Nežinantys istorijos amžinai lieka vaikais. Gedimino Vagnoriaus „žiaurioji akcija“ bent jau turėjo racionalią potekstę. Nacionalinė mokesčių sistema anuomet tik kūrėsi, mokesčius mažai kas mokėjo. Andriaus Kubiliaus „naktinės reformos“ pretekstas – viešųjų finansų gelbėjimas nuo pasaulinės finansų krizės. Mokesčiai buvo drastiškai sukelti, išmokos sumažintos. Skolinomės anuomet dėl Prezidentės ambicijų iš užsienio brangiai, ignoravome Europos Sąjungos (ES) pagalbos paketą. Pasekmės: šalyje kilo masinės migracijos banga, gausybė bankrotų, varžytinių, depresijų, savižudybių... Vėliau, po LR Konstitucinio teismo išaiškinimo, valdžiai teko taisyti pasekmes, kompensuoti prarastas pajamas. Teisingumas buvo atstatytas iš esmės tik aukštajai ponybei – teisėjams, valdininkams.
Po A. Kubiliaus mokestinio džiazo Konservatorių partija net dvi Seimo kadencijas ilsėjosi ant atsarginių suolelio. 2012–2020 m. šalį valdė kitos partijos ir koalicijos. Algirdo Butkevičiaus socialdemokratų Vyriausybė padarė pažangų žingsnį teisingesnių mokesčių link – pirmą kartą šalies istorijoje apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) tarifu tantjemas.
Gintarės Skaistės reforma – taip ją pavadinkime – neturi konceptualios vizijos, priešingai, nei deklaruojama, ji nesprendžia jokių įsisenėjusių problemų. Tiesiog iš pavienių segmentų bus bandoma ištraukti į biudžetą papildomai pinigėlių, beje, nelabai daug. Atidžiai paskaičiavus, gali paaiškėti, kad skubota reforma sugeneruos biudžetui minusą. Jei G. Skaistės reforma, kokia pasiūlyta, bus įgyventa, konservatoriai vėl kelias kadencijas galės ilsėtis.
Šiaip jau mokesčiai Lietuvoje privalės didėti. To reikalauja Pasaulio bankas, EBPO, Europos Komisija. Reikalauja pagrįstai, mat Lietuvoje labai žemas bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymo procentas. Jis siekia tik apie 30 proc., o Europos Sąjungos (ES) vidurkis yra 41 proc. Yra šalių, kur per mokesčius perskirstoma iki 50 proc. BVP. Lietuvai pagrįstai priekaištaujama dėl neproporcingo darbo pajamų apmokestinimo ir nepakankamo daugelio kitų mokesčių šaltinių apmokestinimo.
Lietuvos valstybė visai nekontroliuoja tokio reiškinio, kaip verslo savininkų asmeninių ir šeimos išlaidų apgaulingas permetimas į verslo – privataus juridinio asmens – sąnaudas.
Apgaulingai išpučiant sąnaudas, minimizuojamas pelno mokestis. Žmonos, meilužės, žentai ir dukros važinėja UAB‘o mašinomis. Į verslo sąnaudas įrašyta „jacuzzi“ vonia už 10 tūkst. eurų Lietuvoje drąsiai montuojama savininko namuose. Tokia masinė praktika seniai virto paprotine morale. Atitinkamo sukčiavimo tipo baudžiamųjų bylų ar bent jau Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) baudų Lietuvoje praktiškai nėra. Net buitiniai namų ūkio rakandai – šluotkočiai, tualetinis popierius – neretai šitaip perkami. Nebent prezervatyvai dar nėra į verslo sąnaudas nurašomi... Istorinė detalė: valdovo asmeninės ir valstybės iždo pajamos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) pradėtos atskirti maždaug prieš 500 metų. Verslo ir asmeninių pajamų ydingas ir nusikalstamas hibridizavimas reiškia ne ką kitą, o būtent tai, jog dabartinė Lietuva vis dar atsilieka 500 metų.
Visose Vakarų valstybėse egzistuoja progresiniai mokesčiai. Kuo daugiau turi turto ir pajamų, tuo daugiau moki. Gérardas Depardieu supyko ant Prancūzijos būtent dėl drastiškų progresinių mokesčių, todėl priėmė Rusijos pilietybę, nulėkė glebėsčiuotis su Vladimiru Putinu ir Ramzanu Kadyrovu.
