Gediminas Kirkilas. Dar ne šviesa tunelio gale

Dviejų didžiausių pasaulio galybių lyderių JAV prezidento Joe Bideno ir Kinijos valstybės vadovo Si Dzinpingo susitikimas Kalifornijoje, San Fransiske, o dar labiau – pasiektas susitarimas atnaujinti aukšto lygio abiejų šalių kariškių bendravimą esant poreikiui, yra, ko gero, pagrindinė, jei ne vienintelė pastarųjų dienų kiek šviesesnė žinia konfliktų krečiamame pasaulyje, nors ir jos pervertinti kol kas nederėtų.

Tokie abiejų šalių kariškių kontaktai buvo visiškai nutraukti po tuometės JAV Atstovų rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizito į Taivaną, kuris sukėlė ypatingą Kinijos nepasitenkinimą. Vėliau santykius dar pablogino Kinijos žvalgybinio aerostato skrydžiai ir po to sekęs numušimas virš JAV teritorijos, apsikeista ir aštriais įtampą dar padidinusiais pareiškimais.

Suprantama, abiejų lyderių susitikimo darbotvarkė buvo daug platesnė nei tik minėtas, kad ir labai svarbus, susitarimas, leidžiantis tikėtis, jog ginkluotės prikimštame Taivano sąsiauryje neįvyks koks nors neprognozuojamas susidūrimas, galintis sukelti net ir karą.

Susitarimas gali tapti ypač aktualiu dar ir todėl, jog kitais metais Taivane vyks prezidento rinkimai, juolab, kad šios šalies ateities klausimu Joe Bideno ir Si Dzinpingo nuomonės ir po susitikimo San Fransisce išliko kardinaliai skirtingos.

Vis tik JAV prezidentas, kuris pažįsta Si Dzinpingą nuo 2011 metų ir yra ne sykį su juo susitikęs, pareiškė, kad šis jų susitikimas yra „vienos konstruktyviausių ir produktyviausių mūsų diskusijų“. Tokia nuomonė teikia atsargių vilčių, jog bendradarbiavimas tarp šalių tęsis, diplomatija palengva ima viršų.

Svarbiausia, kas dabar ypač aktualu ir net būtina abiem pusėms – sumažinti tarpusavio santykių įtampą ir, aišku, išvengti kokio nors karinio susidūrimo. Įtampos tarp abiejų šalių sumažėjimas neabejotinai paveiks ir kruvinų konfliktų krečiamą pasaulio politinę atmosferą, reikia tikėtis, pozityvia linkme.

Joe Bidenas po susitikimo su Si Dzinpingu, kalbėdamas APEC (Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominė organizacija) aukščiausio lygio susitikimo atidaryme, pareiškė, jog „JAV ir Kinija privalo taip atsakingai valdyti tarpusavio konkurenciją, kad ji neperaugtų į konfliktą.“ Savo ruožtu, Kinijos vadovas pasakė, jog „tokioms didelėms šalims atsukti viena kitai nugaras – ne variantas.“ Jis teigė, kad pasaulio ekonomika po pandemijos, nors ir palengva, atsistato, tačiau jos tempai pernelyg lėti.

Čia, matyt, ir yra pagrindinis Kinijos strateginis interesas – vienaip ar kitaip atkurti prekybą bei ekonominį bendrdarbiavimą su JAV, nes be to jiems įveikti ekonominę stagnaciją beveik neįmanoma. Būtent todėl vienas iš pagrindinių Kinijos vadovo vizito tikslų ir buvo paskatinti JAV kompanijų investicijas į Kiniją, todėl jis ne tik vakarieniavo su Amerikos verslininkais, panašiai pasisakė ir minėtame APEC šalių lyderių susitikime, nors amerikiečių apribojimai eksportui su gynyba susijusioms technologijoms išlieka.

Per daug viešos informacijos apie prezidentų tarpusavio kelių valandų pokalbį nėra. Buvo aptartos klimato kaitos, dirbtinio intelekto suvaldymo grėsmės, ypač pavojingų narkotikų platinimo užkardymo klausimai, sukurtos atitinkamos vyriausybinės darbo grupės. Tačiau apžvalgininkai neabejoja, jog buvo kalbama ir apie situaciją Gazoje – greičiausiai JAV prezidentas ragino Kiniją spausti Iraną deeskaluoti konfliktą Vidurio Rytuose.

