Gediminas Kirkilas. Kaip griaunama ilgametė politikos tradicija

Lietuva žengia į NATO narystės jau trečią dešimtmetį ne tik visiškai pasikeitusios geopolitinės situacijos ir grėsmių fone, tačiau ir sustiprėjusi realia Aljanso partnerių parama mūsų gynybai, saugumo, galimų pavojų atgrasymo požiūriu. Tai tik patvirtina teisingą to meto šalies politikų strateginį pasirinkimą bei realiausios saugumo perspektyvos numatymą.

Tačiau jei tuomet, daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus, politikai, lyderiai, partijos būtų veikę taip nevieningai ir neatsakingai, kaip šiandien, svarstant gynybos finansavimo padidinimą, narystės Aljanse galėjome ir nepasiekti. Nes būtent jo plėtra į Baltijos valstybes ir buvo tuomet pats sudėtingiausias, reikalaujantis ypatingos vidaus politinės konsolidacijos, geopolitinis klausimas.

Tokiai NATO plėtrai priešinosi ne viena šalis narė, tarp jų ir didžiosios, siūlydamos įvairiausius narystės pakaitalus Baltijos šalims, kad tik neerzinti Rusijos, “saugumo garantijas”, kurios, kaip matome Ukrainos atveju, tiesiog neturėjo jokios praktinės reikšmės imperinių kėslų neatsikratančios Rusijos kaimynystėje, jei nepasakyti, kad net pakenkė.

Todėl gana keista, jog iš esmės sutikdami, kad gynybos finansavimas turi būti didinamas bent iki trijų procentų nuo bendrojo vidaus produkto, šalies politikos lyderiai nesugeba sutarti, o kaip, kokius mokesčius koreguojant, tai padaryti. Nesutaria jau ir profesinės sąjungos su verslu, galima teigti, jog laikosi iš esmės priešingų pozicijų.

Ir kuo ilgiau politikai nesutars, tuo labiau tie prieštaravimai gilės. Pagaliau ir tai ypač pavojinga - bus neatsakingai švaistoma ir lig šiol tikrai didelė visuomenės parama gynybos politikai - įvairiomis apklausomis net 7 iš 10 šalies gyventojų palaiko susitarimą dėl gynybos finansavimo didinimo.

Kol politikai nesugeba sutarti dėl trijų nuošimčių, jau gimė verslo asociacijų iniciatyva skirti keturis procentus nuo bendro vidaus produkto gynybai. Tai, manyčiau, racionalus žingsnis, nes akivaizdu, kad krašto gynybos finansavimo poreikiai tik didės. Pagaliau reikia pripažinti, jog ilgus metus nuo pat narystės NATO pradžios jos finansavimas dėl įvairių priežasčių buvo per menkas, todėl padidintu finansavimu dar tenka grąžinti ir praeities skolas.

Neįmanoma racionaliai paaiškinti, kodėl esant tokiam plačiam visuomenės palaikymui, politinių partijų lyderiai baiminasi, mėgina susitarimą atidėti po Seimo rinkimų, tarsi tai kaip nors reikšmingai paveiktų jų populiarumą.

Pagaliau nėra jokios garantijos, jog, suformavus naują daugumą ir Vyriausybę, toks susitarimas bus pasiektas ir greitai. Greičiau priešingai, nes po rinkimų paprastai atsiranda nuoskaudos, įsižeidimai ir nauji argumentai, o kodėl dabar mes turime pritarti, kai anuomet jūs prieštaravote ir pan.

Politinės lyderystės stoka šiuo atveju jau senokai bado akis, gal tik Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė mėgina jos imtis, tačiau nesulaukia paramos nei iš prezidento, nei iš Seimo pirmininkės, koalicijos partnerės, liberalų sąjūdžio vadovės. Nes liberalai, anot jos, prieš mokesčių padidinimą visuomet, tarsi būtų kažkokia stebuklinga alternatyva, iš kur paimti lėšų šalies gynybos finansavimo padidinimui.

