Autorė – Moterų edukacijos studijos (MES) įkūrėja. Straipsnių apie įdomias moteris autorė, Lietuvos bajoraitė. Gabrieliaus mama, kario žmona. Savanorystę, socialinę atsakomybę, patriotiškumą ugdančių ir skatinančių projektų iniciatorė, savanorė bei dalyvė, valstybės tarnautoja.
Šioje knygoje susitiksite su Izraelio, Ukrainos, Kenijos, Japonijos, Indijos, Šri Lankos, JAV, Saudo Arabijos ir kitų šalių moterimis, pasirinkusioms karininko žmonos likimą.
Tokia ir knygos autorės – lietuvių karininko žmonos – dalia. Išlydėjusios savo vyrą į karines misijas, karių žmonos susiduria su nežinomybe, baime ir nerimu, išgyvena nuolatinę meilės ir pareigos, dabarties pilnatvės ir ateities nežinomybės, šalto proto ir prieštaringų jausmų kovą. Kad ir kaip būtų sunku, joms nestinga tikėjimo ir stiprybės.
Moterys intriguojamai pasakoja apie politinį, religinį ir kultūrinį savo gimtosios šalies gyvenimą, kalba apie šeimą, motinystę, karjerą, meilės galią ir taikos palaikymo misijos svarbą.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Iš praeities į ateitį
Zofijos istorija, Lietuva
Apie šiandieninius karius ir jų moterų išgyvenimus – nematomą mėnulio pusę – galiu kalbėti remdamasi savo patirtimi, tačiau man visuomet rūpėjo pakalbinti okupuotos Lietuvos laisvės kovotojų moteris ir mamas, kad jos papasakotų apie tuos gūdžius 1944‒1953 metus, kai vyko partizaninės kovos su Sovietų Sąjungos valdžia okupuotoje Lietuvoje. Tą laikotarpį, kai jaunuoliai rinkosi ne tarnybą sovietų kariuomenėje, o bunkerius miškuose, kai tikėjo ne tik Dievą, bet ir troško būti laisvi, norėjo, kad Lietuva būtų nepriklausoma, gynė ją kaip įmanydami.
Ką jos jautė ir kaip išliko, rūpėjo sužinoti ne iš knygų ar vadovėlių, o iš pirmų lūpų. Kas jas įkvėpė ir suteikė drąsos nepasiduoti Lietuvos okupantams. Iš kur jos sėmėsi jėgų tvardytis, kai jų akyse nušaudavo sūnų, vyrą, brolį. Kaip jos pakėlė skausmą, išvydusios miestelio aikštėje negyvus, išniekintus savo vaikus. Palaidojusios ne vieną, o tris, keturis sūnus... Be teisės atpažinti, išsiduoti – nebent tik naktį slapčia išsigabenti artimojo kūną ir taip išvengti pražūties. Ką jautė tos moterys – kas dabar apie tai papasakotų?..
Šiandien likusi tik saujelė moterų, vienaip ar kitaip dalyvavusių laisvės kovose. Jos jau garbingo amžiaus. Kas žino, kokius pėdsakus jų širdyse paliko prabėgę metai. Norisi tikėti, kad jos neprarado įsitikinimo, jog kovota ne veltui, ir būtent dėl to šiandien mes laisvi.
Kaip išreikšti padėką miško broliams, kurių dešimtmečius trukusi kova neliko bevaisė? Jei nebūtų buvę partizaninio pasipriešinimo, vargu ar šiandien būtume tokie, kokie esame. Laisvės kovotojų dvasia įkvepia mus nepasiduoti – negalime nutylėti, kai klastojama istorija, esame negailestingi, kai susiduriame su melu ir propaganda.
Per daugybę metų okupantų metodai nepasikeitė – jie pajėgūs surasti ir savo naudai paveikti silpnesniuosius, suklastoti nužudytųjų skaičius, iškreipti faktus, sumenkinti tautos didvyrius. Partizanų ir kitų pilietinio pasipriešinimo dalyvių narsa mums visiems yra didžiulis įkvepiantis pavyzdys. Vienas iš partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje vadų rašė: „Mes būtume bendradarbiavę su pačiu velniu, jei jis mums būtų padėjęs išsivaduoti iš bolševikų vergijos.“ Partizaninis judėjimas – tai mūsų šalies valstybingumo pamatas, kurį privalome saugoti. Tai laisvės vėliava, plazdanti mūsų širdyse.