Drastiški turto ir progresiniai mokesčiai įvesti net JAV, kurios pelnytai laikomos verslumo ir liberalios ekonomikos forpostu pasaulyje. Taiklus pavyzdys – garsioji Mike‘o Tysono vila, kuri ėjo iš rankų į rankas, mat už tokį objektą metų gale ateina įspūdingi turto mokesčiai. Prieš kelis dešimtmečius JAV pasireiškė fenomenas: ne vienas staiga prakutęs, pirmus 20 mln. uždirbęs naujasis rusas, sužinojęs, kiek reikės mokėti metinių mokesčių už savo naująją amerikinę investiciją, ilgai negalėjo tuo patikėti. Vakarų Europoje aristokratai, skaičiuojantys savo genealogiją gerus 700 metų, neišlaiko giminės pilių, perleidžia jas muziejams, viešosioms reikmėms.
Lietuvoje mokesčių sistema neteisinga, o progresas tik imituojamas. G. Skaistės reforma nesiruošia naikinti Sodros lubų kraštutinai daug uždirbantiems asmenims. Nesiruošiama fizinių asmenų mokesčių sieti su suminėmis namų ūkio ar šeimos pajamomis. Vakaruose, jei turi nepilnamečių vaikų, slaugai tėvus ar pan., mokestinė sistema į tai jautriai atsižvelgia. Vakaruose, jei metinės pajamos, kaip kokioje šalyje, nesiekia 10 tūkst. eurų, joks GPM dažniausiai apskritai nėra mokamas. Antai Vokietijoje, peršokus minėtą ribą, pradžioje patenkama į tausojantį 14 proc. GPM tarifą. Nuo 59 tūkst. eurų metinių pajamų įvažiuojama į 42 proc. apmokestinimo tarifą. Jei metinės pajamos – 271 tūkst. eurų ir daugiau, patenkama į 45 proc. apmokestinimo tarifą.
Priešingai nei Lietuvoje, Vakaruose progresas tikras. Lietuvoje mokesčių progreso kreivė užsilenkia žemyn būtent ties pačiomis aukščiausiomis pajamų kategorijomis. Ką tik įkurtam smulkiam verslui, jaunų žmonių pirmą kartą įkuriamam verslui ir pan. Lietuvoje nėra jokių mokestinių atostogų, kurios leistų sukaupti šiokių tokių finansinių atsargų. Priešingai nei Vakaruose, Lietuvoje apmokestinami visi varguoliai.
„Šoko terapija“ laukia individualia veikla užsiimančių arba su verslo liudijimais dirbančių asmenų. Būtent į šį segmentą nukreiptas G. Skaistės reformos visa naikinantis „mokestinis napalmas“. Nuo reformatorių antskrydžio kuo labiausiai nukentės būtent mažiausias pajamas generuojantys smulkieji verslininkai ir savarankiškai dirbantys asmenys.
Planuojama destruktyvi reforma dangstoma kilniu kovos su „gyvulių ūkiu“ lozungu. Dar išmetama kilni idėja, esą, laikas apmokestinti nepadoriai didelėse pajamose besimaudančius advokatus, notarus ir antstolius. Minėti sektoriai ir pareigybės institutai yra LR teisingumo sistemos dalis. Valstybės gėda ir bėda, kad šis specifinis segmentas visus 30 metų apmokestinamas pagal smulkiojo verslo mokestinį modelį. Yra klaidinga hibridizuoti verslą ir teisingumą. Visi prisimena varžytinių epizodą iš kultinio filmo „12 kėdžių“. Pardavęs deivės Temidės statulėlę varžytynių moderatorius ištaria: „...teisingumas parduotas už 10 rublių...“ Yra demokratinių šalių, kur net kalėjimai privatizuoti. Tai nereiškia, kad jų finansavimo ir atlyginimų modeliai – kaip versle. Notarams, antstoliams, advokatams seniai derėjo turėti atskirą apmokestinimo ir atlyginimų teisinio reguliavimo režimą. Juolab, kad ir visuomenę sukrečiančių piktnaudžiavimų, ypač antstolių veikloje, nuolat atsitinka. Teisingumo ministerija, Seimo nariai dėl antstolių užversti nevilties ir desperacijos skundais. Didmiesčiuose minėtos profesionalų kategorijos turi pribloškiamai dideles pajamas, dirba pagal individualios veiklos modelį ir, reikia pripažinti, yra tausojančiai apmokestinamos, kas yra socialiai neteisinga. Periferijoje, užkampiuose honorarai gerokai kuklesni.
