Užsitęsusi krizė – tarsi lėtinė liga. Idant ligonis pagytų, gydytojams reikia žinoti ligos sukėlėją, vaistus. Deja, krizės priežastys iki šiol nėra atpažintos. Jos nėra įvardytos viešumoje, apie jas adekvačiai nediskutuojama net santykinai uždarose ekspertų bendruomenėse. Tiesiog nežinoma, apie ką diskutuoti.
Taigi, ko mes nežinome ir ką mums daryti? Klausimo, kas kaltas, matyt, neverta eskaluoti. Kalta praeitis ir kaltųjų paieškos būtų bandymas ieškoti pernykščio sniego. Ar bent jau žvelgiant į ateitį, galima brandos egzaminų sistemai ir mūsų mokyklai pasiūlyti ką nors konstruktyvaus? Tikrai taip. Straipsnis bus kritiškas, tad pusiausvyros ir tiesos labui pradėsiu nuo teigiamų dalykų, juolab, kad jų yra.
1996 m., remiant užsienio organizacijoms, Lietuva įsteigė Nacionalinį egzaminų centrą (NEC) ir pradėjo šalyje diegti centralizuotos abitūros modelį. Modelis buvo ir tebėra susietas su imatrikuliacija į aukštąsias mokyklas ir nemokamos studijų vietos gavimu konkurencijos būdu. Jei kalbame apie centralizuotą abitūrą, tai mūsų šalis šioje srityje buvo pionierė planetos mastu. Netrukus centralizuotą abitūrą įsivedė ir kai kurios kitos šalys. Galima tik įsivaizduoti, kokio laipsnio korupcija būtų krėtusi posovietinės šalies mokyklas, aukštąjį mokslą, jei centralizuotos abitūros nebūtų. Net gabiausi vaikai iš periferijos būtų likę už borto. Deni Didro (Denis Diderot) yra pasakęs: „rūmų ir lūšnų santykis – vienas prie milijono, tad milijoną kartų didesnė tikimybė, kad genijus išeis iš lūšnos, o ne iš rūmų.“
Pozityvu tai, jog Lietuva, įsivedusi centralizuotą abitūrą, neužmigo ant pirmeivės laurų ir žengė reikšmingus žingsnius toliau. Ilgainiui centralizuota mokymosi pasiekimų patikra standartizuotais testais buvo perkelta į jaunesnes mokyklinio amžiaus kohortas. Turimas galvoje nacionalinis mokymosi pasiekimų patikrinimas (NMPP), kuris reguliariai vykdytas 4-oje, 6-oje ir 8-oje klasėse, taip pat pagrindinio ugdymo pasiekimų patikra (PUPP), kuri buvo vykdoma, baigiant 10-tą klasę. Skirtumas, palyginti su Valstybinių brandos egzaminų (VBE) diagnostine sistema, tik tas, kad jaunesnėse amžiaus kohortose nesiorientuojama į individualų diagnostinį sprendimą. Jis yra, tačiau analitikai dirba su grupiniais vidurkiais, nagrinėja kaimo-miesto, regioninius ir mokyklų tipų skirtumus. Išmintinga, pagirtina. Įgyjamas grįžtamasis ryšys švietimo organizatoriams, ugdymo turinio kūrėjams. Tai, kad mokymosi pasiekimų lygis neblizga, o socialiniai kontrastai, ypač kaimo ir miesto skirtumai, grėsmingai didėja, yra anaiptol ne testavimo sistemos bėda. Svarstyklės nekaltos dėl to, kad pacientas distrofikas arba, priešingai, drūčiai turi viršsvorio. Čia tinka ir ukrainiečių patarlė: „neverta pykti ant veidrodžio, jei fizionomija kreiva...“
Žiūrėkime plačiau, kalbėkime ne vien apie abitūrą ir imatrikuliaciją. Centralizuota mokinių pasiekimų patikra standartizuotais testais Vakarų valstybių švietime pradėta diegti dar XIX–XX a. sandūroje. Anglosaksų kraštuose tendencija niekada nebuvo nuslopusi. Dabartinėje kontinentinėje Europoje impulsą standartizuoto mokinių testavimo tobulinimui ir plėtrai suteikė vadinamasis TIMSS-šokas (1996) ir PISA-šokas (2001). Tokia visais atžvilgiais pažangi šalis – Vokietija – abiejose minėtose tarptautinėse mokinių pasiekimų studijose tada ir vėliau pasirodė gana prastai. Ilgame šalių reitinge Vokietija, beje, kaip ir Lietuva, užsikapanoja nebent tik iki sąrašo vidurio. Reitingų viršuje – mūsų „sesė“ Estija, taip pat Suomija ir Tolimųjų Rytų Azijos šalys. Centralizuoto mokinių testavimo standartizuotais testais sistemas nuo seno diegia JAV, Didžioji Britanija, įskaitant Škotiją. Po minėto TIMSS-PISA šoko Vokietija tiesiog „atsistojo ant blakstienų“. Iki tol rezervuotai į mokinių testavimą žiūrėjusi šalis, kurioje dominavo filosofinė šaltinių pedagogika (vok. geisteswissenschaftliche Pädagogik), staiga sutelkė politinę valią, metė į didaktinio monitoringo sistemos sukūrimą įspūdingus finansinius, mokslinius ir organizacinius išteklius. Nepaisant sutelktų makrolygmens pastangų, Vokietijos rezultatai kardinaliai nepagerėja.