Žinoma, partizaninis pasipriešinimas pareikalavo daugybės lietuvių mirčių. Kartais petys petin su „žaliukais“ stodavo ir moterys, jos taip pat rizikavo savo laisve ir gyvybe. Retkarčiais tų moterų drąsa pranokdavo vyrų drąsą, nes jos žinojo, kad gali būti susektos, nuteistos, kankinamos ar ištremtos.
Tačiau meilė Tėvynei ir tikėjimas, kad būsim laisvi, buvo daug stipresnis už baimę. Moterys rėmė partizanus, nes buvo tvirtai įsitikinusios, kad vargas, skurdas ir rizika prarasti gyvybę yra geriau nei raudonasis teroras.
Mano artimoje aplinkoje jau nebelikę gyvų pokario liudytojų. Teko ieškoti tos mažos saujelės dar gyvų dalyvavusiųjų partizaniniame kare. Išgirdau apie Zofiją ir jos vyrą Juozą Jakavonį-Tigrą – vieną garsiausių Lietuvos partizanų. Dar gyvą, vis dar besidalinantį prisiminimais apie patirtus išgyvenimus kovojant dėl laisvos Lietuvos. Gavusi Zofijos telefoną, apsidžiaugiau, kad pagaliau susipažinsiu su moterimi, iš arti mačiusia nežinios fronto linijas. Tačiau galiausiai mano susitikimas virto visai kitokia patirtimi.
Pakeliui į Kasčiūnų kaimą Varėnos apskrityje nepalioviau stebėtis Dzūkijos pušynų grožiu – štai kas yra tikrasis gamtos prieglobstis. Tikriausiai dėl pušynų gausos ir dėkingo gamtos reljefo Dzūkijos teritorijoje buvo įsikūrusios gausios partizanų pajėgos.
Miškais ir kalvomis nusėtose apylinkėse pokariu radosi daug partizanų slėptuvių-bunkerių. Šiandien kai kuriuos iš jų galima apžiūrėti ir beveik fiziškai pajusti stingdantį praeities dvelksmą. Apsilankiau keliuose bunkeriuose. Išbūti ilgiau negu pusvalandį sudėtinga net ir šiltuoju metų laiku, ką jau kalbėti apie gyvenimą čia žiemą – jaučiant mirtiną įtampą ir alkį.
Pokario Lietuvą buvo apraizgęs didžiulis požeminis bunkerių voratinklis. Jų būta įvairiausių – didelių ir visai mažyčių, su išėjimo tuneliais, ventiliacijos angomis, iškastų atokiose miško vietose ir įsikūrusių vienkiemių sodybose.
Juose slapstydamiesi Lietuvos laisvės vėliavnešiai ne tik kūrė pasipriešinimo planus, bet ir rašė dienoraščius, informacinius pranešimus, kūrė eiles ir dainas mylimosioms. Bunkeryje buvo pasirašyta antroji Lietuvos Nepriklausomybės Akto deklaracija. Dažnas partizanas turėjo pasislėpęs po nuotrauką.
„Motulė“, – toks švelnus užrašas matyti po maža dokumentine moters nuotrauka, kuri išlikusi tarp kitų garsaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto relikvijų. Buvusio Tauro apygardos „Birutės“ rinktinės partizanų vado Daumanto kova už Tėvynę tapo įkvepiančiu pavyzdžiu mums ir ateities kartoms.
