Savęs įsivertinimas politikams yra labai sudėtingas bei komplikuotas žanras, ir ne tik Lietuvoje. Neįvertinti savo darbų kaip nors nepozityviai negali, per daug girtis taip pat, jei nesi Donaldas Trumpas. Matyt, todėl ir paskelbtoji informacija žiniasklaidoje buvo pavadinta aptakiai: „pavyko pasiekti ne taip jau ir mažai“.
Tarp nuveiktų darbų minimos prezidento finansinės iniciatyvos, mokesčių teisingumo didinimas, regionų atskirties mažinimas, mažiausių pensijų spartesnio augimo skatinimas. Paminėtos iniciatyvos švietimo srityje, vadinamasis „lygaus starto“ įstatymų paketas, kuriam pritarta Seime. Dažnai gilintasi į atskirties dėl negalios problemas. Periodiškai aplankomi atskiri regionai, kas iš tiesų yra sveikintina, nes jiems dėmesio niekada nebus per daug. Prezidento akiratyje gerovės valstybės iniciatyvos numatomos ir antrai kadencijos pusei.
Prezidento gerovės valstybės pažadas buvo pagrindinis jo rinkimų kampanijoje. Nors socialinės atskirties mažininmas ar švietimas, kaip ir sveikatos apsauga, ir nėra įvardytos prezidento funkcijos bent jau pagal Konstituciją. Tačiau praktiškai visi mūsų prezidentai, pirmiausia dėl to, kad renkami tiesiogiai, panašius socialinės politikos siekius vienaip ar kitaip deklaravo, mėgino realizuoti ir dėl to įsiveldavo į politinius mūšius su vyriausybėmis, kas šioje kadencijoje jau viršijo įprastą politinės konkurencijos lygį.
Tiesa, nelabai aišku, kokiu modeliu – socialdemokratiniu, konservatyviuoju ar liberaliuoju – šiuo atveju remiamasi. Be to, paminėtos prezidentūros iniciatyvos, jei iš tiesų siekiama gerovės valstybės, sakyčiau, gerokai susiaurintos, nes bent jau skandinaviškoji samprata – daug platesnė.
Jos tikslai yra, pirmiausia, skurdo ir nelygybės mažinimas, sveikatos gerinimas, švietimas, taika visuomenėje ir kt. Gana sunku įsivaizduoti, o kaip mūsų valdžių sanklodoje viena prezidento institucija be geranoriško bendradarbiavimo su Vyriausybe ir Seimu, be plataus politinių jėgų sutarimo tai galėtų realizuoti net ir teoriškai.
Todėl akivaizdu, jog gerovės valstybės siekis gali būti sėkmingas tik plataus partijų, Seimo, Vyriausybės ir, be abejo, prezidento sutarimo bei lyderystės atveju. Kol tokio konsensuso nėra, nėra ir taikos visuomenėje, kas yra bene svarbiausioji gerovės valstybės, bent jau pagal skandinavus, šalis. O kol kas ginčijamasi dėl tikrų ar tariamų laurų: o kas gi pirmasis pasiūlė tą ar aną.
Tiesa, reikia pripažinti, jog mėginimų tartis su partijomis, pristatant valstybės vadovo gerovės valstybės viziją, buvo dar praeitoje Seimo kadencijoje. Tačiau šiuo metu Seimas, valdančioji dauguma yra kitos sudėties, ji turi savo koalicinės Vyriausybės programą, nebūtinai atitinkančią tokią viziją. Ši situacija tik dar sykį patvirtina, jog bendras Seimų ir prezidentų kadencijas peržengiantis sutarimas yra tiesiog būtinas, antraip gerovės valstybės vizija ne tik neįsitvirtins Lietuvoje, bet ir taps elementariu dar vienu politinių batalijų lauku, ką jau matome ir dabar.
Kas šiandien gali atsakyti į klausimą, kokia yra prezidento pozicija, pavyzdžiui, Vyriausybės numatomų švietimo ar sveikatos apsaugos reformų klausimu? Ar į jas bus žvelgiama prezidento gerovės valstybės akiniais, ar kaip nors kitaip? Ar tiesiog laukiama reformų pateikimo Seimui ir visa tai bus kritikuojama ar net vetuojama, priklausomai nuo politinės konjunktūros?
Negalima teigti, jog net ir gana padrikas atskirų gerovės valstybės komponentų įtvirtinimas, tokių kaip pensijų didinimas, skurdo, kitokių atskirčių mažinimas nedavė jokių rezultatų. Pagaliau svarbi tiesiog pačios gerovės valstybės vizijos deklaracija ir intencijos.
Šiuo metu mokslininkai išskiria vadinamą pokomunistinių valstybių gerovės koncepciją, kuri palengva įsitvirtina Rytų Europoje, tiesa, priskiriama ji daugiau liberaliajai krypčiai.