Vis tik Lietuvoje niekada nebuvo paviešinta, pabrėžta, kad mūsų šalyje įdiegtas minėtas mokymosi pasiekimų centralizuotos patikros (monitoringo) modelis yra unikalus visos planetos mastu. Dabar įsikabinkite į krėslo ranktūrius. Vokietijos federalinė valdžia neseniai valingai apsisprendė, jog centralizuota abitūra ir imatrikuliacija šalyje bus privalomai įvesta nuo 2030 m.
Kas vyksta, kas atsitiko, kad posovietinė Lietuva aplenkė Vokietiją (!) net 34 metais? Problema ta, kad didelėse federaliniu principu veikiančiose šalyse, tokiose, kaip JAV ar Vokietija, daug galių švietime turi regioninės administracijos, ten stipri savivalda. Federalinių žemių politikai, ekscentriški profesoriai, asocijuotos tėvų ir mokytojų struktūros centralizuotai abitūrai ir mokinių testavimui aršiai priešinasi.
Vokietijoje centralizuotas mokinių masinis testavimas irgi vyksta, deja, jis neapima visų federalinių žemių. Kokias užduotis atsirinkti iš centralizuoto užduočių banko, sprendžia pavienių žemių ekspertai... Kiekvienoje žemėje testavimas vyksta ne tą pačią dieną. Testų vertinimą vietoje (!) atlieka tos mokyklos mokytojai ir tik tada suvestinė keliauja į centrinę duomenų bazę. Centralizuotuose testavimuose, kurie JAV vykdomi jau 100 metų, pasirodo, dalyvauja ne visos valstijos, o rodos, tik 44 iš daugiau nei 50-ies. Privačioms mokykloms, kurių JAV gausu, nėra prievolės dalyvauti centralizuotoje akcijoje. Realiai autonomiški JAV universitetai, tiksliau, dalis jų, ypač prestižiniai, tiesiog ignoruoja centrinės testavimo instancijos išduotus sertifikatus. Centralizuoto didaktinio monitoringo keliu ryžtingai pasukusi Škotija, pasikeitus politinei valdžiai, procesą sustabdė. Politikų motyvas: mokykla, mokytojai, mokiniai nustoja mokytis visybiškai, prasideda dresūra ir rengimasis vien testams...
Lietuvoje – mažoje posovietinėje valstybėje, kur asocijuotos direktorių, mokytojų ir tėvų struktūros silpnos, kur dominuoja švietimo praktikai abejinga, servilistiškai nusiteikusi profesūra – tiesiog nebuvo kam priešintis. Todėl ir buvo įdiegta, beje visai neprasta centralizuoto didaktinio monitoringo sistema, apimanti NMPP, PUPP ir VBE. Kodėl ji yra unikali pasauliniu mastu?