Sukurtas jautrus filmas „Nematomas frontas“ apie šio partizano gyvenimą, kovą už Tėvynę, bendražygio išdavystę ir tikrą meilės istoriją. Tuo metu besislapstydamas bunkeriuose Daumantas parašė šiuos karčius žodžius: „Ir paskutinėms palydėt, ir vėl naujoms dienoms sutikt, šių metų sandūros daug kur prie stalų spiesis – ir skurdūs elgetos, ir sotūs duona, ir dvasia karaliai. Su sklidinom, svaigiom taurėm ant stalo rungsis ilgos linkėjimų pynės. Tik mūs brangioj Tėvynėj mes pasigesim ir tų stalų vaišingų, ir taurių apgaulingų. Palaidą juoką ten pakeis tik ašara kančios, o skambesį svaiginančių stiklų – dudenančių kulkosvaidžių garsai. Ir devintieji metai sutiks mūs Lietuvą Motulę, berymančią su ašarom šarmotuos gintaro krantuos. Jos ašaros kristalinsis tai žuvusiems, tai nukankintiems paminklų siluetais.“1
Iš šių eilučių galime suprasti, ką išgyveno ir patyrė laisvės kovotojai. Tie gyvieji likę yra tarsi tiltas, jungiantis kelias kartas – gimusiuosius Sibire, okupuotoje šalyje ar nepriklausomoje Lietuvoje. Dar galima juos išgirsti, pasisemti iš jų dvasios stiprybės, patirti istorijos akivaizdumą ir perduoti jų patirtį iš lūpų į lūpas savo vaikams. Ir taip iš kartos į kartą. Taip suprantu patriotizmo ugdymą, kai visai greta, nepatikimoje kaimynystėje, girdimas žvanginamų ginklų garsas.
Kupina užsidegimo vykstu į sodybą Dzūkijos miškuose. Noriu aplankyti atstatytą partizanų bunkerį ir susipažinti su buvusiu partizanu, senuoju bunkerio gyventoju. Patekti į sodybą klaidu ir sudėtinga. Šiuolaikinės navigacijos priemonės nepadeda. Šiaip ne taip surandu tarp aukštų pušų pasislėpusią sodybą. Mane pasitinka 92 metų sulaukęs Lietuvos laisvės kovotojas Juozas Jakavonis-Tigras. Pasitinka vilkėdamas kario uniforma, kurią puošia Vyčio Kryžiaus ordinas. Nieko nelaukdamas nusiveda mane į savo namų kiemą prie atstatyto bunkerio. Klausausi jo pasakojimo su visomis detalėmis, pavardėmis, tarsi visa tai būtų vykę vakar. Išgirstu: „Už mirtį, bet ne už vergiją, už kančias, bet ne už tarnystę okupantui.“
Juozas, dar būdamas dvidešimties, prisijungė prie „žaliukų“ gretų. Tuo metu, kai Antrojo pasaulinio karo pabaiga pasėjo siaubą ramiuose dzūkų namuose. Kai jauni vyrai buvo gaudomi ir siunčiami į Raudonąją armiją, o paskui į frontą.
Tie, kurie nepripažino sovietų okupacijos, bėgo į miškus, rinkosi į būrius ir galiausiai pradėjo organizuotą laisvės kovą. Čia, jo tėvų sodyboje įrengtame bunkeryje-vadavietėje, slapstėsi Dainavos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, čia buvo leidžiamas pogrindinis partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.
Pasakoja Juozas
Tėvų sodyba buvo nuolatos sekama ir krečiama enkavedistų. Daug mūsiškių nušovė, o aš buvau sučiuptas gimtajame kaime, kaimyno namuose, su lietuviška spauda rankose. Toliau buvo KGB rūsių pragaras, kankinimai, ilga kelionė gyvuliniais vagonais, o nuo 1946-ųjų 13 metų praleidau Kolymos lageriuose. Dvasia nepalūžo, nors kūnas liko leisgyvis. Jie išdraskė mūsų šeimą. Mama pasakojo, kad kai mane suėmė, tapo aišku, kad išveš ir juos. Vežė. Tik mama išsigelbėjo, nes staiga pakeliui apalpo, ir ją išmetė. Išgyveno slapstydamasi, daug vargo patyrė.
Pasakodamas savo istoriją, Juozas mosteli ten, kur grėbia šieną dvi moterys – žmona ir dukra.
Ir taip visą gyvenimą – negali Zosė be darbo, nors sveikatos neturi, vis tiek reikia jai dirbti. Viskas prasidėjo prieš kelerius metus, kai sušlubavo atmintis. Gydytojai nustatė diagnozę – išsėtinė sklerozė. Dabar, būna, Zosė naktį atsikelia ir eina į lauką žolių rauti. Turiu nuolatos ją saugoti ir globoti. Tikrai sunku, kai matai, kad artimiausias žmogus jau nesupranta, ką daro. Kai užklumpa liga, kuri sunaikina gražiausius prisiminimus, kai kalbėdamasis jauti, kad tai netikra.
