Gediminas Kirkilas. Suvienyti ir susivieniję

Nesinorėtų tikėti, jog mus suvienija tik dideli iššūkiai, tačiau pagaliau pamatėme visus tris šalies vadovus kartu ir net bendroje spaudos konferencijoje, ko, tenka pripažinti, gerokai pritrūko valdant pandemiją. Tikėsimės, jog šis lyderių bendradarbiavimas taps tvariu, kas yra tiesiog būtina šiandieninėje situacijoje. Juolab, kad pati mūsų visuomenė iš karto pademonstravo įspūdingą vienybę ir susitelkimą padėti Ukrainai.

Rusijos agresija taip sparčiai suvienijo ir Vakarus, kad to nesitikėjo net patys didžiausi optimistai, ko, deja, nebuvo, kaip žinome, po Krymo užgrobimo 2014 metais, o dar anksčiau po invazijos į Sakartvelą 2008 – aisiais. Rusija per kelias dienas neteko praktiškai visų atvirų ar pusiau atvirų rėmėjų. Nes, kad ir kaip aiškintumei kokį nors susitaikėlišką požiūrį gyvenamųjų namų apšaudymo raketomis akivaizdoje, o ir civilių gyventojų žudymo, jokia „specoperacija“ ar tariama „nacių“ Ukraina, kurios vadovas yra žydų tautybės žmogus, nepateisinsi.

Kad ir kaip aiškintumei kokį nors susitaikėlišką požiūrį gyvenamųjų namų apšaudymo raketomis akivaizdoje, o ir civilių gyventojų žudymo, jokia „specoperacija“ ar tariama „nacių“ Ukraina, kurios vadovas yra žydų tautybės žmogus, nepateisinsi.

Gazprom logotipą tarsi nupūtė nuo visų Europos sportininkų marškinėlių, niekas nenori vykti į Rusiją ir varžytis su šios šalies sportininkais, o ir patys rusų sportininkai, kaip pirmoji pasaulio teniso raketė Daniilas Medvedevas, pasmerkė karą Ukrainoje, nors ir labai atsargiai, bet tai – tik pradžia. Tačiau apskritai rusų visuomenės pasyvumas ir nejautra karui stebina.

Net ir tarsi Rusijos sąjungininke likusi Kinija iš tikrųjų turi savo tikslus, bando balansuoti, iš esmės laikosi neutraliai, tačiau jos didieji bankai jau apribojo skolinimąsi įsigyjant rusiškas prekes ir žaliavas. Iš tikrųjų Kiniją ir Rusiją sieja tik neapykanta liberaliai demokratijai ir Vakarams. Tačiau Kinija dar ir rūpinasi savo ekonomika, turi gana apčiuopiamus tolimus tikslus, ko nepasakysi apie Rusiją. Visuomet galvojau, jog strateginė Rusijos ar Kremliaus klaida buvo nutolti nuo Europos, gąsdinant Vakarus suartėjimu su Kinija, nepaisant jokių nuostolių, dar ir pataikaujant jai papigintomis dujomis.

Iš karto po Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai 2013-ais, vėliau sekusio Maidano, kiek vėliau ir Krymo užgrobimo Andrius Kubilius, Petras Auštrevičius ir šių eilučių autorius susitikome pasitarti, kokių žingsnių gali imtis Lietuva savo saugumui sustiprinti ir parengėme partijų susitarimo tekstą dėl šalies gynybos stiprinimo. 2014 – ųjų kovo 29 – ją, minint šalies įstojimo NATO dešimtmetį, prezidentūroje šalies politinės partijos pasirašė labai svarbų strateginį susitarimą dėl 2014-2020 metu Lietuvos Respublikos užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių.

Susitarime be kitų svarbių aspektų partijos įsipareigojo „reaguojant į kintančią geopolitinę ir saugumo padėtį Europoje po Rusijos Ukrainoje ir Ukrainos teritorijos dalies – Krymo – aneksijos vykdyti narystės NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose įsipareigojimus, nuosekliai kasmet didinti lėšas krašto apsaugai, kad jos 2020 – ais metais pasiektų 2% BVP“.

Kaip žinome, Lietuva praktiškai 2% gynybai pasiekė dar prieš 2020-uosius, o šiandien jau matome, jog ir ilgai dėl to abejojusi Vokietija Rusijos karo Ukrainoje, kurį Kremlius vadina „specoperacija“, akivaizdoje padidino šalies gynybos biudžetą iki tų pačių NATO būtinų 2% nuo BVP, kas net prieš metus atrodytų iš fantastikos srities. Ką jau bekalbėti apie visą pokarį neutraliteto besilaikiusias Švediją ir Suomiją, kurios šiandien teikia karinę pagalbą su Rusija kovojančiai Ukrainai.

Šis toliaregiškas dėl to ir strateginis Lietuvos politikų susitarimas 2018-ais atnaujintas ir papildytas: partijos sutarė iki 2030-jų pasiekti 2,5% nuo BVP gynybai – ir nulėmė esminius mūsų saugumo pokyčius. Šiandien galime priimti daugiau NATO karių, toliau spartinti kariuomenės modernizaciją bei pajėgumų didinimą. Pagaliau net ir mūsų politikų žodis NATO viduje, siekiant paramos Lietuvos apgynimui, tapo svaresnis ir todėl matome daug didesnę karinę paramą nei tuo metu įsivaizdavome.

