Gediminas Kirkilas. Kancleris Pekine, problemos Berlyne ir ne tik

Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vizitas į Kiniją su didele stambiausių verslo korporacijų delegacija sukėlė diskusijas Europos Sąjungoje, šalies viduje ir net jo paties vadovaujamoje Vyriausybėje, kelia ir mūsų diplomatijai nemenkų iššūkių. Visų pirma todėl, kad JAV žvelgia į šį vizitą gana kritiškai, o tuo pačiu yra mūsų viena iš pagrindinių saugumo partnerių ir ne tik.

Kaip ir Vokietija, kurios kariai taip pat Lietuvoje NATO priešakinių pajėgų kovinėje grupėje ir jų dalyvavimas dar plėsis, kai tik Lietuva paruoš atitinkamą karinę infrastruktūrą, kad galima būtų dislokuoti šios mūsų NATO partnerės brigadą. Tokioje situacijoje politika „juoda – balta“ jau nebeveiksni, teks diplomatiškai laviruoti, ieškoti bendrų sąlyčio taškų bei kompromisų, neišleidžiant iš akių pagrindinio mūsų intereso – euroatlantinės vienybės.

Nemažesni iššūkiai ir bendrai Europos Sąjungos (ES) politikai santykiuose su Kinija, kurios, beje, aiškiai išreikštos kol kas ir nėra. Įvairios jos narės laikosi gana skirtingų požiūrių, pagaliau ir prekybos bei ekonominio bendradarbiavimo apimtis, nuo ko, kaip matome ypač Vokietijos atveju, didele dalimi dažnai priklauso ir užsienio politika.

Panašiai buvo prieš Rusijos karą Ukrainoje, o dabar jau ir pripažįstama, kad per didelė Vokietijos priklausomybė nuo rusiškų dujų ir atitinkamas politinis nuolaidžiavimas jai buvo klaida.

Prieš vykdamas į Pekiną Olafas Scholzas pareiškė, jog šis jo vizitas nėra tik Vokietijos vyriausybės vadovo, tačiau ir europiečio vizitas, todėl jis konsultavosi tiek su Europos Sąjungos, paminėdamas Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, nors kai kas tuo abejoja, tiek su kitais transatlantinės partnerystės šalių vadovais.

Neabejoju, jog grįžęs kancleris detaliai informuos JAV, ES lyderius apie vizitą, savo paties įspūdžius apie „naująją senąją“ Kinijos valdžią, galimybes bei iššūkius.

Gali būti, jog tai suteiks tam tikrą postūmį ES ir Kinijos santykių permąstymui, bent jau apmąstymui, naujų idėjų ar iniciatyvų, pagaliau mėginimų sukurti kažkiek vieningesnį bendrą ES užsienio politikos kursą ir pirmiausia – Kinijos atžvilgiu, ką amerikiečiai jau gana aiškiai išdėstė savo naujoje nacionalinio saugumo strategijoje ir į ką europiečiai neatsižvelgti negalės.

Beje, prieš išvykdamas Vokietijos lyderis motyvavo savo vizitą pirmiausia tuo, jog paskutinis Kinijos ir Vokietijos susitikimas aukščiausiame lygyje įvyko prieš daugiau nei trejus metus. Per šį laikotarpį įvyko ne tik daug pasikeitimų, bet ir smarkiai išaugo iššūkiai bei rizikos dėl globalios pandemijos, taip pat dėl Rusijos agresijos Ukrainoje. O bendrai paėmus iškilo realių grėsmių pasaulio tvarkai, jau nekalbant apie dar paaštrėjusius klimato kaitos iššūkius, kurių be vienokių ar kitokių santykių su Kinija, kanclerio nuomone, neišspręsi.

Kancleris Politico taip pat paskelbė penkias tezes, kuriomis rėmėsi ruošdamasis vizitui ir bendraudamas su aukšiausiais Kinijos pareigūnais.

Pirmoji: Kinija jau ne tokia, kokia buvo prieš penketą ar daugiau metų. Nacionalinė autonomija ir saugumas jiems bus svarbiausi tikslai ir todėl, kad keičiasi pati Kinija ir net autoritetinio konservatyvumo linkme – jos valdžios pobūdis, todėl, anot kanclerio, privaloma keisti ir tai, kaip su ja dėrėtų tvarkyti reikalus.

Antroji tezė: pasikeitė ne tik Kinija, bet ir visas pasaulis. Nei Kinijos izoliacija, nei jos hegemoniški siekiai nėra priimtina.

Trečioji: ir pasikeitusioje situacijoje Kinija lieka vienu svarbiausių prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo partnerių Vokietijai bei visai Europai, taip pat JAV, tačiau ir kinai privalo laikytis vienodų taisyklių dėl rinkų prieinamumo, reguliavimo, intelektinės nuosavybės apsaugos.

