Sovietinė propaganda paprasta kaip trys kapeikos, bet rafinuota. Amerika – nuostabi šalis, dar nuostabesni jos žmonės – darbininkai, streikuojantys profsąjungiečiai, skriaudžiami afroamerikiečiai, visi kovotojai prieš karą Vietname, antibranduolinio judėjimo aktyvistai... Dėl blogybių kalti tik „Pentagono vanagai“.
Šiuo požiūriu kontrastinga, labai neišmintinga Lietuvos oficiozinė retorika Rusijos ir rusų atžvilgiu. Antirusiška isterija mūsų šalies vešiojoje erdvėje itin sustiprėjo po Rusijos–Gruzijos karo 2008 m., po Krymo aneksijos ir karo Donbase 2014 m.
Prasidėjus dabartiniam Vladimiro Putino karui prieš Ukrainą, antirusiška retorika Lietuvos viešojoje erdvėje virto pasiutusiu šunimi, nutrūkusiu nuo grandinės. Kraštutinai įtemptos geopolitikos sąlygomis propagandinis psichologinis karas yra minkštoji galia, kurios paveikumas nenusileidžia sprogmenų galiai.
Sąvokos „rusai“, „Rusija“ Lietuvoje yra apaugusios kraštutinai neigiamomis konotacijomis ir vartojamos tik prakeiksmo kontekste. Epitetas „prorusiškas veikėjas“ šiandien Lietuvoje reiškia visišką moralinį nuopuolį ir mirtino priešo etiketę. Atsikvošėkite, žmonės. Disidentai Aleksandras Solženicynas, Andrejus Sacharovas, Vladimiras Bukovskis neabejotinai buvo prorusiški veikėjai. V. Putino nužudyti opozicionieriai Aleksandras Litvinenka, Ana Politkovskaja, Borisas Nemcovas – ne kas kita, kaip prorusiški veikėjai.
Štai jums į Vakarus nuo V. Putino režimo šiandien pabėgusių žymiausių opozicijos veikėjų ilgas pavardžių sąrašas: Michailas Chodorkovskis, Genadijus Gudkovas, Andrejus Piontkovskis, Viačeslavas Malcevas, Jurijus Švecas, Sergejus Žirnovas, Vladimiras Osečkinas, Ilja Ponomariovas, Igoris Jakovenka, Dmitrijus Bykovas ir kt. Jie visi yra prorusiški veikėjai.
Itin prorusiškas A. Navalnas. Jaunystėje nacionalistu pabuvęs veikėjas ilgainiui evoliucionavo į vakarietiškos pakraipos demokratišką politiką ir jau 2023 m. metais viešais pasisakymais be išlygų rėmė Ukrainą. Rodos, dar iki karo leptelėjo sparnuotą frazę apie Krymą, kuris, esą, „...ne buterbrodas, kad būtų visiems dalijamas...“ Pasielgė kaip makiavelistas, nenorėjo atstumti potencialių rinkėjų, kurie dėl užgrobto Krymo džiūgavo, bet nekentė Kremliaus ir jo parankinių korupcijos. Visi pamiršta, kad A. Navalnas nuo 2014 m. organizavo akcijas prieš karą Donbase.
Lietuvos oficiozinėje viešojoje erdvėje neprotingų karštakošių įdiegtas leksinis vienetas „prorusiškas veikėjas“ yra fatališka retorinė ir politinė klaida, kurianti mūsų valstybei įvairialypes destruktyvias pasekmes.