Žinai, vaikeli, sunkiausia man dabar, kai žmona serga, kai nebeturiu su kuo pakalbėti ir pasidalinti prisiminimais. Ir tie dešimtmečiai, praleisti sovietų lageriuose, nuolatinis alkis, pažeminimai, ligos ir skurdas yra niekis palyginti su tuo, kad prarandu artimiausią žmogų, kad daugiau niekada negalėsiu pasikalbėti su juo nejusdamas ligos šešėlio.
Šis atviras Juozo Jakavonio-Tigro prisipažinimas suspaudžia širdį. Senatvės grimasos, jos negailestingos.
Lageriuose buvo lengviau iškęsti šaltį ir badą, negu dabar matyti, kaip tavo moteris silpsta, o tu jai negali padėti. Ir jau niekas negali padėti. Galėčiau dar kartą iškęsti lagerį, kad tik nereikėtų matyti nykstančios moters, savo vaikų motinos ir gyvenimo palydovės.
Norėčiau išsaugoti tą meilę ir pagarbą, kuri man rodoma. Auginti ir skiepyti savo šeimoje.
Prie mūsų prisėda Zofija. Juozas užpliko arbatos ir pavaišina obuoliais iš sodo. Sėdime prie bunkerio ant šlaito, iš kur atsiveria nuostabus Merkio vingis. Būti tarp šių žmonių – patirti kai ką ypatinga. Jie abu tarsi vienis. Atrodo, kad vienas kitam atvėrę visas gyvenimo žaizdas, tarp jų nelikę paslapčių, o vieno kančios ir skausmas – tai ir kito kančios bei skausmas. Kalbamės apie Zofiją ir jos gyvenimą. Zofijos pasakojimas kartais nutrūksta, atmintis kažkur trumpam iškeliauja, vėliau sugrįžta, taip primindama apie užklupusią ligą. Juozas ją papildo, atrodo, kad galėtų pasakoti apie savo moterį be galo, be krašto. Ore sklandanti šių namų dvasia tarsi įsigraužia vidun, primindama, kad niekas negali palaužti žmogaus tikėjimo...
Pasakoja Zofija
Gimiau Kapiniškių kaime. Mano mamytei buvo tik penkiolika metų, kai Jezukevičių sūnus iš gretimo Marcinkonių kaimo jai pasipiršo. Teko prašyti paties vyskupo leidimo, kad leistų tuoktis su tokia jauna mergina. Leidimas buvo išduotas. Marcinkonių kunigas juodu palaimino bendram gyvenimui. Susilaukė penkių vaikų. Aš buvau vyriausioji dukra. Tuo metu nė vienas iš mūsų nė nenutuokė, koks sudėtingas gyvenimas laukia mūsų šeimos ir ką reikės iškęsti netolimoje ateityje.
Po kurio laiko išsikėlėme į netolimą Kapiniškių kaimą, ten gyvenome devynerius metus. Buvo gūdūs 1939-ieji, metai, kai lenkai paliko mūsų kraštą. Netrukus po Lietuvos kaimus pradėjo slankioti rusų bolševikai. Tada ir prasidėjo mūsų šeimos vargai.
Vieną naktį į namų duris kažkas ėmė stipriai belstis ir rusiškai rėkti: „Atidarykite duris!“ Įsibrovėliai ėmė reikalauti iš tėvelio šautuvo, paskui liepė jam parodyti kelią į Marcinkonis. Atrodė, kad ieško priekabių ir bet kokia kaina siekia išsivesti mūsų šeimos vyrą iš namų. Tėvelis sutiko parodyti kelią. Išėjo ir daugiau niekuomet nebesugrįžo. Tada man buvo devyneri metai.
Kitą rytą bandėme ieškoti tėvelio, tačiau bergždžiai. Ryte sužinojome, kad praėjusią naktį dauguma vyrų iš aplinkinių kaimų buvo išvesti į nežinią. Mano mažajai sesutei Sigutei tuo metu buvo tik dvi savaitės. Dar visai kūdikis, žindomas mamos pienu. Tomis dienomis, kai mama ieškojo tėvelio ir kankinosi nežinioje, išgyvenome dar vieną skaudžią netektį – netekome Sigutės. Ji susirgo ir mirė. Kas žino, gal mama kartu su pienu perdavė savo kūdikiui ir didžiulį skausmą, ir toji mamos gėla nulėmė trumpą sesutės gyvenimą. Kita vertus, gal Dievulis buvo jai gailestingas, pasiimdamas pas save į dangų, nes tuo metu Žemėje gyvenimas priminė pragarą.