Kiekvienas mokinys turi asmens kodą, o mokykla – juridinio asmens kodą. Kiekvienas mokyklinis vaikas yra centralizuotai ištestuojamas objektyviais standartizuotais testais 4, 6, 8, 10-oje klasėse iš visų pagrindinių tos pakopos dalykų. Pridėkime dar VBE testus. Dabar testavimo 6-oje klasėje neliko, bet tai nekeičia esmės. Kai duomenų bazėje atsiranda to paties vaiko testavimo duomenys, susieti į vieningą laiko eilutę, atsiranda galimybė sekti ne pavienį diagnostinį pjūvį, bet stebėti individo (arba jų grupės) edukacinę trajektoriją. Panašiai, kaip iš serijos pavienių integruotų nuotraukų atsiranda kino filmas... Vadinamąją „plokštę“ (angl. Panel Design) daro ir kitos šalys: JAV, Anglija, Airija, Škotija, Vokietija. Deja, jos tai daro ne iš visuotinių mokymosi pasiekimų duomenų, kaip Lietuva, bet tik iš atrankinių (angl. Sampling) duomenų. Jei kas žinote, kuri dar šalis daro mokymosi pasiekimų „plokštę“ iš visuotinių duomenų (angl. Total Census), praneškite autoriui. Atsilyginsiu. Ko mokslo žmogus nepadarys dėl naujų, gilesnių žinių? Turimais duomenimis, nėra kitos tokios šalies. Tarkime, kelios šalys, kurios įsivedė centralizuotą abitūrą, netestuoja mokinių žemesnėse švietimo pakopose, tad „plokštės“ nėra ir negali būti.
Skaitmeninėje visuomenėje visur ima rastis didieji duomenys, o jų analizė yra neįkainojamas naujų fundamentalių žinių šaltinis. Per asmens kodą vaiko mokymosi pasiekimų duomenys gali būti susieti su sveikatos duomenimis, su tėvų ir šeimos darbine bei socialine situacija. Mokymosi pasiekimus, edukacines trajektorijas galima susieti su tolesnio edukacinio kelio ir karjeros pasirinkimu: aukštasis mokslas versus profesinio rengimo centras, bandymas įsilieti į darbo rinką be jokių diplomų. Buvusių absolventų akademinius duomenis galima susieti su „Sodros“ ar Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų baze, administracinių pažeidimų registru, teistų asmenų registru, su gyventojų registru (pvz., migracijai tyrinėti).
Lietuvoje dešimtys tūkstančių vairuotojų, kurie yra po penkis kartus pragėrę teises, administracinių baudų sukaupę po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių per capita, o valstybės represinis aparatas negali arba nenori nieko daryti. Esą, herojai neturi jokio turto, sistema nenori su jais tąsytis. Baudos uoliai susirenkamos tik iš prosocialiai nusiteikusių, įstatymui klusnių biurgerių. Dabar mokyklos reitinguojamos tik pagal VBE rezultatus. Čia tas pats, kaip vien iš pulso spręsti apie visą žmogaus sveikatą. Sudarykime periferijos mokyklų reitingą, kurios gausybę vaikų iš silpno socialinio sluoksnio nukreipė į profesinio rengimo centrus ir pavertė juos aušto lygio statybininkais, suvirintojais, kurie moka mokesčius, ima būsto paskolas, nepasikabina ant pašalpų, nesislapsto nuo karo prievolės, nepragėrinėja teisių, o netyčia prasižengę, administracinę baudą sumoka iš karto, po pirmo pranešimo. Lietuvoje kaupiami didaktinio monitoringo ir kiti duomenys iš principo jau šiandien leistų tokią analizę daryti. Pastaroji turėtų ir mokslinę, ir praktinę vertę. Galima įvertinti kiekvieną mokyklą ir visą švietimo sistemą VISYBIŠKAI pagal misijos įgyvendinimo kokybę. Gebame ar negebame laiduoti visuminę vaiko ir jauno žmogaus socializaciją, ar gebame savo jaunąją kartą pakylėti socialiniu liftu, atverti jai galimybes?
Tik nesidenkime duomenų apsaugos reglamentu, nedarykime iš jo fetišo. Vaikų pavardės niekam nereikalingos. Asmens kodai pagal slaptą algoritmą ir tarnybinės paslapties režimu gali būti modifikuoti, nepakeitus paliekant tik lytį ir gimimo metus. Kada nagrinėjama tuberkuliozės ar venerinių ligų paplitimo statistika, pavienės ligonių kortelės nereikalingos, jos niekam neįdomios.
2021–2023 m. man teko vadovauti nepriklausomai tyrėjų / mokslininkų grupei. Pastaroji Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) pavedimu nagrinėjo mūsų valstybėje per 2015–2021 m. sukauptus mokymosi pasiekimų didžiuosius duomenis. Tikslas buvo ištirti Lietuvos mokinių edukacines trajektorijas ir tolesnės karjeros pasirinkimo kelius. Apibendrinti tyrimo rezultatai prieinami viešai.