Teisybės dėlei būtina pridurti, kad niekas, regis, gynybos finansavimo padidinimui bent jau žodžiais ir neprieštarauja, o Seimas netgi vieningai priėmė jau kelintą rezoliuciją dėl trijų nuošimčių nuo bendro vidaus produkto. Tačiau įvairios partijos ir net valstybės vadovai siūlo vis kitokius, dažnai vienas kitam prieštaraujančius finansavimo modelius, kas iš tikrųjų ir užkerta kelią bent minimaliam konsensusui.

Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda siūlo skolintis ir daugiau apmokestinti verslą, o ne visus gyventojus. Finansų ministerija teigia, jog valstybės skolos didinti negalima ir t.t. Kitaip sakant, prie sutarimo ne tik neartėjama, o sparčiai tolstama.

Visi turi savų argumentų bei pasiūlymų, tačiau problema lieka ten pat ir vargu ar ir po Seimo rinkimų kas nors savo pasiūlymų atsisakys, o ir atsiras stebuklinga politinė lyderystė, kuri imsis ir pajėgs visus skirtingus interesus suderinti.

Jei net valdančioji koalicija nesutaria tarpusavyje ir turi gana radikaliai išsiskiriančias nuomones šiuo klausimu, tai kodėl, ypač artėjant Seimo rinkimams, turėtų pritarti opozicija, ką jos atstovai ir nedviprasmiškai jau deklaruoja?

Nerodė, tenka pripažinti, bent kiek reikšmingesnės iniciatyvos burti politines partijas susitarimui dėl gynybos finansavimo padidinimo ir jau pakeistasis krašto apsaugos ministras, kas greičiausiai ir buvo jo atstatydinimo tikroji priežastis.

O dar ir pasitraukė su bent jau kol kas niekuo nepagrįstais kaltinimais apie korupciją krašto apsaugos viešuosiuose pirkimuose. Tai, suprantama, tuoj pat virto dar vienu gynybos finansavimo padidinimo susitarimo priešininkų ar siekiančių susitarimą atidėlioti argumentu - esą pirma susitvarkykite su korupcija, o vėliau žiūrėsim.

Tokia vis gilėjančių nesutarimų grandinė yra pavojinga, nes karas Ukrainoje, padėtis fronte tikrai neleidžia tikėtis, jog saugumo padėtis bent artimiausiu metu pagerės. Yra nemažai kitų rizikos veiksnių - rinkimai JAV, galima Donaldo Trumpo pergalė, kurio veiksmų Aljanso atžvilgiu nedrįsta prognozuoti net ir šios šalies ekspertai, pavyzdžiui buvęs Amerikos ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris.

Pagaliau po Lenkijos, manau, neatsitiktinių raginimų - nustatyti mažiausią trijų procentų nuo bendro valstybės produkto gynybai NATO viduje, gana akivaizdu, jog tai reikės padaryti ypač ir pirmiausia vadinamo rytinio Aljanso flango šalims. Nenustebčiau, jei tokį reikalavimą iškeltų ir naujoji JAV administracija - bent jau panašia kryptimi klostosi šiuo metu prezidentinės rinkimų kampanijos diskusijos.

Ar yra šiam susitarimui kokia nors alternatyva? Yra, tačiau visiškai nekonstruktyvi - deklaruojant palaikymą, sprendimus atidėlioti. Ir tai lengviausia, nes dar prieš įstojant į NATO suformuotas konsensusas dėl gynybos jau senokai sugriautas ir, deja, patekęs į mūsų rinkiminės kovos lauką.

Sunku sveiku protu ir paaiškinti, kodėl, žengdami į trečiąjį narystės Aljanse dešimtmetį ir dar realių grėsmių fone, prarandame ilgametę šalies politikos tradiciją - politinį vidaus konsensusą gynybos klausimais, kuris ir buvo mūsų integracijos sėkmės garantas.

Ar nukentės šalies gynybos plėtros planai, ar sulėtės mūsų įsipareigojimų Aljanso partneriams vykdymas, nesutarus ar kitaip vilkinant gynybos finansavimo padidinimo sprendimus? Tai bene pagrindiniai klausimai, į kuriuos kuo greičiau reikės atsakyti naujajam krašto apsaugos ministrui, ypač jei jis vis tik pasiryš dar sykį pamėginti susodinti kompromisų kol kas nesugebančius pasiekti politikus prie sutarimo stalo.