Gediminas Kirkilas. Brexitoriai

Šią savaitę britų konservatoriai turės ketvirtą partijos lyderį ir premjerą per trejų metų laikotarpį arba trečią per septynias savaites. Tuo požiūriu torių valdoma Jungtinė Karalystė po „Brexito“ vis labiau primena Italiją, senokai tapusią vykdomosios valdžios nestabilumo sinonimu pokario Europoje.

Ir pagrindinės tokios vyriausybių kaitos bei nestabilumo priežastys šiuo atveju net ne buvusio lyderio Boriso Johnsono „Partygate“ ar jį pakeitusios Liz Truss nevykę finansinių reformų eksperimentai bei po pusantro mėnesio premjeravimo sekęs atsistatydinimas. Ir ne karantinas ar vyriausybės sprendimai kovoje su pandemija, kas, aišku, paveikė ir šalies ekonomiką, o kartu ir gyventojų lūkesčius.

Pagrindinė ir didžioji priežastis – prieš kone dešimtmetį britų politikus apsėdusi atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos manija, kuri baigėsi patiems iniciatoriams netikėtai sėkmingu referendumu bei ligšiol nesibaigiančiu „Brexitu“. Nes protokolą dėl Šiaurės Airijos „grynojo“ „Brexito“ šalininkai vis dar vertina kaip Europos Sąjungos reguliavimo likučius.

Visos kitos aplinkybės tik šiek tiek reguliavo su besikeičiančiais kapitonais nuo Europos atitrūkusį ir dreifuojantį ant seklumos britų ekonomikos laivą. „Brexitas“ netapo nei kelrode žvaigžde, nei stipresniu šalies ekonomikos varikliu, kaip, matyt, tikėjosi jo šalininkai diskusijose prieš lemiamą referendumą.

Šiandien, jei nebūtų įvykęs „Brexitas“, ir Jungtinė Karalystė, ir Europos Sąjunga kartu su ja būtų daug atsparesnės visiems saugumo ar energetikos iššūkiams, apie kuriuos prieš septynetą aštuonetą metų nė negalvota. Pagaliau tik karo Ukrainoje akivaizdoje atsirado daugiau bendradarbiavimo nei įvairiausių pykčių ar konfliktų, kurių buvo ypač daug Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos derybų dėl atsiskyrimo sąlygų metu.

Beje, dėmesys pandemijai kažkuria prasme net padėjo buvusiam premjerui Borisui Johnsonui savotiškai išsisukti nuo jau tvyrojusių ore klausimų apie didžiulius „Brexito“ nuostolius ne tik pramonėje ar prekyboje, užimtumo srityje, tačiau ir pritraukiant investicijų, kuo Londonas visuomet didžiavosi – ir pagrįstai, – be to, ir moksle, švietime ar kultūroje, nutraukus ar apsunkinus ryšius su Europa.

Patys radikaliausi „Brexito“ šalininkai ir lyderiai neįvykdė savo pagrindinių pažadų, nemanau, kad ir galėjo, nes jie buvo nerealūs, nepavertė, kaip tikėjosi, miesto ant Temzės „naujuoju Singapūru“, greičiau priešingai, nes finansų sitis gerokai ištuštėjo, prarado nemažą dalį turėtos įtakos, kuri paprasčiausiai persikėlė į žemyną. Nesurado „Brexito“ lyderiai ir ideologai tvarių naujų rinkų Jungtinei Karalystei ar šiaip tiesiog geresnių bei naudingesnių sprendimų už narystę Europos Sąjungoje.

Neatsitiktinai šiandien jau net per 60 proc. britų galvoja, jog „Brexitas“ pablogino šalies ekonominę būklę, o po jau buvusios premjerės Liz Truss finansiškai nepasvertų sprendimų tokių, matyt, dar daugiau. Daugiau nei 70 proc. apklaustųjų pasisako už glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga, o prisimenant, kiek jų, populistų paveikti, balsavo už Jungtinės Karalystės pasitraukimą, tai – labai ryškus poslinkis į priešingą pusę, t. y. atgalios.

Toks beveik vienareikšmiškai prastas „Brexito“ ir jį inicijavusių politikų įvertinimas, nepraėjus nė dešimtmečiui po karštų diskusijų apie britų suverenumą varžančią Europos Sąjungą, „nepakeliamą“ Briuselio biurokratijos raizgalynę, nors būtent britų kilmės biurokratų santykinai ten daugiausia ir buvo, tačiau ne tai svarbiausia.