Kiekvieną dieną laukėme tėvelio sugrįžtant. Jeigu būtume žinoję, kad tėvelis nebegyvas, tiesiog būtume mintyse su juo atsisveikinę, išgyvenę netektį. Tačiau toji visus prislėgusi nežinia visiškai atėmė ramybę ir skaudžiai išdegino sielą.
Vieną dieną, mūsų visų džiaugsmui, sulaukėme mažyčio laiško iš tėvelio. Jame buvo parašyta: „Gyvenkite, kaip išmanote, aš negrįšiu.“ Skaudžiausia, kad niekas nieko negalėjo pasakyti, kas atsitiko ir kur jis dabar galėtų būti. Tuo metu taip gyveno daug šeimų. Okupantai grobė ne tik žmones, bet ir vertingus daiktus, gyvulius, kitą turtą.
Žmonės vertingesnius daiktus, šeimos relikvijas ėmė užkasinėti prie namų ar gretimuose miškuose, tikėdamiesi sulaukti ramesnių laikų. Tuo metu, kai gavome laišką iš tėvelio, Lietuvą jau valdė vokiečiai. Tačiau jų valdymo metu ramiau nebuvo. Teko mokėti vokiečiams už žemę, o naktimis duoti maisto iš getų pabėgusiems ir miškuose besislapstantiems žydams.
Taigi Lietuvoje vieni nelaukti „svečiai“ keitė kitus. 1944-ųjų pabaigoje sovietų kariuomenė vėl sugrįžo į Lietuvą. Prasidėjo laisvės kovotojų pasipriešinimas okupantams. Iš Lietuvos kariuomenės, Lietuvos Laisvės Armijos, Šaulių organizacijų narių, iš į SSRS ištremtų asmenų giminių bei kitų patriotiškai nusiteikusių tautiečių susiformavo didelė pasipriešinimo jėga, nukreipta prieš Raudonąją armiją ir komunistų valdžią.
Okupantai nepaliko ramybėje mūsų šeimos. Kaip tik tuo metu buvo pradėta Lietuvos vyrų iki 35 metų amžiaus mobilizacija į Raudonąją armiją. Okupantams nesisekė jos įgyvendinti. Galiausiai buvo prieita iki priverstinio jaunuolių įtraukimo į armijos gretas. Vyko karas ir daugumai jaunuolių atrodė išmintingiau kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, nei guldyti galvas dėl svetimos šalies. Tie jaunuoliai ir patraukė į miškus.
Išėjimas į mišką reiškė lemtingos ribos peržengimą, sąmoningai prisiimtą sprendimą visiškai pakeisti asmeninį ir savo šeimos gyvenimą. Jie išties degė tikėjimu ir noru iškovoti laisvę, o motinos laimino jų pasirinkimą.
Mano dėdė Kęstutis, mamos brolis, taip pat prisidėjo prie partizaninio judėjimo. 1944–1945 m. miškuose buvo susitelkę apie 30 tūkst. jaunuolių. Iš pradžių jie būriavosi, vėliau jungėsi į rinktines, apygardas, o savo veiklą įteisino atitinkamais statutais ir taisyklėmis. Norėdami tapti laisvės kovų dalyviais, jaunuoliai privalėdavo duoti priesaiką. Svarbus akcentas buvo karinė uniforma ir ginklas.
Dėdė Kęstutis buvo išsilavinęs ir patriotiškai nusiteikęs žmogus, dirbo vokiečių kalbos mokytoju Marcinkonių mokykloje. Net neabejojau, kad išeis pãskui miško brolius. Taip ir padarė. Gaila, kad jį greitai išdavė kitas mokytojas. Buvo suimtas su įkalčiais – dokumentais, kuriuos vežė partizanams. Jis buvo Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ryšininkas. Pagautas buvo žiauriai kankinamas, netgi bandė pasidaryti sau galą. Galiausiai buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Mūsų laisvės kovotojus labai dažnai išduodavo. Išdavikų būdavo visur ir visada – tarp kolegų, klasės draugų, pažįstamų. Juos užverbuodavo specialiai apmokyti NKVD2 ir kitų specialiųjų tarnybų kadrai. NKVD dalinių tiesioginė paskirtis ir buvo kovoti su partizanais.