Be abejonės Joe Bidenas kalbėjo ir apie Ukrainą, tikriausiai perspėdamas kinus bent jau tiesiogiai neįsitraukti į ginklų tiekimą Rusijai. Beje, ukrainiečių saugumo ekspertai galvoja, jog jiems JAV ir Kinijos santykių atšilimas yra naudingesnis nei konfrontacija, nes pastaroji vis tik nukreipia dėmesį ir resursus nuo pagalbos Ukrainai. Tai matyti ir iš Rusijos reakcijos, kurios propaganda pavydžiai visokiais būdais menkino Joe Bideno ir Si Dzinpingo susitikimo reikšmę.

Strateginis JAV tikslas – neleisti pernelyg didelio Kinijos ir Rusijos suartėjimo. Mūsų aptariamas JAV ir Kinijos vadovų susitikimas – pirmieji žingsniai siekiant šio tikslo. Amerikos diplomatija parodė, jog naujomis aplinkybėmis, kaistant tarptautinei situacijai, ji geba sumaniai keisti ir kai kuriuos užsienio politikos vektorius. Šiuo atveju – konfrontacinius santykius su Kinija, ką JAV prezidentas Joe Bidenas ir mėgina padaryti.

Šiame kontekste nesutikčiau su gana paviršutiniška kritika, pasipylusia po Taivano diplomatijos šefo vizito Lietuvoje mūsų šalies diplomatijai ir ypač jos vadovui. Juk strateginis Lietuvos saugumo ir, suprantama, užsienio politikos tikslas – išlaikyti gerus santykius, visų pirma, su JAV kaip pagrindine NATO jėga. Šiuo požiūriu vis tik teisus Gabrielius Landsbergis: „mes turime pradėti kur kas geriau suvokti besikeičiančius JAV interesus ir būti pasiruošę į juos atliepti.“

Būtų dar geriau, jei šiuo aspektu matytume bent minimalų Prezidentūros, Užsienio reikalų ministerijos bei Seimo bendradarbiavimą, o saugumo ir užsienio politikos niuansai nebūtų naudojami rinkiminiais tikslais, ko jau senokai Lietuvoje nebuvo. O pagrindinė šito priežastis – šalies politinių partijų nesugebėjimas per trejus metus sutarti dėl užsienio politikos tikslų, kas dabartinėje situacijoje būtų ypač aktualu.

Ar šis JAV ir Kinijos – dviejų supervalstybių – lyderių susitikimas taps istoriniu, parodys laikas. Ar tai bus proveržis abiejų didžiųjų valstybių santykiuose, pamatysime jau greitai. Ar tai sukurs tvirtą pamatą tolimesniems šalių santykiams, dialogui, prekybiniam bei ekonominiam bendradarbiavimui – dar ankstoka spėlioti, nes kitų metų sausį prezidento rinkimai jau minėtame Taivane, kas beveik neabejotinai gali sukurti naujų įtampų, nes nei Kinija keis savo pozicijas Taivano atžvilgiu, nei JAV.

Kitais metais ir JAV prezidento rinkimai, kurių rezultatas gali nulemti net ir kitokią užsienio bei saugumo politiką – čia dar labai daug klaustukų ir galimų pavojų. Tačiau pati rinkimų kampanija, kuri jau prasidėjo ir tęsis visus metus, be jokių abejonių, sutelks Amerikos politikų dėmesį į vidaus problemas.

„Kinijai reikia Vakarų, bet ir Vakarams reikia Kinijos“, – pagrįstai teigia Linas Kojala. Ar tai lems naujų pasaulio saugumo ir taikos institutų sukūrimo pradžią bei tvarką – atsakymai ateis vėliau. Šiandien aišku tik, jog dabartiniai jau nebeveiksnūs, o naujus bus įmanoma steigti tik pasibaigus ar baigiantis karams, kaip visuomet istoriškai būdavo. Tačiau reikšmingesnių permainų Ukrainos frontuose ar šviesos Gazos tuneliuose, deja, dar nematyti.