Privalu buvo vartoti sąvokas: „putino gerbėjas“, „putinistas“, „Kremliaus pakalikas“, „rusiško imperializmo gerbėjas“, „5-oji Kremliaus kolona“ ir pan., bet tik ne „prorusiškas veikėjas“. Padaryti retorikos korekcijas nevėlu dar ir šiandien. Lietuvoje yra nemažai rusų tautybės piliečių, apskritai rusakalbių be aiškios tautinės tapatybės. Dabar dar ir rusakalbiai pabėgėliai Lietuvon suplūdo. Kaip jiems tokioje antirusiška retorika persmelktoje atmosferoje jaustis? Neatsakingai paleista ir išbujojusi ksenofobija tik patvirtina pamėgtus Kremliaus naratyvus: „Vakarai, ypač pribaltai, jaučia zoologinę neapykantą viskam, kas rusiška“, arba „ar mes jums nesakėme, dabar patys matote...“
Įsivaizduokime rusakalbį Lietuvos pilietį ar emigrantą, kuris nesidomėjo politika (ir lietuvių nesidominčių užtenka). Jam dabar reikia egzistenciškai apsispręsti, už ką jis: už taiką ir demokratiją, už Lietuvą, už besiginančią Ukrainą ar už putinizmą, kuris užgrobęs jo protėvių gimtinę, apkvailinęs savo gyventojus kuria pragarą Žemėje?
Nediferencijuodami sąvokos „viso, kas rusiška“ ir sąvokų „putinizmas“, „Kremlius“, į kurią pusę mes tą rusakalbį pastumiame? Arčiau savęs ir demokratijos ar nuo savęs ir nuo demokratijos? O rusakalbių nemažai yra valstybės tarnyboje. Pakankamai daug slaviškos etimologijos pavardžių sutiksime Lietuvos jėgos struktūrose. Ką padarysi, mėgsta slavai statutines organizacijas ir uniformą... Negana to, mes neapdairiai patys suteikiame „moralinį“ pretekstą aktyvuotis kolektyvinėms kanaitėms, švenčionienėms.
Esą, Lietuvoje niekinama visa, kas rusiška, skleidžiama neapykanta rusakalbiams, sužvėrėjusi šalies valdžia nenori gerų santykių ir taikos su kaimyninėmis valstybėmis, veda mus į pražūtį. Tad gelbėkime save ir pasaulį, tieskime tautų draugystės tiltus... Marginalams ar net atvirai antivalstybiniams veikėjams patys sukonstruojame tariamos kankinystės ir tariamo herojiškumo aurą.
Lietuvoje nuo 2014 m. vyksta „Laisvos Rusijos forumas Vilniuje“. Ką tik įvyko 12-as forumas. Ką Vilniuje rusų emigrantams-disidentams, pvz. tokiems, kaip M. Chodorkovskis, kuris atsėdėjo 10 metų šiuolaikiniame Rusijos GULAG‘e, pasakytume? „Nepyk, seni, naikiname rusų mokyklas, o ruskių kalbą Lietuvoje stumiame į paraštes...“
Humanistiškai nusiteikusiam Lietuvos inteligentui toji isteriška rusofobija dar iki V. Putino karo prieš Ukrainą rėžė ausį. Dėl to anuomet asmeniškai ir neformaliai kreipiausi bent į du LR Seimo narius ir į vieną europarlamentarą. Etiketo sumetimais pavardžių neminėsiu. Bandžiau patarti, prašiau – darykite ką nors, kad sąvokos „putinizmas“, „Kremlius“ oficiozinėje viešojoje erdvėje nebūtų tapatinamos su Rusija ir rusais. Tautos išrinktieji pasiūlymu nesusidomėjo, net piršto nepajudino. Mat reikalas nekvepėjo politiniais taškais, o moralė, taip pat ir politinė, juk ne šio pasaulio dimensija.
Po bolševikinio perversmo Rusijoje 1917 m., po pilietinio karo daugybė buvusių baltagvardiečių ir šiaip taikių piliečių bėgo nuo bolševizmo į Vakarus. Emigravo tiek pavieniui, tiek organizuotai, pulkais ir batalionais. Būtent Čekoslovakija, Bulgarija ir Jugoslavija buvo anuometiniams rusų emigrantams ypač draugiškos šalys. Jos ne tik leido baltiesiems emigrantams steigti kompaktiškas bendruomenes, rusiškas parapijas, mokyklas, spaudą, bet ir turėti sukarintas kvazi-struktūras, jaunųjų kadetų stovyklas, rikiuotes, mitingus ir paradus. Berlyne ar Paryžiuje nieko panašaus nė iš tolo nebuvo.