Daugelis darbuotojų buvo atvykę iš Rusijos. Jų užduotis buvo sukurti platų šnipų tinklą, suimti tuos Lietuvos piliečius, kurie priešinasi naujai santvarkai, ir kovoti su laisvės kovų dalyviais – „žaliukais“. Geriausiuose miestų ir miestelių pastatuose ar strategiškai patogiuose ištremtų lietuvių namuose kūrėsi enkavedistai. Dažname miestelyje galima rasti kraupią praeitį slepiančią tvirtovę, kurioje buvo žudomi santvarkai „priešiški“ žmonės. O žudė ir kankino juos specialiai įkurti naikintojų batalionai, kuriuose dirbo stribai. Dažnu atveju tai būdavo mažaraščiai, lengvo gyvenimo mėgėjai, vietiniai okupantų kolaborantai. Jie elgėsi žiauriai, neretai, apsvaigę nuo alkoholio, be jokio gailesčio šaudydavo į nekaltus žmones ir vaikus. Stribai šukuodavo Lietuvos kaimus ir grobdavo iš žmonių vertingesnius daiktus. Tik užėję į kaimo trobą ieškoti pasislėpusių partizanų, kaipmat puldavo prie skrynių ir stalčių.
Įsivaizduokite, kad vieną dieną į namus įsibrauna stribai ir rusiškai rėkia: „Dai pakušat’!“3 Motina ką tik, prieš jiems ateinant, kieme girdėjo šūvius. Visai neseniai atgal į mišką ji išleido pavalgyti atbėgusį sūnų. Ar neatsitiko kas nors negera? Ar tik ne į jos sūnų buvo paleisti tie šūviai?.. Staiga prie stalo atsisėdęs stribas iš kišenės išsitraukia sūnaus laikrodį. Motina supranta, kad ką tik buvo nužudytas jos sūnus, tačiau gyvybės instinktas stipresnis. Ji nori likti gyva pati ir apsaugoti kitus savo vaikus, todėl maitina savo vaiko žudiką ir tyli, neišsiduoda... Tai tik viena iš daugelio kraupių istorijų, kurią papasakojo Dzūkijos laisvės kovų dalyvio Vlado Baranausko-Taugirdo motina. O kiek dar tokių skaudžių istorijų žinome savo kaimynystėje!
Mūsų namuose nuolatos lankydavosi stribai. Buvome įtraukti į nepatikimųjų sąrašus – dėl dėdės Kęstučio.
1946-aisiais aš mokiausi Vilniaus amatų mokykloje. Tuo metu man čia buvo šiek tiek ramiau negu kaime likusiems namiškiams. Kai dėdė Kęstutis buvo sučiuptas stribų ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą, mama kartais jį aplankydavo, nuveždavo maisto.
Vieną iš tų kartų, kai mama viešėjo Vilniuje, mūsų namuose Marcinkonyse įvyko tai, ko nuolatos bijojome. Naktį į namus įsiveržė stribai ir pasakė, kad močiutė su anūkais – mano broliuku ir dviem sesutėmis – privalanti vykti kartu su jais. Pusnuogius įsodino į vežimą ir nuvežė į Marcinkonyse laukiantį vagoną. Jame jau buvo pilna žmonių iš aplinkinių kaimų. Močiutė maldavo, kad pasigailėtų jos anūkų, nes jie nekalti, tačiau niekam jos maldavimai nerūpėjo. Vagonas pajudėjo į Vilnių, o iš ten į Uralą – gyvenvietę Novaja Lialia.
Grįžusi namo, mama nerado nei savo vaikų, nei močiutės. Pasileido bėgti 8 km į Marcinkonių geležinkelio stotį, tačiau traukinys jau buvo išvažiavęs. Tada – bėgiais 12 km iki Varėnos, bet ir vėl pavėlavo. Slapčia, užlipusi ant prekinio vagono stogo, pasiekė Vilnių. Deja, artimieji buvo išvežti į nežinią, geležinkelio stotyje vaikštinėjo raudantys, savo artimuosius praradę žmonės.
Negalėjau pakelti mamos kančių, grįžau iš sostinės jai padėti. Namie likti buvo pavojinga. Privalėjome slapstytis, kad mūsų neištremtų.