Prieš keliolika metų nutekėjo viešumon „Dviračio žinių“ veikėjų autoriniai honorarai. Arūnui Valinskui – 55 tūkst. litų per mėnesį, o talentingajai Kristinai Kazlauskaitei – tik 4,5 tūkst. litų. Arūnas anuomet aiškinosi gerbėjams. Supraskite, jokios moterų diskriminacijos, Kristina pasifilmuoja savo 7 min. epizode, o man reikia kasdien siužetą sugalvoti, viską suorganizuoti... Ir šiandien šalyje egzistuoja įspūdingai aukštų individualios veiklos pajamų segmentas. Deja, jis labai mažas ir reziduoja iš esmės tik sostinėje, na iš dalies Kaune, Klaipėdoje. Tai – prodiuseriai, sėkmingi dizaineriai, architektai, verslo konsultantai, marketologai, koučeriai, asmeniniai psichoterapeutai, sėkmės treneriai ir pan.
Pabandytų toks sostinės „koučeris-sensėjus“ savo paslaugas įsiūlyti kam nors Žagarėje ar Pandėlyje. Liktų nesuprastas, dalis vietinių galvotų, kažką nepadoraus siūlo, žiūrėk, dar ir į galvą gautų... Ne nuomonė tai, ką rašau, o statistinis faktas. Neseniai DELFI paskelbė ir taikliai interpretavo VMI duomenis apie individualios veiklos užmojį šalyje ir šio sektoriaus mokesčius. Daugiau kaip 200 tūkst. individualios veiklos turėtojų 2021 m. sugeneravo gražų vieną milijardą pajamų. Deja, net pusė (!) jų nugulė į segmentą, kurio dydis – tik 4 proc. nuo visų savarankiškai dirbančiųjų. Kiekvienam šio elitinio nediduko segmento atstovui vidutiniškai teko po 56,45 tūkst. eurų metinių pajamų. Sveikas protas sako, kad mažiausi trys ketvirtadaliai tokių naudos gavėjų reziduoja būtent mūsų mylimoje sostinėje. Priešingai, kategorija uždirbančiųjų iki 5 tūkst. eurų per metus sudaro net 78 proc. visų savarankiškai dirbančių asmenų. Vidutinės šio vargingo segmento metinės pajamos – įsitverkite stipriai – tik 906 eurai. Jungtiniam intervalui iki 15 tūkst. eurų metinių pajamų – o juk tai tikrai ne kažin kokie pinigėliai – jau tenka bemaž 93 proc. sukauptų dažnių. Mindaugui Lingei, kuris tikrai daro protingo ir padoraus Seimo nario įspūdį, kažkodėl atrodo, jog 8 tūkst. individualios veiklos pajamų per metus yra nesąmonė ir gali reikšti tik vieną – veikėjas uždirba gerokai daugiau, tik slepia mokesčius. Traukti tokį niekdarį kuo skubiau iš šešėlio...
Kaip sociologijos profesorius, kelis dešimtmečius tyrinėjantis regionus, kaimą, galiu pasakyti, kad valdančiųjų žvilgsnis iš sostinės yra apsiblausęs, o suvokimas – iškreiptas. Daugybei žmonių regionuose individuali veikla – savotiškos antraeilės pareigos. Iš čia ir kyla statistinis faktas, jog iki 5 tūkst. per metus uždirba bemaž 4/5 (!) visų pagal šią formą dirbančiųjų. Atmetus didmiesčius, generuojamų pajamų dydžio požiūriu „individualai“ yra akivaizdžiai marginalinis sektorius. Kodėl taip atsitinka?
