Vyriausybės vadovo pasirinkimas tokiais atvejais gerokai sunkesnis: būtina išsaugoti kiek įmanoma pozityvius lūkesčius, negąsdinti visuomenės, o pirmiausia – pateikti realų veiksmų planą ir ne tik. Daug svarbiau greiti sprendimai, veiksmai, nes šiandien, tenka pripažinti, net ir patys pesimistiškiausi ūkio raidos scenarijai jau nebeatrodo nerealistiški. Pagaliau ir nuolatinis aiškinimasis, esą negalim to ar ano, trypčiojimas su planais ir darbo grupėmis krizę tik gilina, visuomenės nepasitenkinimą kaitina.
Todėl ir prasidėjusi sesija su daugiau nei keturiais šimtais įstatymų projektų, iš kurių apie šimtą pateikė Vyriausybė, yra labai rimtas išmėginimas šiai valdančiajai daugumai, tačiau ir opozicijai. Visų pirma, ar bus pasirinkti teisingi prioritetai, nepaskęsta antraeiliuose reikaluose, tikrose ar tariamose reformose.
Parlamento pirmininkė, viena iš valdančiosios koalicijos lyderių, savo įžanginėje kalboje Seimui ir tautai papasakojo apie pristatomas Parlamentui teisines iniciatyvas, tačiau aiškesnių Parlamento darbo prioritetų neišskyrė. Galbūt tik pabrėžė, jog svarbiausias Parlamento darbas yra priimti biudžetą, tačiau taip yra visuomet, ne tik krizių metu, todėl čia nieko naujo.
Nesu tikras, ar šiuo metu svarbiausia yra, pavyzdžiui, valstybės tarnybos reforma. Apskritai Lietuvoje valstybės tarnyba vienaip ar kitaip reformuojama kone per kiekvieną Seimo kadenciją, tačiau dėl to tarnyboje problemų nemažėja, biurokratijos galia nei silpsta, nei kokybiškai keičiasi. Greičiausiai todėl, kad tos reformos pernelyg dažnos, politizuotos arba skirtos tik grakščiai paslėpti atlyginimų pakėlimą valdininkams.
Valdininkai vis tiek atkakliai stengiasi negirdėti visuomenės nuomonės, toliau, kiek įmanoma, biurokratizuoja kiekvieną veiksmą, žada planus, kuria darbo grupes, o iš esmės jiems pakanka tiesiog funkcionuoti skaitmeninėje erdvėje be sąlyčio su realiu gyvenimu. Ar išgirs, pavyzdžiui, Energetikos ministerija smulkiojo verslo, atsidūrusio bene sunkiausioje padėtyje prieš kylančias energijos kainas, pasiūlymus? „Reikia ne kompensacijų, o skubių sprendimų energetikos sektoriuje“, – pagrįstai teigia Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė.
Smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai ragina „viešai atskleisti duomenis apie elektros biržoje kiekvieną dieną aukščiausią kainą suformavusį dalyvį.“ Ir ne tik skaidrumas svarbu, nors už tai atsakinga Energetikos ministerija kalba apie viską, tik ne apie kosminių elektros kainų formavimo paslaptis, kad ir turėdama visas tam reikalingas institucijas bei instrumentus.
Smulkiojo ir vidutinio verslo taryba pristatė idėją, kaip namų ūkiai, vietos įmonės ir savivaldybės galėtų kurti atsinaujinančios energetikos išteklių bendroves. „Tokių bendrovių dalyviai, – teigia tarybos pirmininkė D. Matukienė, – galėtų pardavinėti elektrą tarpusavyje pagal jungtinės veiklos sutartį be tarpininkų.“
Vis tik smalsu, ar Energetikos ministerija šiuos pasiūlymus išgirdo? Ar jau svarsto, kaip padėti, kaip šią piliečių visuomenės, kol kas taip ir nesulaukusios konkretesnės valstybės paramos, iniciatyvą realizuoti? Ar pasiūlymas „pardavinėti elektrą be tarpininkų“ neišgąsdino ministerijos valdininkų? Ar Vyriausybė kartu su savivaldybėmis jau aptarinėja bent panašius variantus?
Beje, 2009-aisiais įkūrus Energetikos ministeriją, ši sritis, mano nuomone, tapo pernelyg centralizuota, nors atsinaujinanti energetika, vėjo ar saulės energijos panaudojimas kaip tik, atrodo, reikalautų decentralizacijos, didesnių savivaldybių teisių ir iniciatyvos, kuo mažiau tokias iniciatyvas ribojančių biurokratinių išmonių.