Apsistojau pas giminaičius Ašašnykų kaime. Kad užsidirbčiau duonai, ėmiau megzti. Gautą maistą pasidalindavome. Mama dalį to maisto siųsdavo į Uralą močiutei ir savo vaikams. Ji daug kartų važiavo į Vilnių prašyti, kad sugrąžintų jos vaikus. Kartą grįžusi pasakė, kad galbūt vaikus parveš. Netikėjau tuo, ką mama sako, kaip netikėjau nė vienu okupantų žodžiu. Tiek skausmo jie buvo suteikę mūsų šeimai, tiek žiaurių stribų smūgių teko iškęsti, tiek patyčių išklausyti.
Mamos atkaklumas visgi davė vaisių. Vaikai buvo grąžinti ir apgyvendinti vaikų namuose. Nuvažiavusi jų parsivežti, neatpažino – vieni skeletai ir oda. Vaikų sugrįžimas įnešė džiaugsmo į mūsų gyvenimą. Laukėme dar vieno stebuklo – tėvelio sugrįžimo. Deja, tėvelis negrįžo. Tik vieną dieną gavome jo laišką iš JAV. Laiške jis pasakojo apie savo išgyvenimus ir kaip atsidūrė už Atlanto.
Paaiškėjo, kad tą naktį tėvelį išvedė ir išvežė į Marcinkonis, iš ten kartu su kitais suimtaisiais jis galiausiai atsidūrė prie Murmansko. Ten sunkiai dirbo, buvo marinamas badu kaip kiti, turėjo iškęsti žiaurų elgesį. Po metų, kai prasidėjo karas su vokiečiais, kalinius surašinėjo iš naujo. Tėvelis papuolė į Persijos įlanką, iš ten laivu buvo nuplukdytas į Angliją ir pateko į Anderso armijos karių gretas.
Jo dalinys buvo išlaipintas Prancūzijoje. Kariavo su vokiečiais, po kapituliacijos anglai karius perdavė rusams. Tuo metu visi gelbėjosi kas kaip išmanė. Mano tėvelis visai netikėtai sutiko savo pusbrolį, kuris tuo metu tarnavo amerikiečių kariuomenėje. Užsimezgė ryšys. Po kurio laiko pusbrolis pakvietė jį vykti kartu su juo į Ameriką. Nors tėvelis labai ilgėjosi šeimos, grįžti į Lietuvą negalėjo.
Na, o mes gyvenome geležiniame „raudonųjų“ narve. Slegiami nuolatinės baimės, nepritekliaus ir nežinomybės dėl rytojaus.
Po ilgų klajonių sugrįžome į savo tikruosius namus – slapstymasis ir gyvenimas pas kitus be galo sekino. Deja, namuose pabuvome neilgai. Vieną naktį mūsų namus apsupo enkavedistai su stribais. Liepė apsirengti ir pasakė, kad ir vėl veža. Išvežė. Gyvuliniuose vagonuose, kuriuose vienas po kito mirė kūdikiai, senoliai, vaikai ir suaugusieji. Vežė toli. Iki pat Sajanų kalnų pietų Sibire. Apsigyvenome ten. Dirbome sunkiai, už nedidelį duonos kąsnelį. Miškuose didžiuliais rankiniais pjūklais pjaudavome medžius. Buvome visi keturi vaikai ir mama – dalinomės duonos kąsniu ir gelbėjomės švelnesniu žvilgsniu, žodžiu ar apsikabinimu toje kraupioje žmonių kankinimo mėsmalėje.
Laiką, kurį praleidau lageryje, galėčiau padalinti į du pasaulius – juodąjį ir šviesųjį. Juodasis buvo griaunantis, skausmingas, žeminantis ir žudantis. Šviesusis – mylintis, kuriantis ir globojantis. Šviesiojo pasaulio dalis lageryje buvo mano vyras Juozas. Susipažinome tremtyje. Tanzibėjuje, miestelyje Krasnojarsko krašte, visai netoli Mongolijos sienos, kalėjo Juozo tėvas.