Dirbk taksistu ar šoferiu, jei pasisekė, bet jokių sutelktų, juolab sukarintų, stovyklų. Būtent tų tautiniu pagrindu sutelktų bendruomenių atstovai – buvę baltieji karininkai ir puskarininkiai – vėliau masiškai stojo į A. Vlasovo armiją ROA (rus. русская освободительная армия), kuri kovojo su stalinizmu Trečiojo reicho pusėje. Kareivių masę sudarė suagituoti sovietų belaisviai, bet armijos smegenys buvo suformuotos iš buvusių baltosios armijos karininkų. Visi jie blogai baigė, bet čia kita tema. Nors dalis vlasovininkų niekada nebuvo SSRS piliečiais, juos vakariečiai vis vien atidavė į Stalino kartuves arba į sušaudymų rūsį.
Kodėl tą sutelktos rusų emigracijos istorinį epizodą priminiau? Rusakalbes mokyklas Lietuvoje ne uždarinėti reikia, bet privalu svarstyti naujų tokių mokyklų steigimo klausimą. Tarkime, jei steigiama katalikiška mokykla, faktas, kad joje nebus dėstoma ir diegiama Sai Babos ar septintos dienos adventistų teologija. Tokių mokyklų vadovai, specialistai, mokytojai privalėtų pasirašyti „Demokratinės pasaulėžiūros deklaraciją“ ir įsipareigojimą aktyviai prisidėti, kuriant naują demokratinę Rusiją.
Eloms kanaitėms tokiose mokyklose ne vieta. Mokyklose daug dėmesio privalu skirti imigrantus priglaudusios šalies valstybinei kalbai – lietuvių kalbai. Išskirtinis dėmesys nesufalsifikuotai istorijai, anglų kalbai, demokratijos ir humanizmo studijoms, Holokausto ir stalinizmo studijoms. Tokias mokyklas reikia steigti ne tik mažytėje Lietuvoje ar Estijoje, bet visur Vakaruose, kur tik yra rusakalbių pabėgėlių sankaupa. Net Kalifornijos pakrantėje. Tokios mokyklos taps demokratinės Rusijos renesanso idėjiniu šaltiniu. Žymi absolventų dalis sugrįš Rusijon ir taps Vakarų pasaulio vertybių diegėjais, demokratijos draugais, A. Navalno ir B. Nemcovo pasekėjais. Panašiai 1917–1920 m. iš Rusijos į Lietuvą sugrįžo visokie vileišiai, vabalai-gudaičiai, kiprai petrauskai, voldemarai, carinės armijos karininkai kaip Stasys Raštikis ir pan. Jie ir atkūrė bemaž iš nieko Lietuvos valstybę. Kitas istorinis pavyzdys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorai katalikai išsiųsdavo atžalas studijuoti į Vokietijos universitetus, o tieji grįždavo atsivertę į evangelikų-liuteronų tikėjimą, tapdavo uoliais protestantizmo diegėjais visoje etnografinėje Lietuvoje.
Privalu paneigti žmogėdrišką „rusų pasaulio“ ideologiją. Privalu revizuoti rusų kultūrą, išvalyti nuo falsifikacijų istoriją, viską perstatyti nuo galvos ant kojų. Visų paprasčiausia tokią dvasinio apsivalymo praktiką pradėti demokratiškose rusakalbių mokyklose, kurios veiktų emigracijoje.
Darbų begalė. Vienas „rusų pasaulio“ kūrėjų – lietuvių bajorų kraujo turintis Fiodoras Dostojevskis. Būtent jis rusams uždėjo „Dievo išrinktos tautos-kankinės“ etiketę. Aleksandras Puškinas 1831 m. lietuvių-lenkų sukilimo metu parašė mums šlykštų eilėraštį. Vakarai tada organizavo rinkliavą, pirko mūsų sukilėliams ginklų, organizavo laivų siuntą. Ekspedicija nenusisekė. Necituosiu A. Puškino eilių, perpasakosiu jas savais žodžiais: Vakarai, ko kišatės į mūsų šeimyninį vidaus reikalą, nepersigalvosite – patręšite savimi Rusijos žemelę... Nacionalinio išsivadavimo paskandinimas kraujyje – „vidinis šeimos reikalas“. Gal ir nereikia griauti poeto paminklo Vilniuje, bet memorialinę lentą su paaiškinimu pridėti nepakenktų: „rusams – poezijos genijus, lietuviams ir lenkams – propagandistas, imperialistas, idėjinis priešas“. Pastebėjimas: A. Puškino amžininkas Aleksandras Gercenas visokeriopai sukilėlius rėmė ir užjautė.