Standartizuoto testavimo duomenų bazė atspindėjo 240 tūkst. testuotų 4–12 klasių mokinių individualius įvertinimus. Jei imtume ne tik testų įverčius, bet dar ir metinius pažymius, tai duomenų būta per 300 tūkst. tiriamųjų. Visa ši informacinė žaliava buvo perkratyta, pasitelkiant sudėtingus matematinės statistikos metodus. Buvo aptikti statistiniai dėsningumai, kurie tyrėjus maloniai nustebino, kardinaliai pakeitė požiūrį į šalyje diegiamą centralizuotą mokymosi pasiekimų vertinimo sistemą, jos kokybę. Turima galvoje NMPP, PUPP ir VBE.
Nors visa ši sistema buvo kuriama švietimo praktinės valdysenos tikslais, paaiškėjo, kad visi iki šiol Lietuvoje sukurti ir taikyti testai visumoje pasižymi aukšta psichometrine kokybe, tad gali be apribojimų būti taikomi mokslo tikslais. Čia yra tokių iškilių švietimo žmonių, kaip šviesios atminties Algirdo Zabulionio, taip pat Prano Gudyno, Vidmanto Jurgaičio ir jų kolegų nuopelnas. Kuriant nacionalinę edukacinių testų sistemą, buvo apdairiai pasirinktas tinkamas etalonas, pavyzdys, iš kurio mokytasi. Remtasi pasaulinio lygmens tarptautinių studijų – TIMSS, PISA, PIRLS – įdirbiu, orientuojamasi į labai aukštą minėtų studijų metodologinės kultūros standartą. Be kita ko, jo esmė tokia, kad testo užduočių visuma privalo tenkinti reikalavimų visumą. Užduotys privalo atspindėti visas pagrindines dėstomo dalyko tematikas; būti skirtingo sunkumo – nuo labai lengvų iki labai sunkių; jų (užduočių) turi būti daug; užduočių atlikimui privalu skirti daug laiko, žymiai daugiau, nei tai leistų įprastinė pamoka.
Kad nekalbėčiau tuščiai, pateiksiu konkrečius mūsų grupės aptiktus mokslo faktus. Visi NMPP, PUPP ir VBE testai pasižymi aukšta vidine darna ir faktoriniu validumu. Standartizuoto testavimo objektyviais testais įverčiai pakankamai aukštai koreliuoja su mokytojų parašytais metiniais dalyko pažymiais, ne mažiau r≈0,65. Paplitusi ekspertinė nuomonė, esą mokytojų rašomi pažymiai subjektyvūs ir nepatikimi, yra klaidinga. Jei šalyje įdiegta centralizuota, nuo mokyklos ir mokytojo nepriklausima pasiekimų vertinimo diagnostinė sistema, visa tai disciplinuoja mokytojus. Tada jų individuali didaktinio vertinimo sistema ilgainiui ima konverguoti objektyvumo link. Nesunku numanyti, kad panaikinus šalyje centralizuotą ir nepriklausomą mokymosi pasiekimų patikrą, didaktinio vertinimo procesai masinėje mokyklų praktikoje netrukus išsiklaipytų, vėl paskęstų subjektyvizmo pelkėje, pasiklystų tarp interesų.
Ypač svarus argumentas, liudijantis šalyje veikiančios centralizuoto vertinimo sistemos kokybę, yra testų įverčių prognostinė galia. Vaikai, judėdami švietimo sistema, buvo testuojami 4, 6, 8, 10 ir 12-oje klasėse. Pasirodo, remiantis PUPP duomenimis, galima net praėjus 2 metams (!) gana tiksliai prognozuoti, kaip bus laikomi VBE ir pan. Koreliacijos koeficientai tarp pakartotinių matavimų siekia 0,65–0,7 punkto. O juk pakartotinis didaktinis testas – tai ne tas pats, kadangi aukštesnėje klasėje ugdymo turinys pasikeitė ir pasunkėjo.
Jei šalyje įdiegta didaktinio monitorinio sistema tokia tobula ir graži – o juk iš tiesų graži, – iš kur kyla visa velniava, kodėl randasi krizės ir skandalai dėl VBE?