Sūnus rašė laiškus į Maskvą – prašė leidimo nuvykti pas tėvą. Po septynerių kalinimo metų kitame lageryje, Juozui buvo leista atvykti. Čia mes susitikome. Kai pamatėme vienas kitą, supratome, kad buvome susitikę anksčiau. Paaiškėjo, kad kai vieną kartą į mūsų namus buvo užsukę laisvės kovotojai, iš kurių vienas ruošėsi vestuvėms su mano drauge, tarp jų buvo ir Juozas. Viskas vyko labai greitai, kadangi pasigirdo garsai, įspėjantys, kad kažkur netoliese šmirinėja stribai. Man įdavė raštelį, kurį turėjau perduoti būsimai jaunamartei. Be galo bijojau, nes nežinojau, kur jį saugiai padėti. Greitai paėmiau susuktą popierėlį ir paslėpiau jį grindų plyšyje. Netrukus netoliese pasigirdo šūviai, o po kelių minučių užsuko nelaukti stribai. Apšniukštinėję namus, slėpinio nerado. Labai gaila, tačiau vestuvės neįvyko. Jaunikis buvo nušautas.
Toks buvo mūsų pirmas susitikimas su Juozuku Lietuvoje, o štai tremtyje susituokėme. Čia gimė mūsų pirmoji dukra Birutė, vėliau, kai grįžome į Lietuvą, pasaulį išvydo dukra Angelė. Į Lietuvą sugrįžome 1959-aisiais. Aš su dukrele Birute galėjau grįžti ir anksčiau, tačiau mano vyrui nebuvo duotas leidimas išvykti. Tai reiškė, kad Lietuvoje jo niekas nelaukė. Grįžti buvo sudėtinga. Juozuko tėvai rašė prašymus komunistų valdžios atstovams.
Buvo iškelta sąlyga, kad kokios nors darbovietės viršininkas turi atsiųsti sutikimą, kad jis bus priimtas į darbą. Įsivaizduokite, ką reiškė tokia sąlyga. Dauguma vadovaujančiųjų asmenų buvo lojalūs sovietų valdžiai, komunistų partijos nariai ar buvę KGB agentai bei „patikimieji“. O kur rasti žmogų, kuris galėtų priimti buvusi partizaną, teistą ir kalintą žmogų? Šiaip ne taip buvo sutarta su pažįstamu girininku, kad išrašys pažymą dėl priėmimo į girininkiją.
Ta pažyma rusų kalba atvėrė kelius grįžti į tėvynę. Tačiau Lietuvoje niekas nelaukė, turėjome įspaudą – „priešai“. Tuo metu gerai gyveno tik išdavikai ir parsidavėliai. Tokių būta tikrai daug, gal net daugiau negu tų, kurie, paisydami aukštos moralės principų, nesidavė užverbuojami, kovojo iki galo.
Juozas, netgi žiauriai kankinamas tamsiuose KGB kalėjimo rūsiuose, netgi tada, kai po ilgų badavimo valandų galvoje pradėdavo skambėti balsai, kai vos vienas ištartas žodis „pasiduodu“ būtų išgelbėjęs, nepasidavė. Iki galo siekė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio suformuluoto pagrindinio tikslo – nepriklausomos valstybės atkūrimo. Ir mirtis atrodė prasmingesnė nei gyvenimas okupuotame netiesos pasaulyje.
Tik begalinė meilė ir tikėjimas daro žmogų kūrėju. Kalbu apie šeimas, kuriose vertybės perduodamos iš kartos į kartą, ir apie mūsų laisvės kovotojus, kurie priešinosi okupantams. Meilės Tėvynei galia prasiveržė pro storiausią geležinę uždangą ir šiandien džiugina laisve.
„Ir gulėjo jie ant gatvės grindinio miestelių aikštėse, ir tik šaltos žvaigždės virš jų apšarmojusių galvų iš deimantų pynė vainikus. Ir niekas tada negalvojo, kad jų žūtis taps ryškiausiu deimantu tautos gyvasties vainike.“4
Ir nors šiuolaikinis karas gerokai pakito nuo partizaninio karo laikų, vertybės tiek kare, tiek šeimoje liko tos pačios – tai drąsa, tikėjimas, meilė ir viltis. Šių dalykų neįstengia paneigti joks karas ar religija. Suradus savąjį stiprybės šaltinį, nežinios frontas nutolsta.
1 Juozas Lukša-Daumantas, Laiškai mylimosioms, Kaunas: „Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 1994.
2 Vidaus reikalų liaudies komisariatas.
3 Duok pavalgyti! (rus.)
4 Lietuvos partizanai 1944–1953 m. / Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė ir kt., Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.