariniu konfliktu ir dėl jo prasidėjusia karo pabėgėlių krize. Jungtinių tautų organizacijos skaičiavimais, Ukrainą gali palikti 5 milijonai žmonių, tačiau ilgesnis konfliktas gali paskatini savo šalį palikti ir dar daugiau ukrainiečių. Lietuva, esanti geografiškai arti šio karinio konflikto, laikinais arba naujaisiais namais gali tapti dešimtims tūkstančių Ukrainos gyventojų. Kaip Lietuva turėtų reaguoti į šią krizę?

Ukrainos karo akivaizdoje Lietuvos visuomenė jau spėjo susivienyti dėl bendro tikslo. Visuomenėje netrūksta pilietiškai ir humaniškai nusiteikusių žmonių, linkusių padėti karo pabėgėliams. Žmonės aktyviai aukoja drabužius ir būtiniausias prekes, dosniai prisideda prie Ukrainos ginkluotojų pajėgų finansavimo, o visuomeninės organizacijos „Stiprūs kartu“ duomenimis, Lietuvos piliečiai nuo karo bėgantiems žmonėms jau pasiūlė beveik 9 tūkstančius gyvenamųjų vietų apsistoti.

Į pagalbą karo pabėgėliams skuba ir Lietuvos verslo, ir savivaldybių atstovai. Lietuvoje veikiantys verslai siūlo laikinai apgyvendinti ir įdarbinti nuo karo bėgančius žmones, o Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius jau pareiškė, kad ukrainiečiai galės pasirinkti, ar vaikus leisti į lietuviškas, angliškas ar rusiškas mokyklas bei užsiminė apie galimybę Vilniuje steigti ukrainietišką mokyklą. Panaši situacija ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Nepaisant ryžtingos visuomenės reakcijos į šią pabėgėlių krizę bei nuoširdų pasiryžimą padėti nuo karo bėgantiems žmonėms, Lietuva ir jos visuomenė turi žvelgti į susidariusią situaciją strategiškai, nes karo pabėgėlių krizė gali užsitęsti.

Daugėjant į Lietuvą atvykstančių karo pabėgėlių, Lietuva susidurs su situacijomis, kada pavienių verslų ir žmonių geros valios nebeužteks. Kovo 15 dieną Lietuvos prezidento vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė „Žinių radijuje“ minėjo, kad Lietuvai reikalingi ilgalaikiai sprendimai karo pabėgėlių krizės suvaldymui. „Turbūt turime suprasti, kad ta gera širdis žmonių, verslų, kuri yra parodyta, ji yra labai svarbi, bet ilgainiui valstybė turės padėti šiems žmonėms, kurie priima ukrainiečius, ir ieškoti tvarių sisteminių sprendimų“, – teigė ji.

Šie tvarūs sisteminiai sprendimai, visų pirma, suprantami kaip socialinių paslaugų paketas karo pabėgėliams (mokymo paslaugos vaikams, sveikatos ir socialinių paslaugų suteikimas). Pavyzdžiui, Vilniaus miesto mero pasvarstymai dėl papildomos ukrainietiškos mokyklos steigimo sostinėje yra teisingi, tačiau karo pabėgėlių srautams didėjant, Vilnius ir kiti Lietuvos miestai bei savivaldybės jau dabar privalo svarstyti apie papildomų mokyklų steigimą.

Ilgalaikė strategija karo pabėgėlių atžvilgiu neapsiriboja vien tik sveikatos ir socialinių paslaugų sutekimu pabėgėliams. Viena yra priimti įstatymo projektus dėl tokių paslaugų teikimo, o kita yra garantuoti, kad karo pabėgėliai sulauks kokybiškos paslaugos.

Vis dėlto ilgalaikė strategija karo pabėgėlių atžvilgiu neapsiriboja vien tik sveikatos ir socialinių paslaugų suteikimu pabėgėliams. Viena yra priimti įstatymo projektus dėl tokių paslaugų teikimo, o kita yra garantuoti, kad karo pabėgėliai sulauks kokybiškos paslaugos.

Trečiadienį Seimo Ateities komiteto organizuotame „Intelektualinio Lietuvos savarankiškumo“ forume kalbėjusio „Rusradio LT“ programų direktoriaus Ernest Alesin nuomone, Lietuvoje jau susiduriama su problemomis informuojant karo pabėgėlius dėl paramos. „Mes turime paslaugų klausimą, <...> kai Vilniuje žmonės bando kalbėti rusų kalba, bet mes nesugebame jiems pateikti paslaugos. Mes jiems parašome ukrainietiškai, kad išduodame „SIM“ kortelę, bet užtikrinti jiems tą paslaugą iki galo negalime“, – forumo metu teigė E. Alesinas. Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvoje dar trūksta supratimo, koks yra tikrasis Ukrainos karo pabėgėlio „portretas“ ir kaip su jais teisingai komunikuoti.

Jeigu Lietuva siekia suprasti karo pabėgėlius ir jiems padėti, turime atkreipti dėmesį į pačios Ukrainos visuomenės dinamiką. Ukraina yra didelė valstybė, kurioje gyvena įvairių kultūrų žmonės, todėl nenuostabu, kad mūsų šalį pasiekia įvairių tautybių, įvairių konfesijų, įvairiomis kalbomis kalbantys pabėgėliai, su kuriais Lietuvos visuomenė turi skirtingai komunikuoti, bet jiems visiems suteikti visokeriopą pagalbą.

Nesėkminga komunikacija su karo pabėgėliais gali vesti prie nemalonių situacijų, visuomenės radikalizacijos ir įtampų, kurios tik pakenks nuo karo bėgančių žmonių integracijai.

Kita vertus, sėkminga karo pabėgėlių integracija yra ne tik teisinga humaniškumo požiūriu, bet gali būti naudinga ir pačiai Lietuvai. Dalis pabėgėlių pasirinks Lietuvą kaip tarpinę stotelę, tačiau kiti pasirinks čia apsigyventi, įsidarbinti ir kurti verslus.

Būtent dėl jų Lietuvai teks konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis. Jau minėto Ernest Alesin teigimu: „Perspektyva yra labai aiški. Gali būti laikotarpis, kada žmonės atvažiuos, pasinaudos pirmine parama, galbūt negaus to, ko nori, gaus informaciją iš kitų šalių, ir mūsų ekonomika bus priversta juos atiduoti, <...> bet mūsų geriausias sprendimas būtų jų įdarbinimas“.

Todėl, svarstydami apie sisteminius sprendimus dėl karo pabėgėlių krizės, svarbu nepamiršti ir teisingo bendravimo su jais. Be efektyvios komunikacijos kyla pavojus ne tik jų aprūpinimui humanitarine pagalba, bet ir jų tolimesnei integracijai.