Centralizuota abitūra ilgainiui ima veikti kaip autoritarinė instancija. Mokyklose iš dalies redukuojasi pedagoginė kūryba, atradimo džiaugsmas, mat kyla pagunda tiesiog parengti mokinius VBE testui, reflektavus paskutinių 3–5 metų užduotis. Kyla mokytojo autoritetas, gražėja mokyklos reitingas. Įsisuka korepetitorystės isterija. Vidutinės ir aukštesniosios klasės šeimų atžalos, išdresiruotos korepetitorių, iškreipia kadaise VBE reformatorių sumanytas teisingas žaidimo taisykles. Genijams „iš lūšnos“ konkuruoti darosi vis sunkiau, o vidutinybėms „iš lūšnos“ apskritai jokių šansų nebelieka – nebent kitame gyvenime, po reinkarnacijos.
Kamuojasi ir aukštesniosios klasės atžalos. Atidirbę 6 val. mokykloje, 2–3 val. ruošia pamokas namie, plius dar 2 val. pas korepetitorių. XIX–XX a. sandūroje proletariatas, aplaistydamas grindinį krauju, steigdamas profsąjungas, išsikovojo 8 val. darbo dieną. Ši triviali teisė gal kam ir galioja, bet Lietuvos vidutinės klasės vaikams tai tikrai ne. Vargšeliai ištisus metus kasdien atidirba po 10–11 val. Kas iš aukštųjų mokyklų dėstytojų savo akademinėje grupėje nėra matęs dvidešimtmečių „senukų“, kurių akys užgesusios, intereso ir motyvacijos nulis, be raminamųjų ir analgetikų – nė žingsnio? Stresas – silpnųjų simptomas, o perdegimas (angl. burnout) yra buvusių nugalėtojų simptomas, dažno buvusio šimtukininko ir olimpiadininko simptomas... Dalis pirmūnų, panašu, sudega dar iki universiteto, per pačius VBE.
Centralizuota abitūra yra tarsi stipraus veikimo medikamentas, kuris, deja, turi ir šalutinį poveikį. Visi privalome pasukti galvą, kaip jį sumažinti. Bandymas vienkartinį testavimą išskaidyti į kelis etapus, panaudojant tarpinį pasiekimų vertinimą, yra išmintingas, vaikus tausojantis žingsnis. Juk ir sportininkui duodami trys bandymai kartelei peršokti, štangai iškelti. Deja, protingo sumanymo įgyvendinimui nebuvo tinkamai pasiruošta. Kaip ir anksčiau, etatinio apmokėjimo įvedimui nebuvo pasiruošta. Minėtas apmokėjimo modelis – šansas demografiškai dūstančioms mokykloms. Kaip matome, vykdomosios valdžios padalinys, vardu LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, sistemingai profanuoja bet kokį gerą sumanymą.
Šiokių tokių bėdų kyla formuojant VBE užduotis. Egzaminų funkcija dvejopa: suteikti abitūrą ir vykdyti konkursinę imatrikuliaciją į nemokamas studijų vietas. Masinės korepetitorystės ir mokinių dresūros testo išlaikymui akivaizdoje VBE užduočių sudarytojai nuolat susiduria su iššūkiu. Mokytojai, korepetitoriai per padidinamąjį stiklą nagrinėja pastarųjų 5 metų VBE uždavinius. Užduočių rengėjams nuolat reikia sugalvoti kažką netikėto, kas atsvertų dresūros testui pasekmes, bet neišeitų už dalyko programos turinio ribų. Tarkime, jei laikomas automobilio vairavimo egzaminas, tai negalima į jį įdėti uždavinių iš buriavimo, sklandymo ar nardymo egzaminų. Būtent čia mūsų VBE sistema dažnokai slysta ant banano žievės... Viskas gana klastinga, o velniava detalėse. Tarkime, programoje formaliai yra sąvoka „tikimybių teorija“. Visgi apie kokio lygio ir sudėtingumo žinias konkrečiu atveju kalbama? Po egzamino mokytojai klykia: „to nėra programoje“ arba „tokio sunkumo uždavinių programoje nėra“. Ir mokytojai yra teisūs.