Todėl ir prezidento patarėjų paminėti pasiekimai daugiausia yra Vyriausybės bei Seimo kartu su prezidentūra darbo rezultatai, nors tai būtent prezidento įsivertinime ir nepaminėta. Galbūt kaip tik čia buvo proga bent šiek tiek sumažinti nereikalingą ir net žalingą valdžios šakų konfrontacijos temperatūrą, kurią matome dabar? Siekiant taikos visuomenėje, kas yra vienas svarbiausių principų įgyvendinant gerovės valstybę skandinavų šalyse, į kurias šalies politikai bent jau deklaracijomis orientuojasi dar nuo Sąjūdžio laikų.
Užtat apie tuos pačius pasiekimus kalba ir Seimo pirmininkė: „Tačiau žvelgiant atgal, į pirmuosius darbo metus, aš taip pat džiaugiuosi tuo, ką Seimas yra nuveikęs, ką yra padariusi ši valdančioji dauguma tiek kalbant apie žmones, kurių situacija yra jautriausia: skurdo mažinimas, pajamų didinimo iniciatyvos, pavyzdžiui, pakankamai ženklus NPD didinimas“.
Galiausiai matome tik nereikalingą politikų varžymąsi dėl tikrų ar tariamų nuopelnų, o, deja, ne bendrą darbą, kas mūsų dabartinėje kelių krizių situacijoje būtų prasmingiausia. Gal todėl tarp prezidento pasiekimų neminimas, pavyzdžiui, vienoks ar kitoks pandemijos valdymas, nors tai jau trunka porą metų t. y. didelę jau įpusėjusios kadencijos dalį.
Vis tik yra nemažai kitų prezidento priedermių, kurios jų pagal pagrindinį šalies įstatymą priklauso išimtinai valstybės vadovo kompetencijai. Pavyzdžiui, beveik nieko nekalbama apie teisėjų, kitų pareigūnų skyrimus, kas sudaro nemenką tos kompetencijos dalį. Taip pat apie ambasadorius, diplomatus, apie kurių (ne)paskyrimus plačiai diskutuojama, tačiau, panašu, kad esame jau rimtoje aklavietėje.
Kodėl apie tai nekalbama, vertinant savo „ne taip jau mažus“ pasiekimus? Tai gali būti dėl bent jau kelių priežasčių: arba netiesiogiai pripažįstama, jog nėra jokių pasiekimų, arba prezidento komanda galvoja, jog tai nėra svarbu ar net gali trukdyti reitingams bei populiarumui.
Gal todėl ir apie užsienio politiką – pagrindines valstybės vadovo pareigas – taip pat labai jau skūpai, nors Konstitucijos 84-jame straipsnyje, tai pirmasis valstybės vadovo pareigų punktas. „Respublikos Prezidentas: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“. Be to, net ir pateiktieji užsienio politikos pavyzdžiai, kaip prezidento pasiekimai, yra abejotini.
Pavyzdžiui, santykių su Lenkija atstatymas, kaip prezidento Gitano Nausėdos nuopelnas, nors su tuo tikrai galima būtų ir pasiginčyti. Nors tai ir nėra svarbiausia. Tačiau prisiminti buvusio premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybės sėkmingas pastangas šiuo klausimu būtų teisinga ir korektiška.
Panašiai ir, pavyzdžiui, santykiai su JAV ar Rytų partnerystės politika, kurią vystė ne vienas Seimas, prezidentas ar Vyriausybė. Nematyti čia nei naujų iniciatyvų, nei kokio nors kito konceptualaus požiūrio, kuo būtų galima pasigirti. Iš esmės tai – tęstinė šalies užsienio politikos dalis, ir vargu ar galėtumei kokią nors instituciją Seimą, Vyriausybę ar prezidentą ypatingai išskirti.
Kaip ir būsimą 2023 metų NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, kuris iš tiesų dabartinės geopolitinės įtampos fone yra labai svarbus. Prezidento pastangų čia būta nemažai, tačiau ne tik jo, nes Lietuva to siekė daugelį metų. Tačiau ar susitiks Aljanso šalių lyderiai Vilniuje, susiskaldžiusios, neturinčios vieningos užsienio bei saugumo politikos valstybės sostinėje, priklauso ir nuo paties valstybės vadovo.
Telieka tikėtis, jog prezidentas pasinaudos metiniu pranešimu Seimui ir pateiks ne tik parlamentarams, visuomenei, bet ir Lietuvoje reziduojančių šalių ambasadoriams šalies užsienio politikos kryptis, kurios bus realizuojamas kartu su Vyriausybe. Šiandien tai jau tiesiog būtinybė, jei dar norime, jog mūsų užsienio politiką suprastų ir mūsų NATO bei ES partneriai.
Kaip jau minėjau, savęs įsivertinimas yra labai komplikuotas žanras politikams, nors jie dažniausiai tik ir kalba apie savo tikrus ir tariamus pasiekimus. Vis tik realus savo veiklos įvertinimas, jei jau toks yra pradėtas, gali būti solidžiu ir prasmingu, kai tai nėra daroma propagandos tikslais, peržengus kadencijos pusiaukelę ir nerimastingai žvilgčiojant į artėjančius rinkimus.