Atskira kalba apie Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“. Tai ne istorinis-herojinis, o imperializmą propaguojantis romanas iš fantastikos serijos. Jaunas, bet talentingas rusų istorikas, poliglotas Jevgenijus Ponasenkovas, remdamasis pirminiais rusiškais ir prancūziškais šaltiniais, parašė įspūdingą veikalą: „Pirmoji mokslinė 1812 m. karo istorija“.
Pajutę, kad kažkas ne taip, ponai pabėgo, žandarai pasitraukė, baudžiauninkai patys iki valiai išplėšė dvarus, prieš tai iškorė dvarų prievaizdus. Kartą kitą įsidrąsinę mužikai galėjo nudobę ir kokį prancūzų kurjerį apiplėšti. Jokio patriotizmo ir heroizmo – tik klasinis-pilietinis karas, o dar tiksliau – trivialus plėšikavimas ir rusų maištas. Prancūzams kampanija klaikiai nenusisekė nuo pat persikėlimo per Nemuną. Pasitaikė drėgna ir šalta vasara, ankstyvas ruduo – spalio 5 d. ėmė snigti. Visa tai masiškai susargdino kareivius ir arklius. Rusiška žiema ir netobula tų laikų karinė logistika menkai urbanizuotoje vietovėje pabaigė savo mirtiną darbą. Išbadėjusi, serganti ir mirštanti Napoleono armija žiemą pasileido chaotiškai atgal į Vakarus.
Dėl rusų „armijos-išvaduotojos“ nuo nacizmo irgi viskas kitaip, nei sovietų ar V. Putino propaganda porina. Atvėsus po karo, Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR), kuruojant Bundestagui, buvo sudaryta darbo grupė. Tyrė sovietų armijos karo nusikaltimus Rytų Prūsijoje. Begalės aukų ir liudininkų dar buvo gyvi, visi išvaduotojų nusikaltimai dokumentuoti proceso tvarka. Sovietai viską plėšė, degino, traiškė tankais ir šaudė tiesiu taikymu pabėgėlių kolonas. Masiškai žagino aukas iki mirties ir netgi po jos. Aukų amžius svyravo nuo 3 mėn. kūdikių iki 90 metų bobučių…
Dabartinės Rusijos „išvaduotojų“ nusikaltimai Bučioje, Irpinėje turi savo istorines-genetines šaknis… Berlyne, Treptovo parke, tebestovi sovietų kario-išvaduotojo ciklopinio dydžio skulptūra su mergaite ant rankų. Istorijos faktai leidžia skulptūrą interpretuoti ir šitaip: „išvaduotojas“ rado pedofilijos auką…
B. Jelcinas turėjo stiprius ekonominės laisvės, žodžio laisvės ir laisvos politinės konkurencijos instinktus. Deja, jo klika sukurpė Rusijos konstituciją, kuri suteikė prezidentui iracionalias galias, šitaip pagimdė šėtonišką putinizmą. Dabartinė kolektyvinio V. Putino Rusija net nėra valstybė XXI a. prasme. Tai – mafijos, oligarchijos ir KGB-FSB „silovikų“ klonas. Rusijoje ir verslo normalaus nėra.
Tai – arba valstybinės žaliavų ir karinio-pramoninio komplekso korporacijos, valdomos išsigimusiais neo-sovietiniais metodais, arba tai verslas, „teisėtai“ reketuojamas administracijos ir „silovikų“. Taip parūpinami gausūs „goszakazai“, kurių 9/10 išvagiami, be to, laiduojama „apsauga-stogas“.
