Gediminas Kirkilas. Generaliniai Aljanso moderatoriai

Britų spaudai, šiuo atveju „The Telegraph“, paskelbus, jog besitraukiantis iš premjero posto Borisas Johnsonas galėtų pretenduoti į NATO generalinius sekretorius, prasidėjo vieša ir galbūt nevieša diskusija apie jo šansus. Nuo Aljanso įkūrimo laikų tarp penkiolikos britai turėjo du NATO generalinius sekretorius, patį pirmąjį, lordą Izmėjų, nuo 1952-ųjų. O antrasis, lordas Robertsonas buvo būtent tas, kuris oficialiai pakvietė Prahos Aljanso samite 2002-aisiais į NATO septynias naujas šalis pradėti derybas dėl narystės, tarp jų ir Lietuvą.

Šis jaudinantis momentas ilgam įstrigo atmintyje, nes tuomet dalyvavau prezidento Valdo Adamkaus vadovaujamoje delegacijoje, visa tai mačiau ir girdėjau. Jei šiandien narystė Aljanse kažkuria prasme jau savotiška kasdienybė, tai tuomet šalies politikai ir visuomenė šią žinią pasitiko su dideliu džiaugsmu, nes pastangų, siekiant narystės, įdėta daug visais lygiais nuo piliečių visuomenės, parlamentinės diplomatijos iki valstybės vadovų.

Bet kuriuo atveju būtent tuometinis Baltijos valstybių kvietimas į NATO buvo geopolitinis lūžis, lygintinas su Madrido viršūnių naujos saugumo strategijos, kurioje Rusija įvardijama jau nebe partnere, o realia grėsme, paskelbimu. Nes, jeigu dėl kitų Rytų Vidurio Europos šalių pakvietimo tuomet abejonių beveik nebūta, tai Baltijos šalys buvo tam tikras rubikonas, kurio kai kurių valstybių politikai nenorėjo peržengti, pernelyg įsiklausydami į to meto Kremliaus argumentus, o daugiausia propagandą, kuri aiškino, jog jokių pavojų nėra ir artimiausiu metu nebus. Tačiau istorija paneigė Kremliaus propagandą ir vis tik patvirtino šio sprendimo teisingumą.

Jei šiandien šalies diplomatija, politikai, parlamentarai veiktų taip kryptingai ir vieningai, kaip anuomet, manau, turėtume mažiau nesusipratimų santykiuose su partneriais, Briuseliu, kaimynais vykdant sankcijas Rusijai. Pagaliau ir partijų susitarimas dėl užsienio politikos jau būtų pasirašytas, o ne atidėliojamas, leistų veikti vieningai, nepriklausomai nuo vienų ar kitų artėjančių rinkimų.

Jautriausiai į svarstomą Boriso Johnsono kandidatūrą sureagavo Kremlius, tuoj pat pradėjęs ieškoti jo silpnų vietų ir net pikdžiugiškomis pašaipomis, kurios tik išduoda Maskvos fobijas. Tačiau viena aišku – Kremlius naujojo generalinio sekretoriaus paieškas stebi įdėmiai, būsimo NATO vadovo asmenybė labai rūpi, o Borisą Johnsoną dėl jo tvirtos pozicijos Ukrainos klausimu vertina itin negatyviai ir net akivaizdžiai prisibijo.

Neabejotina, kad kandidatų į šią labai svarbią, sakyčiau, jau trisdešimt dviejų šalių (po formalaus Švedijos ir Suomijos prisijungimo) moderatoriaus poziciją bus ir daugiau, svarstoma jau senokai, nes dabartinio generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo kadencija dėl karo Ukrainoje yra prailginta iki kitų metų rudens. O tai reiškia, kad Vilniaus NATO viršūnių susitikimui jis dar vadovaus, tačiau būtent mūsų sostinėje, susirinkus šalių lyderiams, ir gali būti bent jau neformaliai sutarta dėl naujojo Aljanso generalinio sekretoriaus kandidatūros.

Norvegų politikas, buvęs premjeras Jensas Stoltenbergas, neabejoju, įeis į istoriją kaip tikras reformatorius, pakeitęs ir Aljanso veidą, ir strategiją, ir net išplėtęs NATO dviem naujomis narėmis – Švedija ir Suomija, nors šiuo atveju būta įvairiausių veiksnių ir, pirmiausia, Rusijos agresija prieš Ukrainą. Tačiau neabejočiau ir jo nuopelnais, nes girdėjau jo nuomonę apie šių šiaurės šalių pritraukimą į Aljansą asmeniškai ne sykį, kuomet jis viešėdavo Lietuvoje.

