Narių skaičiumi praturtėjo tik kelios, daugiausia – Regionų partija bei Demokratų sąjunga, taip pat Laisvės partija. Dauguma apie reikalaujamus du tūkstančius narių turinčios, dažniausiai neparlamentinės partijos, per daug nesikeitė – nei augo, nei mažėjo, o kai kurios jau išregistruojamos. Pagaliau neauga, gal net mažėja bendras šalies gyventojų skaičius bei santykinis nuošimtis, dalyvaujančių tiesioginėje partinėje politinėje veikloje, kas demokratinei valstybei turėtų būti svarbu ir tuo derėtų rūpintis.
Ar tai reiškia, jog visos mus paveikusios krizės bei iššūkiai, daugiau nei trims ketvirtadaliams žmonių jaučiant gyvenimo pablogėjimą, skatina ir nusivylimą daugpartine parlamentine demokratija? Ar ne per daug esame įsijautę su savo kritiškumu visur ir viskam, keliame nerealius reikalavimus, nepastebėdami, kad buvusį beatodairiško vartojimo gyvenimo būdą teks vienaip ar kitaip keisti, o tai bus gana skausminga, sukels nemažai įvairių slinkčių bei įtampų. Kaip tik todėl kokybiška daugpartinė sistema su įvairių interesų gynimu ir atstovavimu, pliuralizmo, demokratiškos diskusijos galimybė, ką ir suteikia partijos, tampa dar svarbesnė.
Neaugimo ir net narių skaičiaus mažėjimo priežastys įvairios – aktyvesnei politinių partijų veiklai šiuo pastarųjų metų laikotarpiu neabejotinai trukdė suvaržymai dėl pandemijos, nes būtent po 2018-ųjų ir vyko bene didžiausias partijų narių pasitraukimas iš aktyvesnės veiklos. Galimybių ir sąlygų vykdyti veiklą, susiburti diskusijoms ar iškelti naujus lyderius skyriuose bei kitais formatais buvo gerokai mažiau, o tai – viena pagrindinių bet kurios partijos kaip organizacijos gyvavimo ir plėtros formų, kurią vargu ar pakeisi darbu nuotoliniu būdu.
Be to, po Seimo rinkimų partijų veiklos aktyvumas paprastai sumažėja, jose atsiranda nepatenkintų rinkimų rezultatais, nepasiteisina kai kurių narių karjeros lūkesčiai, jie dažniausiai traukiasi iš politinės veiklos apskritai arba pereina į kitas partijas. Juolab, kad turime nemažą labai panašios krypties ar ideologijų bei programų partijų pasirinkimą, kurios ne tik neketina jungtis ar konsoliduotis, bet dar ir aršiai varžosi viena su kita per kiekvienus rinkimus, taip išbarstydamos savo pačių elektorato balsus. O didžiausią konkurenciją kaip tik ir matome kažkodėl kairiajame flange, kurio bent vienas iš tikslų ir turėtų būti visuomenės solidarumas bei konsolidacija, taip pat politinė.
Gana neįprasta, jog artėjantys savivaldos rinkimai taip pat nelabai papildė partijų gretas, išskyrus jau minėtas Regionų, Demokratų bei Laisvės partijas. Mažokai iškelta ir naujų, galinčių laimėti merų rinkimus, lyderių. Bendras partijų narių skaičiaus mažėjimas, tenka pripažinti, tęsiasi jau senokai, jis prasidėjo po 2014-ųjų, leidus rinkimuose dalyvauti komitetams, ir galbūt tai – viena iš pagrindinių partijų narių skaičiaus susitraukimo priežasčių, šalia nepalankaus partijų veiklai karantino suvaržymų laikotarpio.
Partijų kaip pilietinės visuomenės institucijų nepopuliarumo priežastys mūsų šalyje įvairios. Viena iš jų – nuolatinis nepalankus partijų lyginimas apklausose su Bažnyčia, ugniagesiais, policija, žiniasklaida, Sodra ir t. t. Kodėl partijos nelyginamos, pavyzdžiui, su nevyriausybinėmis organizacijomis, kas būtų logiškiau, pagaliau su tais pačiais savivaldos komitetais? Tai būtų korektiškas panašių pilietinės visuomenės elementų palyginimas, kuris neformuotų iš anksto be reikalo neigiamo žmonių požiūrio į partijas kaip instituciją.
Kuomet partijos įvairiose apklausose nuolat pateikiamos tarp nepopuliariausių, suprantama, ir stoti į jas, ypač jaunimui, nėra labai patrauklu. Sakyčiau, net priešingai – jau reikia ir drąsos, rimtos motyvacijos. Taip politika ir valstybės valdymas praranda daug talentingų bei charizmatiškų politikos lyderių, kurie pasitraukia į kitokias veiklas. Niekas, matyt, šiandien negalėtų teigti, jog šalyje tokių politikos lyderių pakanka ar net per daug, greičiau priešingai.