Yra žinoma, jog daugiau nei pusė mokytojų šalyje neturi viso etato. Trūksta ir mokinių, ir savaitinių pamokų (ypač dailės, muzikos, geografijos ir pan.). Ketvirtis etato mokytojui Lietuvoje nėra retenybė. Toks mokytojas, atidirbęs Tėvynei ir jos vaikučiams 10 metų, duok, Dieve, darbo stažo sukaups tik kokiems 4–6 metams. Periferijoje muzikos mokytoja(-s) išsiima individualios veiklos pažymėjimą, pagroja renginyje smuikeliu, praveda vienai kitai darbo organizacijai ar UAB‘ui „korporatyvą“. Kažkas nuo gruodžio 5 d. iki sausio 5 d. intensyviai pasidarbuoja kviestiniu Kalėdų seneliu. Įmonių šventės irgi sezoniškos, paprastai nevyksta vasarą. Kokia nors įgudusi socialinė darbuotoja ar slaugytoja ateina į pasiturinčią šeimą prižiūrėti senuko, suleisti vaistų. Šitaip papildomai užsidirba masažuotoja, kineziterapeutė. Vietinė bedarbė ateina prižiūrėti į šeimą kelių vaikučių. Koks buvęs sportininkas ar fizinio lavinimo mokytojas, prisiglaudęs mokyklos sporto salėje, du kartus per savaitę vakarais praveda karatė treniruotes...
Daugeliu atveju čia tenka kalbėti apie mažąją paslaugų ekonomiką regionuose. Dalis tokių paslaugų, būdamos marginalios pajamų požiūriu, visuomeniškai yra didžiai vertingos, prisideda prie viešojo gėrio, kelia daugelio žmonių gyvenimo kokybę. Tos paslaugos turi jautrią, regionams itin aktualią socialinę, sveikatingumo, edukacinę ir kultūrinę potekstę. Iš esmės čia tenka kalbėti apie socialinę antreprenerystę.
Šita didžiulė masė žmonių, atsakingai bandanti periferijoje kabintis už gyvenimo, siekianti saviraiškos ir bent šiokio tokio uždarbio bei stažo senatvės pensijai, kaip tik ir patenka į tą varganų pajamų kategoriją iki 5 tūkst. eurų per metus. Į tą pačią pajamų kategoriją iki 5 ar 10 tūkst. eurų per metus, gerai žinau, patenka dauguma profesūros ir docentūros, kurių nemaža dalis greta darbo aukštojoje mokykloje yra išsiėmę individualios veiklos pažymą. Kažkas pakviečia mokslininką į projektą, o jis padeda analizes, tyrimus, ataskaitas parengti, mokymus pravesti. Netgi profesorius Lietuvoje šiandien yra marginalas, jo pajamos į rankas, nelygu, kokiame universitete, – tik 1100–1500 į rankas. Docentas ir tūkstančio negauna. Vakaruose, kaip kokioje šalyje, mokslo laipsnį turintys mokslininkai gauna 6–10 tūkst. eurų.
Visi tie marginaliniai sektoriai – nuo bedarbių, taip pat nevisu etatu dirbančiųjų, iki docentūros ir profesūros – per individualią veiklą bando prisidurti prie algos, atiduoti kreditus, socializuoti vaikus ir anūkus, sukaupti lėšų dantims susitvarkyti ir pan. Esminė detalė: asmuo, norintis gauti bedarbio pašalpą, privalo uždaryti savo individualią veiklą. Apie jokį mokesčių nemokėjimą ar juolab „gyvulių ūkį“ čia kalbėti netenka.
Po individualios veiklos stogu funkcionuoja nemažai visai „ūkiškų“, reguliarias įplaukas turinčių ir rentabilių paslaugų teikėjų. Koks plastikinių langų montuotojas ar vestuvinių suknelių dizainerė-siuvėja ir kiti labai pragmatiškų paslaugų teikėjai po G. Skaistės reformos tiesiog pereis į mažosios bendrijos ar kitą statusą, bet tęs savo veiklą.
