Svarbiausias klausimas, jau matant, jog karas tęsis iki abiejų pusių išsekimo, tačiau ukrainiečiai gina savo laisvę ir Tėvynę, o užpuolikai Kremliuje tūnančio diktatoriaus sugalvotą viziją – ar sugebės Vakarai, pirmiausia NATO, taip pat Europos Sąjungos lyderiai nepavargti ir išsaugoti vienokią ar kitokią sprendimų vienybę? Ar neišseks šių šalių lyderių kantrybė remti Ukrainą, ar neatsiras kokių nors rimtesnių skylinėjimų toje ligi šiol gana vieningoje pozicijoje, ko, tenka pripažinti, nematėme anksčiau nuo pat 2008 metų Gruzijos teritorijos dalies aneksijos?
Neabejotina, kad Kremlius situaciją įdėmiai stebi, o ypač viešus Vakarų lyderių ginčus dėl to, kaip ir kiek ilgai remti Ukrainą, kaip suprantamos derybas ir dėl ko jos gali įvykti. Kremlius nesnaudžia ir kitais aspektais, žinodamas, jog daugiau nei trisdešimties šalių vienybė ilgesniam laikui nėra toks paprastas reikalas, kaip vienasmeniai diktatūros sprendimai. Kremlius turi daugiau laiko, jam nerūpi nei žmonių aukos, nei kitokie kaštai šiame kare, o Rusijos visuomenė kol kas tyli ir net iš dalies, propagandos paveikta, matyt, palaiko agresiją.
Demokratiškai renkami Vakarų lyderiai tuo tarpu neabejotinai patiria ir vis augantį savo visuomenių bei verslo spaudimą – ne tik dėl prarandamų pelnų, tačiau ir vis daugiau patiriamų nuostolių, kylančių kainų, infliacijos, dėl tebesitęsiančio karo, po kurio, akivaizdu, teks agresorės Rusijos rinką palikti, daug kur persiorientuoti, panaudoti nemenkas investicijas naujų krypčių suradimui.
Pagrindiniu ir ypač aršiu Kremliaus propagandistu tapęs buvęs prezidentas ir premjeras Dmitrijus Medvedevas gąsdina Ukrainą „suvereniteto praradimu“, jei ji toliau taip priešinsis okupantams ir nesės už derybų stalo. Iš kitos pusės, jis išduoda, išsiduoda, o ypač jo piktas tonas, ir Kremliaus baimes – „specoperacija“ nevyksta pagal numatytą planą, nors propagandistai išsijuosę kartoja priešingai.
Savo raginimus derėtis Dmitrijus Medvedevas (cinizmo viršūnė) grindžia neva „susirūpinimu“ dėl žūstančiųjų taikių žmonių… Todėl, akivaizdu, Kremlius greičiausiai jau norėtų įvelti Ukrainą į derybas, išlaikydamas dabar užimtas teritorijas, konfliktą kaip nors „užšaldyti“. Tiesą sakant, nieko čia ypatingai naujo – agresoriai dažnai apsimeta „taikos balandžiais“, kaltina savo aukas tariamu nesukalbamumu ir pan.
Pagaliau, Kremlius ypač bijo ir vis didėjančios Vakarų pagalbos Ukrainai, kai jų pačių resursai senka, sankcijos, kad ir palengva, vis tik veikia, nuostoliai sparčiai auga. Artimiausias Putino sąjungininkas Baltarusijos diktatorius, nepaisant raginimų, taip pat neskuba (arba negali, anot Svetlanos Cichanovskajos) prisijungti savo karinėmis pajėgomis.
Tačiau yra ir nerimą keliančių požymių dėl Europos Sąjungos vieningumo, ypač priimant sankcijas. Pavyzdžiui, šeštajam sankcijų paketui suderinti šalims narėms prireikė beveik mėnesio, padaryta ir daug įvairiausių nuolaidų, jau nekalbant apie tai, kad ir jau priimti ankstesni paketai buvo gana skylėti. Lig šiol dalis Vakarų kampanijų tiekia Rusijos civilinėms kompanijoms technologines dalis, kurios yra dvigubos paskirties ir gali būti panaudotos gynybos pramonėje.
Nėra gerai, jog šiuo metu, kai karo sukelta įtampa yra pasiekusi aukščiausią tašką, matome vis atsirandančius nemenkus skirtumus tarp įvairių NATO ir ES šalių pozicijų. Jungtinė Karalystė, Lenkija, Baltijos valstybės, dalis Rytų Vidurio Europos, taip pat Skandinavijos šalių pasisako už nedviprasmišką politiką – Ukrainos pergalė prieš Rusiją be jokių teritorinių nuolaidų, įskaitant Krymą.