Vis dėlto, pagrindinė problema yra ta, kad Lietuvos mokinių pasiekimai iš esmės negerėja. Apie tai liudija ne tik vidinis nacionalinis testavimas, bet ir Lietuvos pasirodymas TIMSS, PISA ir PIRLS studijose. Tarptautiniame šalių reitinge Lietuva su savo mokinių pasiekimais dešimtmečiais plūduriuoja ties visų šalių vidurkiu. Tai, kad esame bent jau ties reitingo viduriu, vienu aspektu turėtų mus paguosti. Tai reiškia, kad mūsų šalyje bendrojo ugdymo turinys visumoje yra adekvatus, ne per sunkus ir ne per lengvas.
Rezultatai negerėja todėl, kad bendrojo ugdymo sistema šalyje pastaruosius keliolika metų patiria krizę, kuri nuolat gilėja. Čia ne mano asmeninė ekspertinė nuomonė. Tai daugiau nei 50-ies iškiliausių švietimo ekspertų apibendrinta nuomonė. 2022 m. buvo apklausiami buvę švietimo ministrai ir viceministrai, ministerijos padalinių vadovai, iškilūs direktoriai, vietos švietimo padalinių vadovai, mokslininkai, dirbantys bendrajam ugdymui, asocijuotų struktūrų lyderiai (profsąjungų, darbdavių, tėvų). Nepaisant skirtingos respondentų patirties ir visuomeninių profesinių pozicijų, nuomonė vieninga – bendrojo ugdymo sistema Lietuvoje beviltiškai ritasi žemyn.
Nėra aiškios vizijos, inicijuojami pokyčiai neparemiami ištekliais. Su mokytojų ir direktorių bendruomenėmis nesiskaitoma, neapgalvoti pokyčiai daromi pagal vienintelį reformos „iš viršaus“ modelį. Ilgą laiką šalyje buvo apleistas mokytojų rengimas, o jau dirbančių mokytojų perkvalifikavimo sistema pasenusi. Mokyklų vadovai, mokytojai beviltiškai užpilti beprasme pertekline biurokratija. Švietimo valdžia, pvz., LR Seimo narys ir komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas tai viešai neigia, esą, mokyklos pačios susibiurokratino... Sisteminis mokymosi pasiekimų prastėjimas yra dėsninga pasekmė. Laikinas NŠA vadovas Aidas Aldakauskas dabar bando tą tiesą, tik labai diplomatiškai, ištransliuoti bendruomenėms.
Taigi, privalu pasakyti, kaip mums pasigaminti „vaistus“, kad minėtos krizės ir skandalai išnyktų. Kalbėsiu šį kartą ne apie visą bendrojo ugdymo sistemą, bet tik apie centralizuotą didaktinio monitoringo sistemą. Tai sistemai ką tik nepagailėjau pagyrimų, beje, visai pelnytų. Deja, yra daug paklydimų ir skubiai taisytinų bėdų. Sukūrusi vieną tobuliausių (planetos mastu!) didaktinio monitoringo sistemų, Lietuva nemoka turimais duomenimis tinkamai naudotis, nežino, ką su jais daryti. Negana to, patys mano, juolab pateikia visuomenei, kad viskas gerai, kad taip ir turi būti.
Vaistas Nr. 1. Buvusio NEC, dabartinės NŠA duomenų bazėse daug chaoso ir netvarkos. Neaiškinsiu skaitytojui apie didžiųjų duomenų ir statistinių matricų archyvavimo ir valdymo subtilybes. Pateiksiu bibliotekos analogiją. Bibliotekoje yra abėcėlinis ir dalykinis katalogai. Bet kuris bibliotekininkas ras Jums reikiamą knygą per 3–7 minutes. Įsivaizduokite, kad bibliotekai kelis kartus teko skubiai kraustytis, knygos buvo chaotiškai sumestos į maišus ir perkėlinėjamos į naują vietą. Reikiama knyga kažkur tikrai yra, bet pabandyk ją dabar atrasti. Mokymosi pasiekimų matricos buvo „klijuojamos“ chaotiškai, nelyginant kregždžių lizdai. Rutinine tvarka sprendžiant eilinės pasiekimų patikros ar VBE problemą, buvo biurokratiškai koncentruojamasi tik į ją, negalvojant, kaip duomenis susieti į prasmingą ilgalaikę visumą. Buvęs NEC įsiliejo į NŠA, keitėsi analitikų komandos, ne vienas darbuotojas-senbuvis, išmanęs statistikos duombazes kaip savo batų dėžę, paliko organizaciją. Liaudies išmintis sako: 2–3 persikraustymai yra tolygu vienam gaisrui. Šiandien NŠA duomenų bazės ir archyvai primena miegančio sportininko plaučius. Jų tūris – 6 litrai, tačiau miegant naudojami mažiau kaip 2 litrai. Pribrendo laikas susitvarkyti. Bent jau ateityje reikia pradėti tuos unikalius duomenis normaliai administruoti.