Kremlius rekvizuoja milijardinį „JUKOS“, krašto ar srities vadovai-vietininkai perima šimtamilijoninius verslus, na, o rajono lygiu vietos milicijos majoras kartu su mokesčių inspektoriumi perima smulkias kavinukes ir degalines, nepriklausančias stambiems tinklams. Pastaraisiais pasirūpinta srities arba krašto lygmeniu. Laisvas verslas dabarties Rusijoje yra nebent batų taisykla, kurios savininkas, vienintelis darbuotojas ir „direktorius“ yra neįgaliųjų profesinę mokyklą baigęs ugdytinis...
Rusijoje nėra parlamentarizmo, laisvų rinkimų, laisvų medijų, nėra nevyriausybinių organizacijų, regioninės ir vietos savivaldos. Investicijos į mokslą, švietimą, sveikatos ir socialinę apsaugą mažinamos militarizmo labui. Iš sovietijos paveldėta transporto, energetikos ir komunalinė infrastruktūros baigia sunykti, o nieko naujo nekuriama. Santykinę išimtį iš to, kas pasakyta, sudaro Maskva ir Sankt Peterburgas. Nėra nepriklausomų teismų, vadinasi, negali būti ir laisvo konkurencingo verslo.
Blogiau, nei yra dabar, Pasauliui ir Rusijai gali būti nebent tik raudonojo branduolinio mygtuko paspaudimas Kremliaus bunkeryje. Visi kiti scenarijai objektyviai pažymėti bent šiokiu tokiu optimizmu. Tamsiausias paros metas – prieš aušrą. Visiškai akivaizdu, apibūdintas visuomeninis „agregatas“ – valstybe jo vadinti neapsiverčia liežuvis – XXI amžiuje negalės būti tvarus istoriškai ilgesnį laiką.
Tai organizmas, kurio nė viena gyvybę palaikanti sistema, išskyrus nasrus ir iltis, jau nebefunkcionuoja. Nukirtus galvą, dažna višta dar pabėgioja aplink trobą, todėl apdairus kaimietis kartu su kirviu prie kaladės atsineša ir dubenį skerdienai apvožti.
Net ir naujausia istorija liudija: ilgai gangrenavę autoritariniai režimai sugriūna netikėtai. Išnyksta akimirksniu dėl iš pirmo žvilgsnio visiškai iracionalių, mažareikšmių priežasčių. Šitaip 2011 m. žlugo Tuniso režimas. Gatvės policininkas konfiskavo studento – turgaus prekeivio Mohamedo Bouazizi – pomidorus, tik vienos dienos prekių partiją. Jaunuolis nusižudė. Praėjus 2 savaitėms 40 metų trukusio vienasmenio autoritarinio režimo neliko.
Tris dešimtmečius trukęs autoritarinis režimas Egipte irgi žlugo per kelias savaites. Nuo šlovingų rinkimų, kuriuose diktatorius buvo perrinktas kažkelintai kadencijai, praėjo vos pusantro mėnesio. Rinkėjų aktyvumo ir balsavimo „už“ procentai, kaip tatai autokratijose atsitinka, buvo įspūdingi – viršijo 90 proc. Rumunijos diktatorius Nicolae Ceauşescu (Nikolajė Čaušesku) 1989 m. gruodį pats sukvietė masinį mitingą. Užsigeidė pabūti politiniu narcizu, paauklėti iš tribūnos liaudį. Buvo nušvilptas, netrukus saugumas – „Securitate“ – pradėjo šaudyti į žmones. Už kelių dienų diktatorius ir jo žmona patys, be normalaus teismo, buvo nušauti kaip šunys. Egzekuciją įvykdė ištikimasis generalitetas ir asmeninė apsauga.