Vis tik kitos, visų pirma, Prancūzija, taip pat Vokietija bei Italija linkusios ieškoti kompromisų ir stabdyti karą derybų keliu. Italijos lyderis Mario Draghi net pasiūlė taikos planą, kuriam, atrodo, kol kas nepritarta, tačiau jis buvo aptartas tarp Vakarų šalių, nedalyvaujant Ukrainai. Panašu, kad pagrindinis šio plano tikslas yra pasiekti vienokį ar kitokį konflikto sureguliavimą, išvengiant Rusijos kapituliacijos.
Net JAV administracijoje nėra visiškos vienybės, kas demokratijos sąlygomis nenuostabu, ir nors būtent amerikiečiai nusprendė dėl 40-ies milijardų dolerių „lendlizo“, būtent jie vadinamo Ramšteino formato lyderiai, tačiau dalis Kongreso ir net prezidento Džo Bideno komandos narių, panašu, yra linkę ir į tam tikrus kompromisus.
Vargu, ar ir Henry Kissingerio išsišokimas su pasiūlymu Ukrainai dėl taikos paaukoti šiek tiek savo teritorijų buvo atsitiktinis. Dar būtų pusė bėdos, jei vadinami „taikos balandžiai“ būtų linkę ne tiek į spaudimą administracijai siekti nepriimtinų Ukrainai kompromisų su agresoriumi, kiek į platesnę diskusiją apie Rusijos likimą po pralaimėjimo kare.
Galiausiai JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas NATO šalių užsienio reikalų ministrų formate Berlyne paiškino, jog tikroji jo šalies pozicija yra padėti Ukrainai laimėti kare prieš Rusiją, tačiau amerikiečiai suteiks ir visą įmanomą paramą Ukrainai, jei vyks derybos, kad šalis galėtų visapusiškai apginti savo nepriklausomybę ir suverenitetą.
Būtų gerai žinoti, ką apie tai realiai galvoja lig šiol ir karo bei įvairiausių iššūkių akivaizdoje vis tiek nelabai bendradarbiaujančios mūsų šalies institucijos – politinės partijos, nesutariančios dėl pagrindinių užsienio politikos krypčių, visų pirma. Taip pat šalies vadovai, bendraujantys tik per patarėjus, prezidentūra ir Vyriausybė, atsakingos už užsienio politikos vykdymą kartu.
Paskutinis iškalbingas pavyzdys – užsienio reikalų ministras ragina šalis jėga atblokuoti Odesos uostą, kad išvežtų grūdus, kuo Rusija jau šantažuoja pasaulį, o prezidentas apie tai Europos Vadovų Taryboje nė neužsimena, tarsi prezidentūra ir užsienio reikalų ministerija yra atskirai veikiančios žinybos. Apie niekaip nepaskiriamų ambasadorių ar kitokių keliomis institucijomis skiriamų pareigūnų skaičių jau nebesinori ir šnekėti.
Vis tik pagrindinis mūsų užsienio politikos ir saugumo uždavinys šioje situacijoje yra gana akivaizdus, o tai galima daryti ir be partijų (ne)susitarimo – neleisti plėstis nesutarimų pleištui tarp NATO ir ES šalių Ukrainos klausimu. Ar susiskaldžiusi mūsų šalies valdžia pajėgi veikti šioje srityje vieningai, jau iškyla nemažai abejonių. Be to NATO šalių vienybė mums būtina ir prieš artėjantį Aljanso samitą, kuris turėtų priimti gyvybiškai svarbius Rytų flango apginamumo planus, taip pat ir Lietuvos, kas nebus taip paprasta ir kur vieningas mūsų šalies institucijų darbas tiesiog privalomas.
Reikia nepamiršti, kad Rusija yra kietas bei patyręs derybininkas ir išnaudos, bet ir skatins mažiausią Vakarų nesutarimą ar norą kuo greičiau nutraukti karą, pasiekti kokias nors jai naudingas ar tiesiog atokvėpiui bei pajėgų pergrupavimui reikalingas paliaubas. Todėl NATO ir ES šalių vienybė išlieka itin svarbiu, gal būt lemiamu veiksniu. Prisiminkim vadinamus Minsko susitarimus, kurie buvo pasirašyti gana skubotai, Rytų Vidurio Europos šalims abejojant, Vakarams, kuo greičiau norint pasiekti kokį nors rezultatą. Tą rezultatą, atrodo, ir matome šiandien.
Todėl ne kritikuoti Vakarus šiandien aktualu dėl jų tikro ar tariamo silpnumo, padarytų klaidų Rusijos atžvilgiu. Ką jau išsijuosę daro komentatoriai, bet į tai, deja, įsitraukia ir politikai, kuriems teks su tais pačiais kritikuojamais Vakarų lyderiais bendradarbiauti, įtikinėti priimti vienokius ar kitokius sprendimus.
Pavyzdžiui, su Vokietija – pagrindine Lietuvos apgynimo donore. Svarbiausia dabar yra išsaugoti transatlantinę vienybę. Kaip niekada svarbu, kad ir kaip būtų sunku tai pasiekti, juolab ilgesnį laiką.