Įvairiausių pasiūlymų, kaip suvaldyti elektros kainas ir su tuo susijusias pasekmes ūkiui, kol ministerija kuria priemonių planą, pateikė ne vienas ekspertas, verslo asociacija ar pramonininkas. Vienas tokių, galbūt bendras daugeliui, yra Elektrėnų blokų veiklos, kitų dėl įvairių priežasčių praeityje užkonservuotų elektros gamybos pajėgumų atnaujinimas, kas iš dalies padengtų savo pagaminamos energijos stygių – bent laikinai.
„Grąžinti į aktyvų rezervą užkonservuotus senus Elektrėnų blokus gamybai naudojant mazutą bei susitarti su lenkais dėl papildomo kritinio rezervo,“ – siūlo ir nepriklausomas rizikos analitikas Šarūnas Andriukaitis-Sutkus. Ir ne tik, kaip jau minėta, jis. Tačiau ką galvoja šiuo klausimu energetikos ministras kartu su visa ministerija, sužinosime, matyt, negreitai, nes gauti „leidimą“ iš viršpelnių nenorinčių prarasti elektros brangintojų lengvai nepavyks.
Todėl šioje situacijoje daug svarbiau bendra politikų ir visuomenės veikla, vienas kito girdėjimas bei supratimas. Kol kas vienintelis, mano nuomone, teisingas sprendimas, prasidedant labai svarbiam visais aspektais politiniam sezonui, yra premjerės pažadas kuo anksčiau pateikti Seimui biudžetą, kad būtų laiko pamėginti suderinti visų interesus. Tai, suprantama, nebus lengva, o dar ir rizikinga, bet jei valdžia norėtų įgyti bent kiek visuomenės pasitikėjimo, tai būtina daryti.
Jau nebeužtenka tik dūsauti ir skaičiuoti, kiek krizių vienu metu užgriuvo Lietuvą ir kad ši vargšė dauguma dirba tik krizių sąlygomis. Dar keisčiau elgiasi ekonomikos ir inovacijų ministrė, tarsi demonstruodama iniciatyvumą, o iš tikrųjų pateikdama seniai numatytas priemones, kaip milijardinę paramą krizės ištiktam verslui.
Tai pagrįstai sukritikavo prezidentas Gitanas Nausėda: „Mėginame seną suknelę parduoti kaip naują.“ Ir toliau: „Aš visiškai sutinku su verslu, kuris nemato ten sau tiesioginės paramos ženklų.“ Ministrė iš tiesų tiesiog pagudravo, mėgindama investicinę europinės paramos dalį, jau anksčiau numatytą viešojo sektoriaus skaitmenizavimui, pateikti kaip paramą verslui…
Pagaliau, ginčas, ar mūsų laukia tik ekonomikos sulėtėjimas, ar recesija, – greičiau savotiška scholastika, nei svarbus klausimas. Abiem atvejais problemų tik daugės, o jos nelauks jokių stebuklingų ministerijų planų. Problemoms įveikti reikia ryžtingų žingsnių, greitų sprendimų, tegul galbūt ir ne visuomet preciziškai tikslių.
Tam reikia ir bent minimalaus daugumos, opozicijos ir prezidento susikalbėjimo. Juo, deja, kol kas nė nekvepia, nes opozicija, nė neprasidėjus sesijai, jau reiškia nusivylimą, jog Vyriausybė negirdi jų pasiūlymų, nenori jų svarstyti. O kai kurios opozicinės partijos siūlo net ir priešlaikinių rinkimų idėją ir jau teikia įstatymo projektą. Jo svarstymas sukeltų papildomas aistras Seime, tačiau vargu, ar bus rezultatyvus, kaip jau buvo ne sykį, kone visose Seimo kadencijose.
Greičiausiai iniciatoriai to nė nesiekia – jiems daug svarbiau pati viešųjų ryšių akcija, puikiai atliepianti pagrįstą gyventojų nepasitenkinimą valdžia. Dabartinė valdančioji dauguma dėl tokių iniciatyvų taip pat negalėtų per daug skųstis, nes praėjusioje kadencijoje pati parodė pavyzdį, būdama opozicijoje, dar nė nepraėjus metams po ano Parlamento darbo pradžios.
Todėl, vertindamas prasidėjusią Seimo sesiją, ne tik nematau aiškių prioritetų, minimalaus politikų konsensuso, bet jau negalėčiau ir tvirtai pasakyti, kad ji nepasitarnaus recesijai.