Gediminas Kirkilas. Rytoj per vėlu

Karai, konfliktai visuomet sukelia bangą spėlionių, versijų ir, aišku, sąmokslo teorijų. Šiuo metu pasipylė daugybė scenarijų, dėlionių, kaip ir kodėl baigsis Rusijos karas prieš Ukrainą, svarstomos realios ir galbūt nelabai realios versijos.

Dalis jų atrodo gana logiškos, remiasi istorine patirtimi, net paskaičiavimais. Sunkiau prognozuoti Kremliaus elitą ar oligarchus, kaip vieną iš variantų, kurių pozicija galėtų keisti situaciją ar bent priversti Maskvą sėsti už tikro derybų stalo ne tik apie humanitarinius koridorius, nors ir tai svarbu. Ir kuo ilgiau agresija tęsis, tuo labiau bus aktualu.

Oligarchai, suprantama, nepatenkinti, Vakarų sankcijos buvo greitos, netikėtai vieningos, tačiau dauguma jų linkę tyliai ieškoti savo prisitaikymo kelių, net ir prarasdami milijardus. Gal tik Deripaskos ar Pugačiovo vienas kitas pasisakymas prieš karą bendrame Rusijos visuomenės tylėjimo kontekste nuskambėjo garsiau. Ir tik tam, kad nors kiek atsiribotų nuo Kremliaus vykdomų nusikaltimų, nes prie šio režimo sukūrimo jie yra prisidėję ir to nė neslepia.

Kiti mėgins gal kažkur tarpininkauti ne viešai, vienas kitas, atsidūręs saugesnėje vietoje, nes turi po kelias pilietybės, gal ir paprotestuos ar pasidalins prisiminimais apie Putiną iš savo jachtos, nors dalis jų jau areštuotos, tačiau dar ne visos.

Putino aplinka per du jo valdžios dešimtmečius atrinkta, išpuoselėta, apdovanota: vargu, ar turi net gebėjimų kaip nors protestuoti ar net atsargiai nepritarti. Ką ir matėme iš surežisuoto ir todėl viešai parodyto Rusijos saugumo tarybos posėdžio. Nes nuo kada Rusijos saugumo tarybos posėdžiai yra vieši?

Tiesa, aplinkoje nėra net ir kiek ryškiau matomo lyderio, o šalia esantys vargu ar būtų kitokie. Vėlgi galime remtis tik istorinėmis Rusijos valdžios pasikeitimų analogijomis, kurių apstu, dalis jau senokai virto pjesėmis ir filmais dėl dramatiškumo ir net tragiškumo, kas nebūtinai gali pasikartoti.

Lieka Rusijos visuomenė, kuri kol kas, deja, pasyvi, išskyrus vieną kitą drąsesnį inteligentą, kaip Lija Achedžakova, kuri ir sovietmečiu buvo išdidžiai drąsi, pareiškimo, kas irgi svarbu. Nors režisierius Ivanas Vyrypajevas ir teigia, kad tokio reiškinio, „kaip rusų tauta socialine ir politine prasme, nėra“.

Su tuo galima sutikti ar ne, tai jau gilesnių pamąstymų tema, tačiau vienokia ar kitokia visuomenė yra ir joje prasidėjęs sunkus pabudimo procesas šiandien būtų bene lemiamas veiksnys karo sustabdymui. Nors bet kokie protestai, kad ir neskaitlingi, tuoj pat brutualiai iš baimės užgniaužiami, (po „sėkmingų treniruočių“ Baltarusijoje bei Kazachstane), kaip ir tos areštuotos senutės, kurios cerkvėje meldėsi už taiką… Apribotos net ir pusiau prokremlinės žiniasklaidos priemonės, beveik uždarytos prieigos prie socialinių tinklų.