Istoriškai neseniai įkurta NŠA dėl centrinės valdžios įnorių ir chaotiško reformacinio „blūdo“ iki šiol net neturėjo galimybės įsibėgėti veikloje ir normaliai dirbti. Šią vasarą VISI NŠA darbuotojai, nuo dabar jau atleistos direktorės iki valytojos, gavo atleidimo lapelius. Įsivaizduokite, kad savaitgalį rengiamas vestuvių pokylis geram šimtui svečių. Bet staiga įtakingas sprendimų priėmėjas virtuvėje pradeda remontą, išmontuoja virykles, keičia šaldytuvus... Visiems virtuvės darbininkams įteikiami atleidimo lapeliai. Kas pabaigs kepti pienišką paršelį ir įdaryti lydeką – neaišku, o virtuvės šefė apskritai išprašoma lauk... Vaizdelis ne tik pribloškia bukumu, bet atrodo akivaizdžiai apokaliptinis... Būtent tai ir buvo padaryta su NŠA. Ar reika stebėtis, kad atnaujintoms programoms nėra laiku parengtų vadovėlių, kad VBE ir patikrų užduotys ne iki galo apgalvotos? Visa kaltė tenka ne NŠA, jos nuolatiniams darbuotojams, juolab ne laikinai samdomiems ekspertams, bet pavojingai užsižaidusiai ir neatsakingai centrinei valdžiai, kuri visą tą chaosą pati ir sukūrė.
Vaistas Nr. 2. Egzistuoja didžiulė neišnaudota galimybė realiai susitvarkyti taip, kad VBE krizių ir skandalų neliktų visai arba kad jų tikimybė artėtų prie nulio. Lietuvoje jau ilgesnį laiką niekas nerenka testų užduočių bankų. Kalbama ne apie tekstinius užduočių rinkinius ir pavyzdžius, kurių begalės, bet apie statistines įvairių uždavinių išsprendimo empirines tikimybes. Niekas nemodeliuoja uždavinių išsprendimo (sunkumo) kreivių. Moksle jos vadinamos ICC (angl. Item Characteristic Curve). Tą kadaise, tikrai žinau, bandė daryti A. Zabulionis, iš dalies P. Gudynas ir kiti. Deja, biurokratinė rutina, griežtas egzaminų laiko planas nuslopino tas geras iniciatyvas. Prieš įtraukiant uždavinį į NMPP, PUPP ar juolab VBE testą, privalu žinoti kiekvieno uždavinio sunkumą – išsprendimo empirinę tikimybę – mišrioje mokinių populiacijoje, gabių, vidutinių ir silpnų mokinių populiacijoje. Minėtas statistinis parametras priklauso nuo dviejų dalykų: b) uždavinio turinio; b) mokinių kontingento. Kadaise tiksliai nustatyta uždavinio empirinė tikimybė gali akimirksniu išsiklaipyti todėl, jog egzaminuotis atėjo „Covid-19“ ir nuotolinio ir mokymosi iškamuota mokinių generacija.
Klaidinamai gali suveikti ir medžiagos užmiršimo efektai. Tarkime, tema praeinama 10-oje ar 11-oje klasėje. Vienos temos užsifiksuoja vaikų sąmonėje stabiliai, kitos užsimiršta. Tada, 11-oje klasėje, išsprendimo tikimybė bus vienokia, po 1,5 metų, per VBE egzaminą – jau kitokia. Čia nėra taip, kaip nustatant deimantų karatus. Nustatei sykį ir amžiams gali dėti į seifą.
Uždavinio išsprendimo tikimybę galima sužinoti: a) tik apytiksliai ir laikinai; b) tik nuolatinių mėginių ėmimo ir duomenų tinkamo archyvavimo būdu. Viskas primena polderio priežiūrą: kažkas nuolat turi registruoti, stebėti vandens lygį čia ir dabar, kaupti stebinių archyvą, idant būtų galima tiksliai prognozuoti ir valdyti potvynius. Jei būtų tokių stebinių archyvas, NMPP, PUPP ir netgi VBE užduotis galėtų atrinkti dirbtinis intelektas. Užduodamos tematikos, parenkami pakankamai skirtingo sunkumo uždaviniai, apsisprendžiama dėl kritinės-slenkstinės ribos, kurios nepasiekus egzaminas neišlaikomas. Dirbtinis intelektas tada sugeneruotų kokius tris variantus užduočių rinkinių, tad ekspertams beliktų tik grupinės kokybinės diskusijos būdu apsispręsti, kuris užduočių rinkinys keliauja į mokyklas egzaminui.