Neatsitiktinai iki istorinių žemumų nukrito ir pasitikėjimas konservatoriais, kurie nuo leiboristų šiandien apklausose atsilieka net 33 procentiniais punktais (didžiausias atotrūkis per pastarąjį ketvirtį amžiaus), ir jei rinkimai įvyktų dabar, konservatoriai prarastų daugiau nei 200 vietų šalies parlamente (šiuo metu jie turi 352). Kaip žinoma, Jungtinėje Karalystėje mažoritarinė rinkimų sistema, tačiau ekspertai šiandien jau neduoda konservatoriams garantijų net tose apygardose, kur jie tradiciškai laimi, o tai reiškia, jog rezultatas galėtų būti dar prastesnis, jei rinkimai įvyktų artimiausiu metu.

Suprantama, kad tokioje situacijoje leiboristai suinteresuoti kuo ankstesniais rinkimais, kiekviena proga jų reikalauja. Kita vertus, negalėtume drąsiai tvirtinti, jog ir naujam torių premjerui būtinai pavyks situaciją greitai stabilizuoti, suvienyti pirmiausia „Brexito“ gerokai suskaldytą visuomenę. Juolab, kad, ko gero, jam, žiniasklaidos jau pramintam Dishy Rishi (liet. patraukliuoju Rishiu), vienintelė išeitis – didinti mokesčius, pirmiausia, energetikos kompanijų ar bankų viršpelniams, nekilnojamajam turtui ir pan.

Jei jau „Financial Times“ drąsiai kritikuoja kone pagrindinį konservatorių ekonominės politikos postulatą – mokesčių mažinimą, teigdama, jog „netiesa, kad mokesčių didinimas griauna ekonomiką, svarbiau, kaip surenkami mokesčiai yra išleidžiami ir panaudojami“, reiškia, kad ir visuomenės nuomonė bus formuojama šia kryptimi.

Trumpas, tačiau išskirtinai nesėkmingas pusantro mėnesio Liz Truss vyriausybės laikotarpis gerokai aplamdė dar Margaret Thatcher sėkmingų reformų išpuoselėtą torių kaip gerai išmanančių rinkos ekonomiką įvaizdį. Atstatyti jį bus sunku, net ir tokiam šios srities specialistui, buvusiam iždo kancleriui kaip Rishis Sunakas. Ir nors kone ne visi britų premjerai mėgina save lyginti su geležine ledi – tą darė ir Liz Truss, – užsitarnauti tokį vardą realiai lengva nebus, jei įmanoma apskritai.

Jau tik todėl, kad dabartinė Jungtinė Karalystė nėra tokia pati, kaip buvo Margaret Thatcher laikais. Jos trijų kadencijų metu nuo 1979-ųjų iki 1990-ųjų britai buvo Europos Sąjungos nariais, kas nesutrukdė Margaret Thatcher daryti sėkmingas reformas, greičiau priešingai. Ji buvo pripažinta geriausia pokario vyriausybės vadove, aplenkusi net antroje vietoje likusį Vinstoną Čerčilį.

Tačiau apie „Brexito“ priežastis, o ypač pasekmes britų politikai kol kas diskutuoti nelinkę. Tai greičiausiai atsitiks vėliau, gal po 2025-ųjų rinkimų, nes priešlaikinių rinkimų kol kas nebus. Įvertinti, o pirmiausia pripažinti klaidas politikams yra sunkiausia, nors demokratijos sąlygomis įmanoma ir tai.

Vargu, ar šiuo metu produktyvu svarstyti – „Brexitas“ buvo klaida ar ne. Istorija į šį klausimą, matyt, vienaip ar kitaip atsakys. Viena aišku, kad pagrindinės dabarties britų ekonomikos, ūkio bei politinės krizės šaknys glūdi šiame spontaniškame ir nelabai apgalvotame, kas atrodė jiems nebūdinga, politiniame sprendime. Bet kuriuo atveju „Brexitas“ ir chroniška torių valdžios krizė jau susieti visuomenės akyse ilgai ir tvirtai, todėl gal ir nebūtų didelė nuodėmė, sekant šmaikščia anglų spauda, pavadinti juos „brexitoriais“.