Būtent jo kadencijos metu reikšmingai susirūpinta vadinamo rytinio Aljanso flango saugumu bei gynyba, padaryti pirmieji realūs žingsniai. Tai nėra atsitiktinumas, nes Jensas Stoltenbergas, kaip jau minėta, ne kartą lankėsi ir Lietuvoje, puikiai pažįsta visas Baltijos šalis, trapią jų saugumo bei apginamumo situaciją. Jis bus antras ilgiausiai dirbęs generalinis sekretorius po Džozefo Lunso, kuris dirbo net 13 metų, tačiau pasikeitimai Aljanso politikoje Jenso Stoltenbergo kadencijos metu yra konceptualūs, turėsiantys ilgalaikį poveikį.

Jensas Stoltenbergas vienas pirmųjų aiškiai įvardijo Rusiją, kaip keliančią didžiausią grėsmę Aljanso saugumui, nors lig tol beveik ketvirtį amžiaus ši šalis buvo laikoma vienokia ar kitokia NATO partnere. Tai, manyčiau, pats didžiausias Aljanso strateginės laikysenos pasikeitimas nuo „šaltojo“ karo laikų, kuris neabejotinai turės geopolitinių pasekmių, bent jau artimiausiu laikotarpiu tampa didele pagalba didvyriškai kovojančiai Ukrainai.

Ir nors Linas Kojala teisus, jog nėra aiškių generalinio sekretoriaus skyrimo kriterijų, išskyrus galbūt būtiną šalių narių konsensusą, tačiau kaip tas bendras sutarimas pasiekiamas, klausimas sunkesnis. Be abejo Jungtinių Amerikos Valstijų balsas čia yra lemiamas, tačiau ir kitų šalių yra svarbus, demokratiškai derinamas, kas ne visuomet yra labai paprasta.

Kaip žinia, dar prieš karą Ukrainoje buvo svarstoma, jog į šią poziciją galėtų pretenduoti moteris (pirmą kartą NATO istorijoje), taip pat, jog tai galėtų būti kandidatūra iš vadinamų naujųjų Aljanso narių. Nors dabar naujausios jau būtų Švedija ir Suomija.

Tuomet buvo minima ir prezidentės Dalios Grybauskaitės kandidatūra, taip pat dabartinės Estijos ministrės pirmininkės Kajos Kallas, buvusios Kroatijos prezidentės Kolindos Grabar-Kitanovič. Manyčiau, kad kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Kaja Kallas, tebelieka svarstymų lauke, tačiau geopolitinė situacija greitai keičiasi, kas galbūt keis ir šalių narių požiūrį į būsimo generalinio sekretoriaus kandidatūrą.

Tiesa, ne mažiau rimtą kandidatę moterį galėtų pasiūlyti ir britai. Pavyzdžiui, buvusią ministrę pirmininkę Teresą May. Ir jeigu Boriso Johnsono kandidatūra galėtų kelti kontraversijas tam pačiam Briuseliui, kai kurioms didžiosioms valstybėms dėl jo aštrių konfliktų, ypač Brexit procese, tai Teresa May yra labiau diplomatiška politikė ir galbūt tinkama Briuseliui, o patiems britams dalyvauti ten, tegul ir ne Europos Sąjungos struktūrose, būtų svarbu ir naudinga.

Neabejotina, jog gali iškilti ir kitos kandidatūros, apie kurias šiandien dar nekalbama. Pavyzdžiui, nueisiančio po rudens parlamento priešlaikinių rinkimų Italijos ministro pirmininko Mario Draghi. Tai stiprus proeuroatlantistas, jau dirbęs ir vadovavęs tarptautinėms institucijoms. Jo lyderystė, mano nuomone, šioje situacijoje būtų itin vertinga bei patikima.

Nereikėtų pamiršti, jog 2024 metais baigiasi Europos Parlamento kadencija, taip pat Europos Komisijos, kitų europinių lyderių, kurie galėtų į aptariamą poziciją pretenduoti. Matėme ne vieną atvejį, kuomet politikai anksčiau laiko palikdavo net ir aukštas pozicijas dėl tolimesnės karjeros.

Bet kuriuo atveju, Lietuvai Aljanso generalinis sekretorius, jo vertybinės nuostatos, požiūris į rytų flango gynybą, Madrido, o po to ir Vilniaus NATO viršūnių sprendimų įgyvendinimą, būtų labai svarbu ir net lemiama. Nueinantis generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, kaip Aljanso moderatorius ir nuomonės reiškėjas, šias pozicijas tik dar labiau sustiprino, jei nepasakytume, jog „kartelę iškėlė“ labai aukštai.