Kada ir kaip viskas įvyks Rusijoje, vienas Dievas težino. Nereikia būti pranašu, idant suvoktume vieną paprastą dalyką. Režimas tokiu pavidalu, koks yra dabar, XXI amžiuje iš principo negalės būti tvarus. Staigios griūties akivaizdoje nepriklausomybės ar bent jau tikro federalizmo pareikalaus Rusijos Kaukazas, baškirai, totoriai, mėsos šturmuose aktyviai dalyvavę ir atsikvošėję buriatai, tuviai, jakutai. Kinija gviešis Rytų Sibiro.
Čia viena iš priežasčių, kodėl pagalba Ukrainai teikiama nuolat, tačiau tik arbatiniu šaukšteliu.
Bijomasi išsiplėtusios Kinijos sustiprėjimo, suirutėje tikėtino branduolinio chaoso. Vis tik Vakarai nekartos Veimaro Respublikos klaidų ir tikrai organizuos Rusijai „Maršalo planą“. Kaip kompensaciją atiduos rekvizuotus putinizmo aktyvus Ukrainai, į Niurnbergo-Hagos tribunolą nukreips tik aktyviausius budelius ir pradės gaivinti, demokratizuoti Rusiją.
Nuiminės sankcijas, leis nekliudomai pardavinėti išteklius, kurių pelno dalis eis Ukrainai, didesnioji dalis – demokratinės Rusijos gaivinimui, kontroliuojant tarptautinėms instancijoms. Šito „Maršalo plano“ ir Rusijos renesanso idėjiniu startu šiandien turėtų tapti Lietuvos rusakalbių reformuotos mokyklos, apskritai visos rusų mokyklos Vakaruose.
Pati Ukraina daugiau nei 50 proc. šiandien tebėra rusakalbė. Mano buvęs aspirantūros studijų draugas ir kambariokas, dabar profesorius iš Kyjivo Igoris neseniai man pasakojo, kaip balkone stebi virš galvos skrendančius iraniečių-rusų šachedus. Bendraujame bent kartą per savaitę. Jis, žymaus Ukrainos sovietinio rašytojo sūnus, kadaise baigė rusakalbę mokyklą, universitetą. Nuo gimimo iki karo visur – namie, gatvėje ir universitete – Kyjive kalbėjo tik rusiškai. Neseniai netikėtai man paskambino ir pakylėtu balsu pasigyrė: „Gedis, aš pagaliau pradėjau sapnuoti ukrainietiškai...“ 30–40 proc. ukrainiečių populiacijos turi artimųjų Rusijoje arba Baltarusijoje, labai daug mišrių šeimų.
Generolo Oleksandro Syrskio, kuris pakeitė Valerijų Zalužną, buvusios žmonos sūnus gyvena Australijoje, yra užkietėjęs putinistas, lanko artimuosius Rusijoje. Ukrainos didvyrių apkasuose, štabuose šiandien irgi dvikalbystė.
Nuostabus Maironio eilėraštis „Vakaras ant ežero keturių kantonų“ (1905 m.) – lietuvių poezijos perlas, skirtas Lozanos ežero (Šveicarija) grožiui ir tėvynės ilgesiui apdainuoti. Būtų mano valia, perkelčiau Lietuvą į Šveicariją, būtų ežeras „penkių kantonų“. Deja, taip nebus. Lietuva tūkstantį metų buvo šalia Rusios, ten ir pasiliks ateityje amžiams. Rusų kalba yra valstybinė 140-čiai milijonų Rusijos gyventojų.
Šią kalbą masiškai vartoja Užkaukazės ir Vidurinės Azijos šalys, iš dalies – Vietnamas ir Kuba, kažkiek netgi Sirija, Irakas, Afganistanas. Studentų iš šių šalių sovietmečiu Maskvoje ir Leningrade buvo pilna. Rusų kalba – raktas suprasti slovakų, bulgarų ir buvusios Jugoslavijos tautų kalbas. Gerus 70–80 proc. verbalinės ar tekstinės medžiagos ukrainietiškai, baltarusiškai, netgi bulgariškai suprantame tik todėl, kad mokame rusiškai. Patys kalbėti negalime, bet pranešimus suprantame.