Užduočių atrankos sistema Lietuvoje yra ydinga iš principo. Klaidingai postuluojama, esą, užtenka pakviesti būrelį patyrusių mokytojų, dar kelis recenzentus iš mokytojų ir universitetų docentų tarpo ir jie viską teisingai atrinks. Mokytojų iš suvargusių periferijos mokyklų niekas tokiam ekspertiniam darbui paprastai nekviečia. Atėję keli ekspertai-praktikai atsineša būtent savo subjektyvų sampratos mastelį apie tai, koks uždavinys galimai yra sunkus, o koks – lengvas. Tas subjektyvus mastelis priklauso nuo konkretaus kontingento, su kuriu dirba tas mokytojas. Subjektyvizmui ir spekuliacijoms, galimai visai netyčinėms, atsiveria žalia gatvė... Palyginimui: juk medicinoje nedaroma taip, kad pakviečiami patyrę terapeutai ir pasako nuomonę – tinkamas vaistas ar netinkamas. Atliekami bandymai su primatais, vėliau su žmonėmis savanoriais ir pan. Net pagiringame sapne niekas neišdrįstų remtis vien tik gydytojų nuomone be jokių objektyvių duomenų.
Taigi, reikia: 1) pradėti normaliai archyvuoti jau sukauptus duomenis; 2) nuolat rinkti naujus duomenis apie konkrečių uždavinių sunkumą. Tuo tikslu NŠA privalo turėti sutartis su mokytojais reprezentantais. Tokių mokytojų-bandytojų tinklas privalėtų padengti visą šalies teritoriją, atstovauti visus mokyklų tipus, suvargusias, vidutines ir elitines mokyklas. Tie mokytojai turėtų natūralioje mokyklinės klasės aplinkoje rutininiu būdu išbandyti NŠA atsiųstas užduotis, taip pat pagal programą savas sudarytas užduotis. Vietose surinkti statistiniai duomenys siunčiami į vieną analitinį centrą. Tai turėtų būti daroma už papildomą padorų atlygį. Uoliausi mokytojai galėtų šitaip pelnyti taip geidžiamą mokytojo eksperto statusą. Modelio išbandymą tikslinga pradėti kad ir nuo matematikos, kurią mūsų vaikai kasmet vis prasčiau išlaiko.
Dar reikėtų vykdyti ne tik užduočių sunkumo nustatymo bandymus, bet ir vykdyti ugdymo turinio stebėseną tose šalyse, kurios TIMSS-PISA-PIRLS studijose stabiliai pasirodo visų geriausiai. Kažkas panašaus į „benchmarkingo“ ir pramoninės žvalgybos simbiozę. Neužtenka abstrakčiai pažongliruoti matematikos ar fizikos reikšminiais žodžiais, privalu išnarstyti visus ugdymo turinio dokumentus – perogramas (standartus), vadovėlius, uždavinynus – iki paskutinio kaulelio. Lietuvoje tuo nelabai užsiimama.
Pažangios užsienio organizacijos kadaise paskatino ir padėjo Lietuvai įsidiegti unikalų centralizuotos didaktinės stebėsenos modelį. Tik Lietuva dar ir šiandien negeba tuo turimu puikiu įrankiu tinkamai pasinaudoti, nenori mokytis ir tobulėti. Kai mes NŠA pavedimu ištyrėme Lietuvos mokinių edukacines trajektorijas, visas tas idėjas sudėjome į tyrimo ataskaitą, galiausiai viską pristatėme užsakovui žodžiu. Tik netrukus visi NŠA darbuotojai gavo atleidimo lapelius... Visos rekomendacijos ir vizijos pakibo ore. Panašu, mums visiems – vaikams, tėvams, mokytojams ir mokslininkams – teks palaukti naujo LR Seimo, naujos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybės. Ministras bėgs daryti namų darbų, tik panašu, kad ne tų, kurių reikia.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.