Skaitlingesnės partijos su demokratiška vidine organizacija bei tradicijomis gali tapti – ir dažniausiai tampa – realia mokykla būsimiems savivaldos, Parlamento ar Vyriausybės nariams. Jau vien todėl partijų kaip svarbios pilietinės visuomenės dalies nereikėtų menkinti kiekviena pasitaikiusia proga, ypač nekorektiškais, mano nuomone, populiarumo vertinimais su visiškai nelygintinomis, o dar ir nepolitinio profilio institucijomis.
Lietuvoje jau pasiektas toks „lygis“, jog nepartiškumas tampa tarsi privalumu prieš partijose dalyvaujančius politikus ar net kažkokia keista „vertybe“ būti nepartiniu. Į tokios nuomonės formavimą įsitraukė, gal ir nesąmoningai, Prezidentas diskusijoje su premjere dėl dalyvavimo Europos Vadovų Taryboje, pareiškęs, jog „joks kitas pareigūnas nėra renkamas tiesiogiai – jie yra atrenkami partijos viršūnėlių“… Tuo tarsi pabrėždamas, jog, jo nuomone, partijos kaip organizacijos yra kažkoks išankstinis blogis ar, geriausiu atveju, nesusipratimas, jose nėra jokios demokratijos, diskusijų ar rinkimų, tik „atrinkimai“ bei užkulisiniai susitarimai.
Šalies vadovas taip pat vetavo Politinių organizacijų įstatymą, esą partijos norėjo sudaryti sunkesnes sąlygas rinkimų komitetams ir taip sumažinti sau konkurenciją savivaldos rinkimuose. Nemanyčiau, kad tai yra tiesa, nes visi rinkimuose dalyvaujantys subjektai vis tiek privalo veikti bent jau panašiomis, taip pat ir finansinės atskaitomybės, sąlygomis.
Dar viena, dažnokai net ir kai kurių politikos ekspertų platinama abejotina nuostata, esą visų partijų ideologijos taip supanašėjo, jog jau niekuo nesiskiria. Taip, problemų čia nemažai, o realioje veikloje, ypač partijoms patekus į valdžią, tenka daryti kompromisus, taikytis prie tuometės socialinės, ekonominės situacijos, koalicijos partnerių ir t. t.
Lietuvoje jau beveik tris dešimtmečius veikia koalicinės vyriausybės ir ateityje tokios bus, kartais iš trijų dalių, t. y. partijų frakcijų, o kartais koalicijos partnerių gali būti ir daugiau; nebūtinai jie bus panašios ideologinės pakraipos. Todėl ir tenka, ir teks daryti kompromisus net ir aukojant ideologines ar programines nuostatas, kas apskritai vis tik yra geriau, nei koks nors bravūriškas bekompromisiškumas, kurio mūsų politiniame gyvenime jau senokai pernelyg apstu.
Tačiau tai vis tik nereiškia, jog bent jau pagrindinės šalies partijos atsisako savo ideologijos ar vertybių sistemos, nors, suprantama, visokių išimčių pasitaiko. Iš kitos pusės turim ir akivaizdžių oportunistinių ar populistinių politinių jėgų, kurioms ideologijos iš tiesų rūpi mažiau, bet tai vėlgi nepaneigia politinių partijų programų ar ideologijos reikšmės. Greičiau priešingai.
Vis tik šalies politinių partijų veikloje yra ir naujai atsirandančių pozityvių ženklų. Teigiamai vertinčiau konservatorių siekį pirmiesiems po Politinių organizacijų įstatymo pakeitimo, kuris tai leido, įsteigti partijos analitinį centrą, kuris vadinsis „Europietiškos dešinės institutu“, bendradarbiaus su atitinkamais Europos institutais, giminingomis partijomis.
Tokius panašius darinius galėtų steigti bei vystyti ir socialdemokratai, liberalai, žalieji. Tai sudarytų geresnę terpę aukštesnio lygio politinėms diskusijoms, platesniam šalies partijų bendradarbiavimui su giminingomis europinėmis partijomis, ko labai trūksta ir kas tik skatina provincialumą, o ne politinės kultūros augimą, kam vien tik gerų norų ir palinkėjimų nepakanka.
Partijos bet kuriuo atveju – vienas pagrindinių pilietinės visuomenės elementų, jų sąmoningas ar ne menkinimas, keistoka besiklostanti vadinamojo „nepartiškumo“ garbinimo tradicija – tik dar viena populizmo forma. Pagaliau partijos yra įvairios: vienos šiuo metu populiaresnės, kitos – ne, ir kaip čia išvesti tą partijų kaip institucijų (ne)populiarumo vidurkį, kurį atkakliai nuomonių tyrėjai perša visuomenei?
Šalies partijos, suprantama, turi ir daug trūkumų, nenuoseklumų savo ideologinėje veikloje, ne visuomet jose į vadovybę pakliūva tam tinkami žmonės, joms stinga žmogiškųjų resursų, o mažėjant narių skaičiui – juo labiau. Jos daro klaidų, ypač patekusios į Parlamentą ar vykdomąją valdžią, tačiau pasaulis nesugalvojo geresnės demokratijos sistemos kaip daugpartinė. Partijų tikro ar tariamo nepopuliarumo nuodėmė, jeigu tai nuodėmė, jų reikšmės demokratijos egzistencijai nesumažins, tačiau nereikėtų jų dar ir kaip nors dirbtinai menkinti.