Rusų, tiksliau, rusėnų kalba Lietuvoje jau nuo Mindaugo ir ypač – nuo Gedimino laikų. Stačiatikių vienuolių pagalba ja vyko monarcho susirašinėjimas, ja parašyti pirmieji Lietuvos statutai. Gedimino sūnaus Algirdo žmona ir Jogailos motina – Tverės kunigaikštytė Julijona.
Paties Algirdo motina – rusėnų kunigaikštytė Olga. Nesutariama tik dėl Kęstučio motinos, ar toji kažin kokia Jaunė buvo, ar minėtoji Olga. Algirdo gausūs vaikai ir anūkai, kurių dauguma priėmė stačiatikybę, surusėjo, bet paįvairino savo baltiškais genais rusėnų aristokratiją.
Vytauto duktė Sofija buvo ištekinta už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus. Kelis kartus Vytautas ėjo imti Maskvos, bet stačiatikybę priėmusi ir Maskolijoje pritapusi duktė su anūkais ant rankų išeidavo pasitikti tėvo ir išsiverkdavo taiką.
Didžiuojamės LDK etmonu Konstantinu Ostrogiškiu, kuris XV a. laimėjo Oršos mūšį su dešimčia kartų gausesniu priešu. Tik jis buvo stačiatikis, Kyjivo vaivada, ir duodu 99 procentus, kad lietuviškai nemokėjo. Pirmąją spausdintinę knygą rusų (rusėnų) kalba XVI a. išleido LDK rusėnas Pranciškus Skorina, pirmos spaustuvės Vilniuje steigėjas.
Egzistuoja gausybė iškiliausių literatūros kūrinių rusų kalba, be kurių aš nesuteikčiau Lietuvoje – beje, ir Vakaruose – abitūros. Ne A. Puškinas tai ir ne L. Tolstojus. Tai – Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymai“, A. Solženicyno „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Ačiū Dievui ir tikriems mūsų kultūrininkams – abu kūriniai jau išleisti lietuvių kalba. Rusų „armijos išvaduotojos“ karių kapų Lietuvoje politinį ir architektūrinį konceptą privalu kardinaliai peržiūrėti. Gink, Dieve, kapinių negalima naikinti, o už kapų vandalizmą reikia griežtai bausti. Esamų karių kapinių vietoje turėtume masiškai statyti naujus paminklus. Tikrai yra kam ir už ką. Pavyzdžiui, rusų humanistams Levui Kopelevui, Leonidui Rabičiovui ir kt., perėjusiems visą karą, apdovanotiems koviniais SSRS ordinais.
Levas Kopelevas (2012–1997 m.) – sovietų armijos majoras, karo veteranas nuo pat 1941 m. Išvydęs 1945 m. Rytprūsiuose raudonarmiečių masiškai vykdomus karo nusikaltimus, ypač masinius žaginimus su mirtina baigtimi, užpylė tarnybiniais pranešimais vadovybę. Rezultatas: 10 metų GULAG‘o, pagal garsųjį 58 str. Kaltinimo formuluotė: „už buržuazinį humanizmą, vadovybės kritiką ir keliaklupsčiavimą priešui...“
Lageryje susipažino su A. Solženycinu, tapo jo kūrinio „Pirmasis pragaro ratas“ prototipu. Nikitos Chruščiovo laikais reabilituotas, tapo rašytoju, vertėju. 1968 m. pasisakė prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos, jam uždrausta publikuotis. Vėliau palaikė A. Sacharovą. Sovietai 1981 m. atėmė iš jo pilietybę ir išgrūdo į Vakarus „už veiksmus, žeminančius garbingą tarybinio piliečio vardą...“
Leonidas Rabičiovas (1923–2017) – sovietų karininkas. Kare dalyvavo nuo 1941 iki 1945 m. Rašytojas, dailininkas. 2010 m. Rusijoje išėjo jo memuarų knyga „Viską nurašys karas: 31-osios armijos ryšių karininko atsiminimai. 1941–1945“.