Ketvirtojoje tezėje Olafas Scholzas išreiškė savo, taip pat europiečių nuomonę dėl etninių mažumų teisių, įskaitant politines, bei nerimą dėl Taivano.

Penktoje palaikė ES požiūrį, jog „Kinija turi trigubą vaidmenį – partnerio, konkurento ir varžovo“. Būtina, teigė kancleris, išskirti, kur partnerystė ir bendradarbiavimas yra abipusiškai naudingas. Pavyzdžiui, kovoje su pandemijomis, pasauline maisto krize, skurdu, kovoje su klimato kaita ir t. t.

Beje, naujoji amerikiečių nacionalinio saugumo strategija santykius su Kinija vertina kaip „strateginę konkurenciją tarp demokratijų ir autoritarinės Kinijos bei Rusijos“.

Tačiau pasaulis pilnas iššūkių, kurie yra globalūs, kaip jau minėta, klimato kaita ir ne tik, nors Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generalinis sekretorius António Guterresas Egipte nedviprasmiškai pareiškė, jog didžiausia atsakomybė šiuo atveju tenka būtent Kinijai ir JAV.

Nemenkesnio šalių bendradarbiavimo reikia ir masinio naikinimo ginklų neplatinimo kontrolei, terorizmo užkardymui, pagaliau ir technologijų raidos iššūkiams, kuriuos, anot JAV nacionalinio saugumo strategijos autorių, reikės spręsti taip pat ir strateginiais konkurentais, tokiais, kaip ta pati Kinija, galbūt, visų pirma su Kinija.

Manau, kad Lietuvos politikams, kurie niekaip neužbaigia užsienio politikos susitarimo, o požiūris į politiką su Kinija, regis, ir yra tas kertinis akmuo, užuot tuščiai ginčijusis dėl pasirašymo, reikėtų detaliai iš esmės aptarti būtent šį, Kinijos politikos aspektą, taip pat didžiųjų valstybių deklaruojamą ir nedeklaruojamą politiką jos atžvilgiu. Neužtenka kelių pabirų frazių apie Kiniją įvairiose susitarimo vietose, kurias kai kurių partijų reikalavimu dar tektų nudailinti iki nieko nereiškiančių, kad sutiktų pasirašyti partijų susitarimą dėl užsienio politikos.

Taip pat būtina iš esmės aptarti sparčiai besikeičiančią ES, JAV santykių su Kinija raidą bei iššūkius. Tam, aišku, reikėtų laiko, pagaliau tarpusavio geranoriškumo, ekspertų pagalbos. Todėl užuot ginčijusis, kada ir kaip pasirašyti, reikėtų susitelkti į esmines diskusijas, pamėginti suderinti pozicijas, kad susitarimas iš tiesų būtų visų partijų, o svarbiausia, kad jos jo laikytųsi.

Būtina įvertinti ir naujos JAV saugumo strategijos poveikį, taip pat galimą bendrą ES politiką Kinijos atžvilgiu. Mūsų interesas – kad čia neįvyktų kokio nors reikšmingesnio skilimo transatlantinėje partnerystėje, nes Vokietijos kanclerio vizitas į Pekiną to gal ir nesukels, bet vis tik įmanoma, jog kažkiek atšaldys euroatlantinių partnerių santykius, kas Lietuvai, kaip jau minėjau, būtų ypač neparanku ir netgi pavojinga, juolab, kad būtent JAV ir Vokietija, kaip jau minėta, yra mūsų šalyje pagrindinės ir tiesioginės saugumo laiduotojos.

Partijų susitarimo dėl šalies užsienio politikos tikslas yra šios politikos ar bent jau principų tęstinumas, keičiantis valdžioms, kas vienaip ar kitaip įvyks po poros metų. Būtų blogiausia, jei naujoji Vyriausybė ir Prezidentas pradėtų kreipti užsienio politikos vairą kitokia ar net priešinga kryptimi, kas galiausiai klaidintų mūsų užsienio politikos partnerius, demonstruotų Lietuvos nekonsensusą dėl užsienio politikos.

Jau dabar dalis apžvalgininkų užsienyje ir mūsų šalyje mano, jog Vokietijos kanclerio vizitas yra kone tokia pati klaida, kaip ir prieš tai santykiai su Rusija, tampant kone visiškai priklausomiems nuo jos energetikos šaltinių importo. Mūsų šalies diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis tai pačiai Politico pagrįstai sakė, jog „po to, kai mūsų (Europos) politika patyrė nesėkmę santykiuose su Rusija, yra proga pergalvoti mūsų požiūrį į Kiniją“. Su tuo galima sutikti, tačiau būtų gerai pagaliau ir sutarti dėl pagrindinių užsienio politikos krypčių, taip pat ir su Kinija, bent jau šalies viduje.