Gediminas Merkys. Mokytojų streikas: bedantės profsąjungos – demokratijos stokos išraiška

Visų mūsų bėdai profsąjungos Lietuvoje neturi palankaus įvaizdžio, sutelktumo, galios. Šalyse, kuriose pasireiškia stiprus profsąjungų judėjimas, aukštas bendrasis vidaus produktas, griežti darbų saugos standartai, aukštas pasitenkinimo darbu ir gyvenimu lygis. Pasakysiu savo kolegos, Miuncheno universiteto profesoriaus Lutzo von Rosenstielio (1938–2013), kuris buvo personalo ir organizacijų psichologijos klasikas, žodžiais: „laimingos karvės duoda riebesnį pieną...“ Sentencija mažumėlę ciniška, bet objektyviai teisinga. Ko jau ko, bet mūsų darbdaviams ir valdžiai cinizmo nestinga, vis dėlto, toji tiesa Lietuvoje nei protiškai nei politiškai kol kas neįkandama.

Streikas, nelyginant stiprus vaistas, nėra vien gėris. Padėtis rodo, jog įtampa tarp darbo ir kapitalo, tarp darbuotojų ir darbdavių, tarp šakinės „biudžetininkų“ profsąjungos ir centrinės valdžios auga. Konfliktas gilėja. Verčiau jau derėtis, sudaryti kompromisus. Geriau bloga taika nei geras karas. Vokiečių profsąjungų lyderiai pelnytai giriasi – „mes kiekvieną dieną deramės dėl tarifų ir iki streiko dažniausiai neprieiname“. Šaiposi iš savo kolegų profsąjungų lyderių kaimyninėje Prancūzijoje, kurią nuolat krečia streikai.

Mokytojų profsąjungų lyderis Andrius Navickas viešai skundžiasi: direktoriai, matyt, aukštesnės valdžios neformaliu nurodymu spaudžia mokytojus nestreikuoti, gąsdina ir pan.

Neskaitant savo narių infomavimo darbo teisės klausimais, organizuojamų laisvalaikio ekskursijų darbuotojams ir kalėdinės eglutės vaikučiams, profsąjungų veikla turi tik dvi raiškos formas. Pirma – tai kolektyvinė sutartis (derybos dėl sutarties pasirašymo ir jos vykdymo kontrolė). Antra – streikas. Jokių kitų esminių funkcijų civilizacija ir modernybė profsąjungoms neišrado.

Taigi, trukdymas organizuoti streiką, gąsdinant, psichologiškai spaudžiant darbuotojus, yra ne kas kita, kaip trukdymas profsąjungų veiklai. Pagal LR įstatymų leidėjo – Seimo – valią, trukdymas profsąjungų veiklai yra baudžiamasis nusikaltimas. Ne administracinis nusižengimas, tarkime, kaip vairavimas išgėrus iki 1,5 promilės arba banderolių falsifikavimas, bet baudžiamasis nusikaltimas.

LR BK 177 straipsnis taip ir vadinasi: „Trukdymas profsąjungų veiklai“. Straipsnio formuluotė: „Tas, kas trukdė profesinės sąjungos ar jos nario teisėtai veiklai, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu.“ Sutikime, juk ne trukdymą kalėdinės eglutės organizavimui turėjo galvoje įstatymų leidėjas, atpažindamas trukdymą profsąjungų veiklai būtent kaip pavojingą visuomenei veiką ir numatydamas už tai net ne administracinę, bet baudžiamąją atsakomybę. Beje, ir realią sankciją – laisvės apribojimą.

Tarp kitko, dažnas darbdavys Vakaruose realiai nerimauja tik dėl dviejų dalykų: mokesčių inspektoriaus arba šakinės profsąjungos lyderio vizito.

Gerbiamas profsąjungų lyderi Andriau Navickai, nustokite viešai virkauti. Kur jūsų pareiškimas LR Generalinei prokuratūrai? Galimos nusikalstamos veikos iniciatoriai – centrinės valdžios atstovai. Vykdytojai – švietimo skyrių funkcionieriai ir mokyklų direktoriai. Sutelktos grupės ir sistemingai daromo nusikaltimo požymiai akivaizdūs. Tos veikos, nukreiptos prieš profsąjungas, trukdo jų veiklai. Išjudinkite LR BK 177 str. iš mirusios teisinės normos į gyvą ir realiai veikiančią teisės normą. Seniai laikas. Tebūnie Lietuvoje daugiau civilizuotumo, teisingumo ir gerovės.