Šį istorinio precedento neturintį praktiškai visų Vakarų šalių vadovų susitikimą inicijavo JAV prezidentas Džo Bidenas, nuotoliniu būdu prisijungęs dalyvavo ir Ukrainos lyderis Volodymyras Zelenskis. Susirinkę daugiau nei trisdešimties šalių vadovai aptarė situaciją Ukrainoje ir jau būsimus kitokius santykius su visiškai apnuoginusia savo grobuonišką imperinį veidą Rusija. „Per šį mėnesį, – pasakė Ukrainos lyderis – įvyko globalus, istorinis ir kultūrinis skilimas. Visuotinis“.
Vienas svarbiausių šio „megasamito“ pareiškimų, kurį iš esmės jau galima pavadinti savotišku naujos saugumo architektūros daigu, yra NATO „atvirų durų“ politikos patvirtinimas. Aljanso lyderiai pareiškė, jog NATO plėtra, įskaitant buvusių sovietinio bloko valstybių įtraukimą, buvo istorinė sėkmė plėtojant gerovę, demokratiją ir laisvę Europoje.
Tai politiškai svarbu ir todėl, jog nemažoje dalyje Vakarų demokratijų Kremliaus propagandos paveiktos ir nešvarių pinigų paskatintos pradėjo veikti kraštutinių pažiūrų politinės jėgos, atskiri lyderiai. Kurių kone pagrindiniai leitmotyvai ir buvo „nereikalinga NATO plėtra“, meilė Kremliui, Putinui ir, kas liūdniausia, įvairaus pobūdžio diktatūroms apskritai.
Ir tai nebuvo koks nors nekaltas ar atsitiktinis reiškinys, jį itin skatino šimtais milijonų dolerių maitinama Kremliaus propaganda, gerai apmokami propagandistai, tarp kurių, deja, buvo ir pakankamai gabių veikėjų, sugebėdavusių įtikinti ir Vakarų auditorijas. Kai kur šios radikalios politinės jėgos pasiekė ir rezultatų, dalis jų atstovų išrinkti net į Europarlamentą, jie buvo rimtais konkurentais ne vienam prezidentui, o didžiausias jų „pasiekimas“, mano nuomone, buvo Brexitas, nors kai kas gal su tuo ir nesutiks.
Tačiau mums svarbiausia, jog praėjusių metų pabaigos Kremliaus ultimatumas NATO šalims, grasinant invazija į Ukrainą, dėl Aljanso infrastruktūros „sugrįžimo“ į 1997 – uosius, ne tik atmestas. Iš tikrųjų atsitiko priešingai – Aljanso karinė infrastruktūra Rytų flange dar sustiprinama, kaip niekad nebuvo lig šiol. Vietoje keturių NATO kovinių grupių Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje įkuriamos dar keturios Bulgarijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje. Iš esmės atnaujinami NATO rytinio flango šalių apginamumo planai nuo Baltijos iki Juodosios jūros, stiprinamos greito reagavimo pajėgos.
Prezidento G. W. Bušo 2002 – ųjų vizito Vilniuje metu pasakyti žodžiai „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“ iš politinės metaforos virsta realybe. Jie buvo pasakyti prieš pat mums įstojant į NATO, tačiau dabar jau tampa realiais gynybos planais, petys į petį su lietuviais veikiančiais amerikiečiais, vokiečiais, danais, kitų Aljanso narių kariais ir šiuolaikine gynybos technika bei infrastruktūra.
Šiuo metu, panašu, jog JAV, atsikračiusios Afganistano karo naštos, koncentruojasi į Aljanso konsolidavimą bei stiprinimą. Ir nors Džo Bidenas buvo daug kritikuojamas dėl staigaus pasitraukimo iš Afganistano, iš šios dienos pozicijų jau atrodo, jog JAV prezidento žingsniai vis tik buvo toliaregiški ir bet kuriuo atveju mūsų saugumui ypač naudingi.
Kartu su Latvija bei Estija po lygiai aštuoniolikos metų narystės, ką minime šią savaitę, tampame lygiaverčiais ir realiai apginamais Aljanso nariais. Pagaliau atmestos visokios abejonės, esą „nereikia erzinti ar provokuoti Rusijos“. Vakarai galų gale praranda iliuzijas dėl Kremliaus. Prezidentas Džo Bidenas savo kalboje Lenkijoje dar sykį pažymėjo, jog JAV yra „šventai įsipareigojusios“ NATO penktajam straipsniui.
Rusija savo ultimatumais, o dar labiau sukeltu kruvinu karu prieš Ukrainą, dar ir paskatino neutralias Švediją ir Suomiją rimtai galvoti apie realų prisijungimą prie Aljanso, o jau ir šiame NATO viršūnių susitikime jų vadovai faktiškai dalyvavo kaip lygiateisiai nariai.