Knygoje aprašomi siurrealistiniai veterano priminimai apie sovietų karo nusikaltimus Rytprūsiuose. Mėtosi begalės lavonų nupjautomis kojomis. Rusų kariai atšildo amputuotas galūnes prie laužo ir šitaip numauna kritusių vokiečių karininkų kokybiškus batus. Minios kariškių, pradedant pulkininku ir baigiant eiliniais, stovi ilgoje masinio žaginimo eilėje nuleistais „kalconais“.
Mirusios kruvinos, išniekintos aukos, kol visai nesustingo, žaginamos toliau, nes eilė nekantrauja... Žmogelis susisielojo, kad ir jo vadovaujami ryšininkai (sviazistai) atsistojo į nužmogėjimo eilę... Skaitykite L. Rabičiovo memuarus... Šitų tikrųjų rusų didvyrių ir humanistų vardai, darbai nei Lietuvoje, nei Vakaruose nežinomi. Lietuvoje tikrai turėtų rastis paminklų, gatvių ir skverų pavadinimai, skirti B. Nemcovui, A. Politkovskajai ir kt. Tik Petro Cvirkos paminklų turėtų nelikti.
Egzistuoja Europos tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, prie kurios dar 1995 m. prisijungė ir Lietuva. Viena iš esminių konvencijos teisinių normų reikalauja nebloginti tautinių mažumų padėties, ypač pasitelkiant dirbtinę migraciją ir redukuojant švietimą tautinių mažumų kalbomis. Pamirškime viduramžius, paklauskime: iš kur ir kada modernioje Lietuvoje atsirado tautinių mažumų mokyklos? Klaidingai manoma, kad rusų mokyklos atsirado tik kaip sovietų okupacijos pasekmė. 1918 m. iki pat Liucijaus Želigovskio maišto 1920 m. pabaigoje Lietuva atsikūrinėjo kaip daugiatautė valstybė.
Atsikuriančiai valstybei tarptautinėmis sutartimis buvo pripažintos dabartinės Lenkijos ir Baltarusijos teritorijos ir tokie miestai, kaip Suvalkai, Augustavas, Gardinas, Lyda, Astravas, Smurgainys, Molodečnas ir kt. Kriterijai buvo etnografiniai – tautinė gyventojų sudėtis, ir religiniai – iki kur dominuoja katalikiškos parapijos. Į priskirtą teritoriją pateko daug tautinių mažumų, daugiausia žydų-litvakų, baltarusių ir lenkų.
Anuometinė humanistiškai ir demokratiškai nusiteikusi Lietuvos valdžia ne tik pirmoji Europoje įvedė balsavimo teisę moterims, bet ir pasiūlė išskirtines sąlygas plėtoti naujoje valstybėje tautinių mažumų kultūrą ir švietimą gimtąja kalba. Nepaisant teritorijų apipjaustymo 1920–1922 m., Lietuvos valdžia savo pažado mažumoms garbingai laikėsi. Žydų, lenkų ir rusų mokyklos Smetoninėje Lietuvoje išbuvo iki pat 1940 m. ir buvo finansuojamos iš valstybės biudžeto. Ypač paradoksali ir kilni padėtis Lietuvoje susiklostė apie lenkų mokyklas: jos veikė, buvo remiamos, nors lenkų užgrobtame Vilniaus krašte lietuvybė buvo brutaliai smaugiama.
Biaroza-Kartuzkaja (Береза-Картузкая) miestelyje (dabartinė Baltarusija) 1934–1939 m. veikė lenkiškas konclageris. Paskirtis – tvarkytis su ukrainiečių ir baltarusių nacionalinio išsivadavimo judėjimais bei komunistais. Neabejotina, kad minėtos „sanatorijos“ karceriuose paviešėjo ne vienas „litvinų nacionalistas“ iš Rytų Lietuvos.
Įveikime istorines traumas ir ksenofobiją, atmeskime kolektyvinės kaltės principą. Į visas tautas, juolab į kaimynes, žiūrėkime oriai, atvira širdimi ir protu. Atsakingai projektuokime ateitį. Mes – demokratiška šalis ir pilietinė visuomenė – neturime moralinės teisės būti ksenofobais. Atverti protą, pakoreguoti mąstyseną ir retoriką niekada nevėlu.