Deja, G. Skaistės reforma volu pervažiuoja per žmones, kurie periferijoje teikia paslaugas, negeneruojančias reguliarių didesnių pajamų, bet pasižyminčias edukacine, kultūrine ir socialine potekste. Iš ubago ketinama atimti lazdą. Negana to, be tų jautrių paslaugų ir taip jau suvargusi periferija bus dar labiau pastūmėta į atskirtį, daugės depresuojančių vietovių. Nemaža dalis „individualų“, drastiškai sukėlus juos slegiančią mokestinę naštą, suspenduos savo veiklos pažymas ir pasikabins ant pašalpų.
Gražios kalbos apie lanksčias darbo formas, apie nevisos darbo dienos teikiamas galimybes, ypač moterims, senjorams, neįgaliesiems, studentams, yra tiesa ir gėris. Tik toji tiesa ir gėris skirti ne Lietuvai ir ne lietuviams. Čia bus kita tiesa – G. Skaistės reforma. Nerimo žodžiai apie depresuojančią periferiją, regioninius kontrastus – anaiptol ne publicistinė figūra ar metafora. Vilniaus apskrityje BVP pro Capita jau pasiekė 110 proc. ES vidurkio. Likusioje Lietuvoje rodiklis nesiekia 75 proc., o kai kur nesiekia net ir 50 proc.
Sostinės ponybė seniai prarado realybės pojūtį, nesuvokia to kaip savarankiško darbo ir kad individualios veiklos modelis funkcionuoja už sostinės ribų. Panašu, to nesupranta ir Raimondas Kuodis, kuris reguliariai gaudavo Lietuvos banke neadekvataus dydžio algą.
Tarkime, kažkas pravedė periferijoje įmonės šventę ir gavo smūgiu 1 tūkst. eurų atlygio. Čia kaip žvejui 20 kg šamą sumeškerioti. Vėliau panašaus laimikio mėnesį ar net visus tris gali nebūti – dažniausiai ir nebūna. Periferija klientų įvairove ir mokumo pertekliumi nepasižymi. Individualios veiklos turėtojas privalo sukaupti finansinių lašinukų, turėti oro pagalvę. Dažnam „individualui“ normalų užsakymą užsitikrinti yra 10 kartų sunkiau, nei kokybiškai suteikti pačią paslaugą. Gaunantys stabilią ir apyriebę parlamentaro ar aukštesniojo valdininko algą Seime, ministerijoje, VMI minėto nestabilumo, garantijų nebuvimo nesugeba suprasti.
Tarkime, kažkas dirba teatre ir padavinėja rūbinėje paltus arba dirba klubo sąnario chirurgu klinikose. Už tokių įdarbintųjų stovi visa organizacija, kuri visada pranašesnė už individą. Jei tai biudžetinė organizacija ar normali verslo organizacija, tai jos turi stabilų metinį biudžetą.
Rūbininkui ar chirurgui susirgus, niekas spektaklių neatšaukia, ligoninės neuždaro. „Individualui“ net laikinai išėjus iš rikiuotės, neretai suyra, užgęsta visas smulkaus verslo modelis. Užtrukęs gali į rinką ir nebesugrįžti, neberasti ten vietos.
Už įsipareigojimų nevykdymą gresia klientų nepasitenkinimas, dalykinės reputacijos praradimas, o kai kada, jei sutartys pasirašytos, tai ir baudos bei netesybos. „Individualas“ yra paliktas vienui vienas. Jis nelyg Fenimore‘o Cooperio romanų „Medžiotojas“ ar „Pėdsekys“ herojus, vienišas klaidžiojantis po miškus prie Didžiųjų JAV ežerų... Idant toks individualaus verslo modelis galėtų funkcionuoti, o jo iniciatoriai nepapildytų masiškai bedarbių ir valdžią keikiančiųjų gretų, privalu turėti bent santykinai normalias pajamas.
Kol metinės pajamos nesiekia kokių 20 tūkst., tai apie kokį verslą kalbame? Juk tai – išmaldos rinkimas... Iki tos ribos savarankiškai dirbančiųjų mokesčiai turėtų būti simboliniai. Intervale nuo 20 iki 35 tūkst. – tausojantys, pvz., tie patys 15 proc. Nuo kokių 35–40 tūkst. eurų tegul prasideda tikras progresas, kaip Vakaruose, į kuriuos bandome lygiuotis. Deja, ketinama apmokestinti išmaldą renkančiuosius... Tokie tad Vakarai ir toks progresas Lietuvoje.