Donaldas Trumpas, siekiantis būti perrinktas antrajai kadencijai, žadėjo Ameriką vėl padaryti didinga. Jo varžovas Joe Bidenas sako, kad D. Trumpo politiko „Pirmiausia – Amerika“ yra veikiau politika „Amerika – viena“. Birželį „PEW Research center“ atliktos apklausos duomenimis, tik 17 proc. amerikiečių didžiuojasi JAV.
JAV prezidento rinkimai rudenį gali būti savotiškas „deja vu“: juoe susidurs ilgametę politinę patirtį turintis kandidatas J. Bidenas ir „labai stabiliu genijumi“ save laikantis D. Trumpas, kurį vis dar galima vadinti politikos naujoku.
Vis dėlto, jeigu 2016 metų rinkiminė kampanija neretai atrodė kaip visuomenę linksminantis žaidimas, 2020 metais ant kortos yra pastatyta daug: dar keturi metai chaoso JAV politikoje arba Demokratų partijos principais paremta JAV politika. Ar kuris nors iš šių variantų yra geresnis Baltijos šalims?
D. Trumpas: labai (ne)stabilus genijus Baltuosiuose rūmuose
D. Trumpo pergalė 2020 m. JAV prezidento rinkimuose būtų ne išimtis, o taisyklė JAV politinės sistemos istorijoje: po Šaltojo karo pabaigos visi JAV prezidentai buvo perrinkti antrajai kadencijai. D. Trumpo veiklą dabar palankiai vertina tik 39 proc. amerikiečių, o jį išgelbėti galėtų nebent staigiai atsigavusi JAV ekonomika ar dar didesnės riaušės JAV, rodančios D. Trumpo pasisakymų pagrįstumą.
Jau po pirmųjų D. Trumpo prezidentavimo metų „Foreign Affairs“ žurnalo daryta apklausa parodė, jog daugiau negu pusė JAV analitikų mano, jog D. Trumpas drastiškai pakeitė JAV užsienio politiką. D. Trumpas pavadino NATO pasenusia ir grasino JAV pasitraukimu iš šios organizacijos, jeigu NATO narės „nesusimokės sąskaitų“, pakeitė JAV draugų ir priešų sampratą, pasitraukė iš daugiašalių formatų ir tarptautinių sutarčių, kurios buvo inicijuotos ankstesnių administracijų bei padėjo JAV išlaikyti įtaką pasaulyje.
Dėl keleto dalykų D. Trumpas buvo teisus:
JAV užsienio ir saugumo politika nėra filantropija, JAV sąjungininkai Europoje savo gynybai išleidžia per mažai ir pernelyg kliaujasi JAV kaip pagrindiniu savo saugumo garantu, nors dažnai nenori prisidėti prie klausimų, svarbių JAV, sprendimo.
D. Trumpo administracijos užsienio ir saugumo politika atrodo chaotiška, ji nėra panaši į gilios strateginės minties ar sąmoningai suformuluotos doktrinos rezultatą. JAV užsienio ir saugumo politika D. Trumpo prezidentavimo metu yra labiau panaši į laivą, prie kurio vairo pešasi ne vienas asmuo (JAV Kongresas, JAV sekretoriai bei D. Trumpo patarėjai), norintis laivą nukreipti reikiama linkme, nes pats kapitonas (t.y. JAV prezidentas) tinkamai to padaryti nesugeba.
Kol kas, nors ir nukrypdamas nuo kurso, laivas kryptį išlaikė: nepaisant įžeidimų JAV sąjungininkams Europoje D. Trumpo „Twitter“ paskyroje ir susilpnėjusių transatlantinių ryšių, JAV įsipareigojimus NATO išlaikė, JAV santykiai su Rusija neatšilo, Ukrainai buvo pradėti tiekti kitokios kategorijos ginkluotė, NATO Rytų flangas nebuvo užmirštas. Bet jeigu tokia situacija tęsis dar ketverius metus, kur laivas (JAV) nudreifuos – neaišku.
Tad D. Trumpo perrinkimo atveju, laukia arba chaotiškos D. Trumpo politikos tąsa arba dar sudėtingesnė situacija. Viena aišku – stabilumo ir aiškumo JAV užsienio ir saugumo politikoje tokiu atveju ir toliau tikėtis neverta. Nors tinkamai išnaudotas netikėtumo veiksnys saugumo srityje gali pasitarnauti kaip koziris, D. Trumpo prezidentavimas nėra tas atvejis.
J. Bidenas: JAV (iš)gelbėtojas?
40 metų senatoriaus patirtį, 12 metų patirtį JAV Senato Užsienio reikalų komitete turintis J. Bidenas kovoje dėl JAV prezidento posto save pozicionuoja kaip kovotoją už tradicinius JAV idealus ir vertybes, kuriomis JAV vadovavosi ilgus metus, ir JAV gelbėtoją nuo kitos D. Trumpo kadencijos. J. Bideno teigimu, jeigu D. Trumpas bus perrinktas, NATO nebeliks. J. Bideno skelbiama JAV užsienio ir saugumo politikos darbotvarkė panaši į tiesioginę konfrontaciją su D. Trumpu: žadama atkurti ryšius su JAV sąjungininkais, kovoti su klimato kaita, skatinti demokratijos plėtrą, kovoti su autoritariniais režimais - kitaip tariant, grąžinti dalį JAV užsienio ir saugumo politikos elementų, kurių laikėsi ankstesnės JAV administracijos.
