Jau šiandieną yra galimybė lavinti teisinius gebėjimus ir diskutuoti, ką daryti su turinčiu Lietuvos pilietybę Gudijos ar Rusijos piliečiu, jei jis kariautų prieš Lietuvos valstybę.
Ar jį griežtai bausti kaip Tėvynės išdaviką, ar juo humaniškai rūpintis kaip karo belaisviu, kurį gina tarptautinė teisė? Panašių problemėlių, kurių tikimybė gana menka, sugalvojama tikrai daug. Ginčijamasi dėl piliečio mokamų mokesčių, nors kiekvienam turėtų būti aišku – dirbi Airijoje, ten ir mokesčius moki.
Ginčijamasi, ar gyvenantis JAV lietuvis turi didesnę teisę tapti Lietuvos piliečiu nei gyvenantis istorinėse LDK žemėse. Ginčijamasi, kaip atrodys Lietuvos Seimas, jei 30–40 jo narių išrinktų, pavyzdžiui, Izraelio piliečiai.
Prasmės tokiose ginčuose mažoka, o emocijų, kaltinant oponentą noru emigrantą išbraukti „iš lietuvių sąrašo“ ar „atiduoti Tėvynę jos nevertiems“, akivaizdus perteklius.
Tačiau ginčai dėl dvigubos pilietybės – tai ne tik proto mankštos.
Esminę jos sukeliamą problemą įvairiomis gudragalvystėmis ir išsisukinėjimais nepavyksta užmaskuoti.
Dviguba pilietybė – tai dvi Lietuvos piliečių „rūšys“: įsipareigojusių Lietuvos valstybei, dalyvaujančių šalies politiniame gyvenime, jos gynyboje, ir tų, kurie turi vien piliečių teises, tačiau šalyje nebegyvena ir ne tik, kad jokių realių pareigų savo šaliai nebeturi, bet prisiėmė įsipareigojimus kitai. Kita vertus argumentas, kad Lietuvos valstybė privalo puoselėti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais, irgi labai svarus.
Todėl tiktų paklausti: negi niekas nei Lietuvoje, nei kitose šalyse nesprendė panašaus uždavinio? Aiškėja, kad bandymų būta.
Dar 2009 metais Lietuvos Seime registruoti įstatymo projektai, siūlantys sprendimą (prie jų prisidėjo ir šio teksto autorius). Tinkamų sprendimų esama Lenkijos Respublikos, Vengrijos Respublikos bei kitų šalių įstatymuose. Netgi šios kadencijos Seime, kuriam neretai pritrūksta intelektinių gebėjimų, registruotas Lietuvio paso įstatymo projektas.
Visų panašių siūlymų esmė vietoj dvigubos pilietybės sukurti tarpinę instituciją – Lietuvio pasą. Jis leistų Lietuvos pilietybės atsisakiusiam arba jos neįgijusiam lietuvių kilmės žmogui turėti aiškią, teisiškai užtikrintą galimybę susigrąžinti (o jo vaikams įgyti) Lietuvos pilietybę. Jam tereikėtų nuspręsti bent pusmečiui sugrįžti į savo šalį.
Lietuvio pasą turintis įgytų beveik visas piliečio teises ir papildomas lengvatas švietimo, studijų, sveikatos apsaugos srityje, įgytų teisę be suvaržymų nuolat gyventi savo Tėvynėje, o užsienyje jis būtų Lietuvos valstybės ginamas taip pat, kaip Lietuvos pilietis.
Jis neturėtų vienintelės teisės – rinkti ir būti išrinktas. Regis, ši teisė emigravusiems Lietuvos piliečiams nelabai ir rūpi, nes iš Lietuvos išvyko gal pusė milijono turinčių teisę balsuoti, o rinkimuose dalyvauja 10–20 tūkstančių.
Lietuvio pasas iš tiesų užtikrintų išeivių, jau suleidusių šaknis užsienyje, ryšį su savo Tėvyne, nes ir atsiradus dvigubos pilietybės galimybei dalis lietuvių nerizikuotų, kad Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos valdžia kreiviau pažiūrės į savo pilietį, gaunantį dar ir kitos šalies – Lietuvos – pilietybę.
Todėl prieš ištaškant keliolika milijonų referendumui būtų protinga išmėginti Lietuvio pasą. Kone tris dešimtmečius išsivertus be dvigubos pilietybės, dar vienerius– dvejus metus palaukti nebūtų didelė tragedija, nes, įsitikinus, kad Lietuvio pasas netinka, galima bus tiek jį tobulinti, tiek labiau apgalvotai rengti referendumą.
Nereikia būti aiškiaregiu, kad numatytume – galimos dvi referendumo dėl pilietybės baigtys. Jis arba žlugs, nes norinčių balsuoti nesusirinks, nes daug kas balsuos prieš, arba referendumui pateiktas siūlymas susilauks palaikymo ir dviguba pilietybė bus įteisinta.
Abu rezultatai nepalankūs Lietuvai. Pirmuoju atveju dar kartą bus apspjauti užsienyje gyvenantys tautiečiai, antruoju – kils nemažai teisinių problemų, o dvigubos pilietybės oponentai vėl nusivils valstybe.
Tačiau yra ir tų, kurie džiaugsis bet kokiu referendumo rezultatu. Jam pralaimėjus džiaugsis visi, kas linki blogo Lietuvai, kam kliudo tautos vienybė.
Jam laimėjus irgi nesidžiaugs jos draugai, o džiūgaus oligarchai ir juos aptarnaujantys politikai, nes bus sunaikinta itin svarbi galimybė tautai spręsti savo likimą, bus sunaikinta tiesioginės demokratijos prielaida – galimybė rengti referendumus.
Jau šiandieną surengti referendumą Lietuvoje itin sunku. Piliečiai nesusirenka balsuoti. Viena jų politinio „abejingumo“ priežasčių – daug žmonių išvyko į užsienį ir, kaip žinome, menkai dalyvauja politiniame Lietuvos gyvenime. Padidinus tokių neaktyvių piliečių skaičių pasekmės bus akivaizdžios.
Tauta praras galimybę uždėti apynasrį vis dažniau ją ignoruojančiai valdžiai.