Dar vienas svarbus minimo 2014-jų susitarimo punktas: „remti tolesnę ES ir NATO plėtrą, pagrindinį dėmesį skiriant ES Rytų partnerystės šalims, ypač Ukrainai, Gruzijai, Moldovai, siekiant greitesnio jų suartėjimo su euroatlantinių valstybių bendrija, siekiant laisvos prekybos sutarčių, susitarimų dėl supaprastinto vizų režimo sudarymo su šiomis valstybėmis, įšaldytų konfliktų sprendimo ir teritorijos vientisumo užtikrinimo“, ką bent iš dalies ir pavyko padaryti kartu su Europos Sąjungos partneriais, pradedant statyti Ukrainos kelią į Europą.

Po poros metų Seimas pritarė vadinamam Maršalo planui Ukrainai, siekiant paspartinti šios šalies integraciją į Europos Sąjungą. Kartu su Ukrainos parlamentarais mėginome įtikinti ES partnerius, kad tokia parama Ukrainai būtina, jog šioje šalyje sprendžiamas Europos saugumo klausimas. Tokia Lietuvos nuomonė įvairiose Europos sostinėse tuomet dar sukeldavo atlaidžias politikų šypsenėles, nors vienas kitas giliau mąstantis ekspertas ir įsiklausydavo. „Bet išjuokti bepročiai pranašai, – anot Tomo Venclovos eilėraščio, parašyto po Krymo aneksijos, – kelintą kartą pasirodė teisūs“.

Prieš kelias dienas Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, iš brutaliai puolamo Kijevo nepasitraukęs ir nepabėgęs, pareiškė: „kalbu kuo atviriausiai: Ukrainos žmonės jau nusipelnė ir turi teisę gauti Europos Sąjungos narystę. Tai bus kertinis mūsų šalies palaikymo liudijimas. Atėjo lemiamas momentas kartą ir visiems laikams užbaigti daug metų trukusią diskusiją ir priimti sprendimą dėl Ukrainos narystės Europos Sąjungoje“.

Į tai sureagavo ir daugelis Europos Sąjungos šalių vadovų, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, pasakiusi, jog Ukraina yra „viena iš mūsų ir mes norime jų Europos Sąjungoje“. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Šarlis Mišelis pažadėjo Ukrainos narystės Europos Sąjungoje klausimą kuo greičiau aptarti aukščiausiu lygiu. Ukraina dabar gina europietiškas vertybes fronto linijoje. Dar neįveikti visi biurokratiniai barjerai, kurių reikia stojant į Europos Sąjungą, tapo nebesvarbūs. Ir ačiū Dievui. Aštuonios Europos Sąjungos narės, tarp jų ir Lietuva, jau palaikė Ukrainos apeliaciją įstoti į Bendriją pagreitintu grafiku.

Šiuo metu, kai Vakarai pradeda suprasti, jog mes daugeliu atvejų buvome teisūs Rusijos, o ypač Kremliaus keliamų grėsmių vertinimo požiūriu, yra pats tinkamiausias metas ir toliau siūlyti savo matymą bei idėjas. Tuo tikslu, mano nuomone, būtina kuo greičiau atnaujinti partijų susitarimą dėl užsienio ir saugumo politikos. Tam reikėtų pasitelkti šalies mokslininkus, ekspertus, nevyriausybines organizacijas, visą šalies politinį intelektą.

Politinių partijų lyderiai kartu su prezidentu turėtų siūlyti pagrindines būsimos politikos kryptis. Jame turi būti numatyta strategija santykiuose su pasikeitusia Baltarusija, Rytų partnerystės proceso atnaujinimas, kaimynių Latvijos, Estijos ir Lietuvos kooperacija, įsigyjant brangią gynybos ginkluotę. Tolesnė aktyvi ir gerai suplanuota bei koordinuojama veikla NATO ir ES viduje, tinkamas atliepimas globalaus pasaulio iššūkiams, o pirmiausia – galimi veiksmai po karo Ukrainoje, kuriai būtina padėti tapti pilnaverte Bendrijos nare.

Suvienyti ir susivieniję galime tai padaryti ir greitai. Tai nulems mūsų politiką ilgesniam laikotarpiui. Vienybės potencialas visuomet yra labai didelis. Jei jį nukreipi teisingiems tikslas, ypač. Ir nors kai kas gali pasakyti, jog dabar ne laikas kokiems nors susitarimams, galvoju priešingai. Kaip tik šiuo metu sutarti laikas yra palankiausias, jau tik todėl, kad suprantame vienas kitą geriausiai, dėmesio neblaško smulkios ambicijos ir kitokie politikams kitu atveju trukdantys sutarti dalykai.

Kremliaus šeimininkas jau pradeda daryti grubias klaidas – kreipiasi į Ukrainos kariškius, kad šie nepaklustų savo politinei vadovybei, matyt, nesuvokdamas, kad greitai tai atsisuks prieš jį patį. Jei Kremlius jau traukia branduolinę kortą, reiškia, kad Ukraina laimi. Kasetinė bomba sprogusi vaikų darželyje ilgam, amžiams liks gėdingu ženklu ant okupantų munduro. Ir jokie svaičiojimai apie ukrainiečių „nacius“ jo neišplaus. Tačiau privalome neprarasti budrumo, nepaskęsti kasdienės šiuo metu labai intensyvios politikos rutinos bangose.