Bet dėl to rusai totališkai pralaimi informacinį karą, ir ačiū Dievui, tačiau, likimo ironija – būtent pirmiausia todėl, kad blokuoja savo pačių bent kiek kritiškesnes medijas. Virš pusantro šimto žurnalistų dėl faktiškai įsteigtos karinės cenzūros jau paliko Rusiją. Diktatoriams diskusijų ar kitokių nuomonių nereikia, jos visuomet jiems pavojingos, jų „kalba“ paprastesnė – apšaudei atominę elektrinę ir nusiunti žinutę Vakarams: „bijokite, mes viskam pasiruošę“. Dar kurį laiką baugins, bet neilgai, nes kitų „argumentų“ neturi.

Vis tik šiokia tokia diskusija, kodėl Rusijos visuomenė iš esmės tyli, jau prasidėjo. Dar tik laisvesnėse, tačiau, deja, platesnei visuomenei beveik neprieinamose medijose. Gerai, kad šiuolaikinės technologijos yra pažangios jau tik tuo, kad visų cenzūra pasiekti negali. Tačiau net ir tai išgąsdino Kremlių, kuris jau svarsto apie karinės padėties įvedimą, kas reikštų visišką visuomenės diskusijų uždraudimą ir dar žiauresnių represijų taikymą prieš savo žmones.

Įdomu, nors niekada nesužinosim, kokia Rusijos visuomenės dalis pritaria neseniai Kremliaus paskelbtam „priešiškų“ šalių sąrašui, į kurį įtraukta JAV, visa Europos Sąjunga, Didžioji Britanija, Australija, Kanada, Japonija, Pietų Korėja, Monakas ir net Šveicarija? Ir svarbiausia, ar tam pritaria karo Ukrainoje architektų ir vykdytojų atžalos tose „priešiškose“ šalyse ir sėkmingai besimokančios, ir darančios karjerą, kuriančios savo gyvenimą demokratiškoje aplinkoje.

Daugelis Rusijos inteligentų, panašu, kol kas gilioje depresijoje. „Ir kaip mes gyvensim“, – klausia Leonidas Gozmanas, Rusijos visuomeninio judėjimo Dešiniųjų jėgų sąjungos prezidentas – „be medijų, be socialinių tinklų, su uždarytomis sienomis? Su kalėjimo bausmės grėsme už žodį, kurio negalima ištart“.

Pažadinti Rusiją, kuri beveik neturi pilietinės visuomenės tradicijų, nors formaliai egzistuoja ir daugpartinė sistema, ir nemažai įvairiausių draugijų, profsąjungų, labai sudėtinga. Ilgus metus liūliuojami įvairiausių keistų teorijų, net išgalvotų ir paties Kremliaus šeimininko, anot Vladimiro Kara–Murza, visuomenė pati to nepastebėdama seniai gyvena orveliškoje aplinkoje. Kai nuolat kartojama, jog karas – tai taika, laisvė – tai vergovė, nežinojimas – jėga.

Orveliškoje aplinkoje, atrodo, gyvena ir buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, kuris ragina „sustabdyti kraujo liejimą Ukrainoje“ ne Vladimirą Putiną, o Volodymyrą Zelenskį… Citata verta „1984–jų“ autoriaus plunksnos: „Jūs asmeniškai privalote bet kokia kaina sustabdyti kraujo liejimą ir pasiekti taikos susitarimą. Šito iš jūsų laukia Ukraina, Donbasas ir Rusija“.

Sankcijos sukels Rusijos visuomenėje socialinius neramumus, bet ne iš karto, paveiks ne visus vienodai. Ar tai turės rimtesnių politinių pasekmių, klausimas kol kas per ankstyvas. Kuomet visuomenė yra savo pačių ilgalaikės propagandos auka, prabudimas dažniausiai ilgas ir skausmingas.

Už visą Europą ir civilizuotą pasaulį (žr. „priešiškų“ Rusijai šalių sąrašą) kovojančios Ukrainos lyderis Volodymyras Zelenskis taikliai pastebėjo, jog jei rusai šiandien nepasirinks laisvės, rytoj bus vėlu. Ir toliau jiems pridūrė: „jei pratylėsit šiandien, rytoj nebereikės, nes bus vėlu“.