Ir nors išsireikšta politiškai aštriai ir net provokuojančiai, tačiau tokiam Vyriausybės vadovės nerimui pagrindo yra, turint galvoje ypač vienmandatininkų, o jų – pusė Seimo, pasiūlymus, kurių neabejotinai bus ir nemažai. Jų būna kasmet, tačiau, kaip žinoma, prieš Seimo rinkimus daugiausia. Tokius pasiūlymus teiks ir savi konservatoriai, ir koalicijos partneriai, ir opozicija. Numoti į juos lengva ranka negali – tai reikštų riziką prarasti balsus, tvirtinant biudžetą.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat pabrėžė sklandaus ir racionalaus valstybės biudžeto priėmimo svarbą, konstatavo, jog Parlamento sesija vyks išorės ir vidaus iššūkių fone, perspėjo dėl populistinės retorikos žalos, artėjant rinkimams, nors jau pačiame pirmajame posėdyje ši vešėjo gana triukšmingai ir tai, matyt, tik žiedeliai.
Prezidentas Gitanas Nausėda patarėjo lūpomis akcentavo šalies saugumo problemas, atkakliai primindamas Seimui dėl ribojimų nedraugiškų valstybių piliečiams, t. y. apribojimų sulyginimo, taip pat pateikė gerokai apvytusią puokštę su saugumu nesusijusių populiarių pasiūlymų, kurių negali nei priimti, nei atmesti.
Jų priėmimui reikalingos nemažos papildomos biudžeto lėšos, kurių daug nebus, net jei ir bus pritarta mokesčių reformai, nes ekonomikos augimas prognozuojamas nuosaikus, o atmesti „populiarius“ pasiūlymus nelengva net ir tarp saviškių, nekalbant apie koalicijos partnerius. Su Vyriausybe Prezidento pasiūlymai, vargu, ar derinti, nes gal ir galutinis rezultatas nelabai rūpi – svarbiau pasiūlyti, kad išgirstų būsimi rinkėjai.
Dabar Lietuva taip ir gyvena: griežtesni apribojimai rusams, kiek švelnesni – baltarusiams. Neteko matyti ar girdėti bent kiek aiškesnės informacijos, o ir argumentacijos, kodėl apribojimų suvienodinimas yra toks aktualus, tikrai vargu, ar tai pats svarbiausias šalies saugumo klausimas, bent šiuo metu. Tai kur šuo pakastas, kad taip atkakliai šis abejotinas sprendimas yra peršamas?
Ar dėl nesuvienodintų kol kas apribojimų pasikeitė šalies saugumo padėtis ar aplinka? Pagaliau ir situacija su „Wagner“ samdiniais jau iš esmės keičiasi, o tai galėjo būti vienas iš argumentų prie šios temos grįžti, apie ką informavo Krašto apsaugos ministerija, kitos žinybos. Tiesa, kažkodėl tų apribojimų suvienodinimo Prezidentūra siekė dar iki „Wagner“ kai kurių dalinių atvykimo į Baltarusiją.
Pagaliau ir samdiniai yra ne Baltarusijos, o Rusijos piliečiai, tai ką, kokį ypač svarbų nacionalinio saugumo klausimą apribojimų suvienodinimas spręstų? Nesinori tikėti, jog Prezidentas nepasitiki mūsų tarnybų gebėjimais apsaugoti šalį nuo galimų švelnesnių apribojimų grėsmių, galbūt infiltruojamų veikėjų į Baltarusijos opozicijos gretas ar kitur.
Tai, beje, sutaptų ir su dabartiniais Aliaksandro Lukašenkos veiksmais, stabdant pasų išdavimą Baltarusijos ambasadose ar konsulatuose, arba kitaip sakant, toliau kerštaujant tiems piliečiams, kurie pasitraukė iš šalies dėl politinių persekiojimų ir taip išreiškė savo nepritarimą režimui.
Profesorė Ainė Ramonaitė, baltarusių visuomenės tyrinėtoja, remdamasi faktais, o ne politine estetika, pagrįstai teigė, jog negalima žvelgti į Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomų apribojimų suvienodinimą supaprastintai, tik per naudos ir grėsmės santykį. Daug svarbiau mūsų požiūris į pačią Baltarusiją, jos ateities pasirinkimus: „ar mes žiūrime į baltarusius taip pat, kaip, pavyzdžiui, į Rusijos visuomenę?“ – retoriškai klausė ji.
Ir jeigu Rusijoje diktatūrą bei tuo pačiu agresiją prieš Ukrainą palaiko, deja, dauguma, nors ir ne visi, tai padėtis kaimyninėje Baltarusijoje, kaip matome, yra visiškai kita. „Tie 2020 metų įvykiai ir protestai, – teigia Ainė Ramonaitė, – padarė milžinišką sąmonės lūžį.“ Ji mano, jog Baltarusijoje tuomet vyravo panašus jausmas, kaip pas mus Sąjūdžio laikotarpiu – tik dar daugiau.
Prezidento siūlomas baltarusių ir rusų ribojimų suvienodinimas būtų (ne)žinia kam naudingas politinis smūgis ir Lietuvoje reziduojančiai Sviatlanai Cichanouskajai, kitiems opozicijos A. Lukašenkai aktyvistams, jų keliamiems tikslams. Diktatorius turėtų dar vieną progą pasišaipyti iš opozicionierių, kurie „pasitikėjo vakarietiška demokratija“, ir pasidžiaugti tokiais kaimyninės Lietuvos sprendimais.
Seimo pirmininkė, komentuodama šį Prezidento siūlymą, kurio, anot jos, neremia nė viena Seimo frakcija, retoriškai klausė: „ar mūsų nacionalinio saugumo klausimas ir vienas iš uždavinių yra turėti europietišką Baltarusiją šalia, šiuolaikinę, pažangią valstybę, ar užsibarikaduoti nuo jos žmonių aklina siena ir palikti toje pusėje?“
Pagaliau, jei Prezidentas išties galvoja, jog reikia suvienodinti rusų ir baltarusių atvykimo į Lietuvą sąlygas ir tai – svarbus nacionalinio saugumo klausimas, kodėl nesiekia visų politinių jėgų konsensuso? Juk būtent tai, o ne koks nors atskiras smulkus sprendimas ir yra tikroji šalies saugumo garantija.
Jei tokiu būdu galvojama įsiteikti kokiai nors menamai rinkėjų grupei – tai dar didesnė klaida. Kaip ir šio klausimo jau beveik neišvengiamas įvėlimas į rinkimų batalijas neatneša nei aiškios naudos nacionaliniam saugumui, nei strateginio požiūrio į labai svarbią kaimyninę šalį, kurios sėkmė, sukant europiniu keliu, kas nebus lengva, Lietuvai yra išskirtinai svarbi.