Lyginant su D. Trumpu, J. Bideno kandidatūra Baltijos šalims gali atrodyti patraukli dėl jo paramos NATO, JAV sąjungininkams ir partneriams, taip pat jo pabrėžiamos būtinybės tinkamai balansuoti Rusijos galią. JAV santykių su Rusija perkrovimas ateityje, ko gero – per artimiausią JAV prezidento kadenciją, tikrai turės įvykti, juolab kad 2021 metas baigiasi galioti paskutinė JAV-Rusijos ginkluotės ribojimo sutartis.
Tačiau tikėtina, kad jis vyks griežtesnėmis ir labiau realistiškomis sąlygomis nei kad anksčiau: Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus, be to vienas iš J. Bideno kampanijos akcentų yra kova su bloga įtaka, kurią skleidžia „kleptokratinis Rusijos režimas.“
Tad J. Bidenas, ko gero, laikytųsi B. Obamos nubrėžtų linijų Rusijai tol, kol ši negrąžins Krymo Ukrainai.
Viena vertus, J. Bidenas atrodo stabilesnis kandidatas į JAV prezidento postą, tačiau ar būtent tokio tipo stabilumo Baltijos šalims reikia? Rinkiminės kampanijos metu J. Bidenas ne kartą pasisakė už spaudimo NATO narėms išleisti du procentus gynybai atsisakymą mainais į bendradarbiavimą balansuojant Kinijos galią, situacijos valdymą Vidurio Rytuose ar reformuojant pasaulio ekonomiką. Lietuvai tam tikrų NATO aspektų padarymas mainų objektu nėra palankus – tai reikštų galimą europinių karinių pajėgumų mažėjimą, didesnę europinių NATO narių priklausomybę nuo JAV gynybos srityje ir kozirio, kurį Lietuva jau turi savo rankose (skiriami du procentai šalies gynybai) nuvertėjimą.
Apskritai, J. Bideno rinkiminė užsienio ir saugumo politikos darbotvarkė rodo prioritetą ne regioninei, o globaliai politikai, kurioje mažų valstybių galimybės dalyvauti yra ribotos.
J. Bidenas yra nerimą keliantis kandidatas į JAV prezidento postą ir dėl kitų aspektų. Rinkiminės kampanijos metu jis pabrėžė, jog, jo nuomone, karinė jėga be kitų sąlygų naudotina tada, kai tikslas yra aiškus ir pasiekiamas. Vadovaujantis šia nuostata, kokia tikimybė, kad JAV imtųsi karinių veiksmų Rusijos agresijos Baltijos šalyse atveju?
Kita vertus, kaip rodo J. Bideno komandos narių pareiškimai viešoje erdvėje, D. Trumpo prezidentavimo metu Demokratų partijos atstovai pamatė, jog galima peržengti tam tikras raudonas JAV užsienio ir saugumo politikos linijas ir pasaulis dėl to nesugrius, pavyzdžiui, ginkluotės tiekimas Ukrainai, tad neatmestina galimybė, jog ir Demokratų partijos atstovai bus pasirengę žengti toliau negu kad iki šiol.
Antra, saugumo politikos sprendimai nėra stiprioji J. Bideno pusė. J. Bidenas buvo prieš operaciją, kurios metu nukautas Osama Bin Ladenas, teigė, kad Talibanas nėra priešas, nepalaikė 1991 m. Persijos įlankos karo, bet balsavo už intervenciją į Iraką 2003 m. Buvusio JAV Gynybos sekretoriaus Roberto Gateso teigimu, J. Bidenas klydo dėl beveik kiekvieno saugumo politikos klausimo per pastaruosius 40 metų.
Galiausiai, nuoseklumo užsienio ir saugumo politikoje trūksta ne tik D. Trumpui, bet ir J.Bidenui. Pavyzdžiui, būdamas JAV viceprezidentu, J. Bidenas pasisakė už žmogaus teisių gynimą ir demokratines vertybes, tačiau buvo skeptiškas dėl galimos intervencijos į Siriją po cheminio ginklo panaudojimo.
J. Bideno išrinkimo atveju JAV užsienio ir saugumo politika bet kokiu atveju turės būti kitokia nei iki šiol siekiant pataisyti JAV įvaizdį.
Tikėtinas dar vienas, panašus į ankstesnius, JAV užsienio ir saugumo politikos ciklas su išaugusiu dėmesiu daugiašaliams santykių formatams: G.W. Busho prezidentavimo sąlygotą JAV įvaizdžio nukentėjimą lydėjo B. Obamos prezidentavimas su išaugusiu dėmesiu daugiašaliams formatams. Mažoms šalims tai nėra itin paranku, nes jos neturi pakankamai svertų ir reikalingų resursų savo interesams įgyvendinti.
Skirtumas gali būti tik tas, kad JAV turės bandyti atitaisyti padarytą žalą ir sąjungininkams, tikėtina – kituose regionuose negu kad Europa.
Po JAV prezidento rinkimų 2020 m. Baltijos šalys bet kokiu atveju gaus „katiną maiše“, kuris nieko gero nežada: D. Trumpo politiniai sprendimai yra neprognozuojami, tačiau ir J. Bideno atveju aiškumo nėra daugiau.
Vis dėlto, panašu, kad mažų valstybių pamokas Baltijos šalys jau išmoko: tikėtis geriausio, bet ruoštis viskam, nes savo pridėtinę vertę įrodinėti reikės vis tiek – nepriklausomai nuo to, kas bus kitas Baltųjų rūmų šeimininkas.