Keičiasi visuomenės nuomonė apie neutralumą tokiose šalyse, kaip Airija ar net Austrija. Rusijos vadinama „specoperacija“ dar labiau sutelkė Vakarus, iš esmės pakeitė nuomonę dėl Rusijos patikimumo tarptautinio saugumo, sutarčių laikymosi požiūriu net ir tų šalių, kurios tuo dar norėjo tikėti, „nematydamos“ Kremliaus agresyvių veiksmų Sakartvele, užgrobiant Krymą, kitur.
Šiame kontekste yra keletas artėjančių svarbių politinių įvykių, kur Lietuva gali (privalo) pateikti savo iniciatyvas naujai besiklostančiai saugumo architektūrai. Visų pirma, būsimajam ateinančių metų NATO viršūnių susitikimui Vilniuje. Antra, mano nuomone, jau dabar reikia pradėti formuoti būsimą Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai 2027–aisiais darbotvarkę.
Prieš tai būtina padėti pasiekti Ukrainai kandidatės į Europos Sąjungą statusą. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, kurias šiandien numatyti labai sunku, Ukraina Lietuvos pirmininkavimo metu jau galėtų įstoti į ES. Manyčiau, jog dėl Ukrainos kandidato į ES statuso kol kas daroma per mažai, nors nepasakysi, kad nieko.
Vis tik reikėtų daug aktyvesnių diplomatinių pastangų, o ypač šio klausimo koalicijų kartu su mums pritariančiomis Lenkija, Latvija, Estija, galbūt ir Švedija, Danija, taip pat Suomija.
Šalies politinės partijos, nepaisant įprastų pradinių intrigėlių ir pasistumdymų su prezidentūra, pagaliau pradėjo rengti susitarimus saugumo ir užsienio politikos srityse. Priminsiu, jog politinių partijų susitarimų dėl saugumo ir užsienio politikos tradicija atsirado beveik prieš ketvirtį amžiaus, pradėjus Lietuvos integracinį kelią į ES ir NATO.
Susitarimai būdavo atnaujinami ir papildomi prieš kiekvienus parlamento rinkimus. Tai leido Lietuvai išsaugoti būtiną vienybę užsienio ir saugumo politikos srityse, nepaisant to, kas laimėdavo rinkimus, formuodavo valdančiąją daugumą, o kas būdavo opozicijoje.
Tik toks platus vidaus politinis konsensusas ir galėjo padėti Lietuvai įtikinti ypač kai kurias NATO šalis ir jų vadovus dėl mūsų tinkamumo, pasiruošimo, būsimo indėlio į Aljanso saugumą. Ir priešingai, būtent tokio politinio konsensuso nebuvimas (čia, suprantama, destruktyviai veikė Rusija) sutrukdė Ukrainai, kitoms Rytų partnerystės bei buvusios Jugoslavijos šalims greitai integruotis į NATO ir ES. Galbūt tai ir yra viena pagrindinių dabartinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą, prieš tai Sakartvelą, priežasčių.
Todėl ir šiandien, rengiant naujus politinių partijų susitarimus, būtina suprasti, jog ne teksto šlifavimas, ginčai dėl smulkmenų yra esmė. Geriau parengti trumpą politinį susitarimą ir greitai, atidėjus visus klausimus, kur sunku sutarti, po to jį, jei būtina, kasmet atnaujinti, nei ilgai ruošti kažkokį tobulą galutinį, perkrautą detalėmis, išvedžiojimais, kurių niekas po to neprisimins. Laikas dabartinės geopolitinės situacijos, šalia mūsų sienų vykstančio karo metu yra kitoks, suspaustas, sukondensuotas, viskas keičiasi daug greičiau nei įprastai.
Jau tik todėl nelabai įmanoma viską numatyti, todėl būtina kuo greičiau sutarti, o taip pat įtraukti į dokumentą tinkamą nuo rinkimų nepriklausantį pasiektų susitarimų peržiūros ir papildymų mechanizmą. Naujos saugumo architektūros daigai kalasi jau dabar, todėl pagrindinis tikslas – šio, mano požiūriu, istorinio šanso nepraleisti, dalyvauti, matyti tikrąsias tendencijas ir kryptis.
Negalima neįvertinti ir to, jog po dabartinio savotiško Vakarų entuziazmo bangos formuoti naują, iššūkiams atsparią saugumo architektūrą, ateis ir nusivylimas, galbūt nuovargis, beveik neabejotinai ekonominės problemos, kas visuomet turi poveikį politikai ir politikams.
Laikas nelaukia, jau nebėra komfortiškos prieškarinės, tegul ir pandemijos kiek sudrumstos situacijos. Veikti būtina dabar. Turime jau ir aštuolikos metų Aljanse ir beveik tiek pat buvimo Europos Sąjungoje patirtį. Buvome teisūs ir dėl Rytų partnerystės plano, neįvertintų Rusijos agresijos žingsnių įvairiose šalyse. Kuo greičiau įveikę vidinius nesutarimus, privalome vieningai dalyvauti naujos Europos saugumo architektūros kūrime. Tai mūsų istorinis šansas.