„Žinok, kam kalbi, pagalvok, ar tave supras“, – mokė senovės išminčiai, pradedant Sun Tzu, baigiant Bažnyčios tėvais. „Atrask savo tikslinę auditoriją, kreipkis į ją“, – jau daug metų šį užkeikimą kaip mantrą kartoja visi rinkodaros specialistai. Ir štai jau kelintą dieną mes eikvojame energiją, smerkiame, piktinamės, keikiame, analizuojame, vertiname tuos... kurie mūsų nei girdi, nei klauso.
Prieš daugelį metų Lietuva aukščiausiame politiniame lygmenyje gavo pirmąją pamoką ir savo akimis pagaliau išvydo, ką reiškia kalbėti tik su savais, tik su tais, kurie girdi ir klauso, o ne su liaudimi – politikas Rolandas Paksas sutelkė savo išteklius ir energiją žemiausiems visuomenės sluoksniams pasiekti, o ne maloniai polemikai su elitu, ir buvo išrinktas Lietuvos prezidentu.
Taip ir mūsų apžvalgininkai bei komentatoriai tiesiog kartoja tą istorinę kiekvienos šalies inteligentijos (ar elito) plačiąja prasme bėdą – visi mes mėgstame ir galime daug pakalbėti apie liaudį, jos viltis, lūkesčius ir godas (ypač būdami komfortiškoje aplinkoje kur nors didmiestyje), tačiau tradiciškai tos liaudies niekada nepažįstame ir nesuprantame. Tai, ką pamatome nuvykę į savo sodybas ar likimo nublokšti į periferiją, mus sukrečia, jaudina, graudina, erzina ir pykina, tačiau retas mūsų pabando iš esmės tą padėtį pakeisti. Mat kur kas lengviau socialiniuose tinkluose ar portaluose vėliau tą liaudį vadinti „nežmonėmis“, „čikenfaktoriais“, „bydla“, „indėnais“ – rodos, ir juokinga, šmaikštu, ir saugu.
Kaip pasirodė antradienį – nei juokinga, nei šmaikštu, nei saugu.
Valstybės bandymas jau daugelį metų palenkti į savo pusę tą visuomenės sluoksnį dosniu finansavimu ne kažin kuo padėjo. Kitoje pasaulio pusėje turime išraiškingą pavyzdį – Afganistaną. Per pastarųjų 20 metų demokratiškoji pasaulio pusė, kovojusi prieš Talibaną, taip užpylė tą šalį pinigais (vien JAV ten išleido trilijoną dolerių, o kur dar lietuvių karių pasodinti ąžuoliukai ir išdalinti futbolo kamuoliai!), tiek sutelkė karinių pajėgų ir griaunamosios galios, tiek prispausdino spalvingų brošiūrų apie moterų ir mažumų teises, jog, rodos, kiekvienas afganistanietis šiandien galėtų iki kelių braidyti banknotuose, ir jau būtų nužudytas kiekvienas naująja santvarka nepatenkintas teroristas, ir užauginta visiškai kitokios mąstysenos jaunoji karta, tačiau istorinė realybė pasirodė esanti kitokia ir negailestinga: talibai niekur nedingo, jų daugėja ir jie yra kur kas stipresni už tuos, kurie visus tuos 20 metų puoselėjo demokratines vertybes. Prieš 50 metų tas pats įvyko Pietų Vietname, tas pats jau daug dešimtmečių vyksta Afrikoje, ir, kaip pasirodė antradienį, sumažinta analogija vyksta ir Lietuvoje.
Kaip pasirodė, mūsų politikai yra įpratę kalbėti inteligentiškai akademinei ir parlamentinei publikai, tačiau visiškai nemoka kalbėti su savo rinkėjais – liaudimi. Kaip pasirodė, valdžios įtikinėjimais liaudžiai niekada nesinori tikėti (verčiau jau tegu iškart duoda pinigų), o gandais visada labiau tikima nei oficialiais teiginiais. Nesunku tą liaudį papirkti ar užliūliuoti pažadais prieš rinkimus, kur kas sunkiau tą liaudį suvaldyti, kai ji sunerimsta. O juk liaudies stichija – kaip jūra: nei nuspėsi, nei suvaldysi, nei išpranašausi. Ir staiga paaiškėjo, kad įtūžęs (o gal sukurstytas) Lietuvos pilietis – baisesnis už bet kurį svetimos valstybės kareivį.
Kas iš esmės reiškia tie antradienio neramumai? Galbūt tai mūsų 30 metų vykdomos (nevykdomos) švietimo politikos (nepolitikos) rezultatas? Galbūt tai kiekvienos demokratinės visuomenės elementas? Galbūt tai net ne liaudis, o išties svetimos valstybės agentai, su kuriais dirbama tikslingai ir nuosekliai?
Tradiciškai bet kurio politiko užduotis – kurti gyvenimą iš tos medžiagos, kurią jis turi. Mes sakome „surežisuota ir koordinuojama“, tai kas gi kliudo mums, kaip valstybei „surežisuoti ir koordinuoti“ tai, kas patrauktų tuos žmones į mūsų pusę ir galų gale įveiktų tą monstrą – propagandą iš Rytų? Anava, koks tų profesionalių režisierių ir komunikacijos konsultantų tabūnas ateina į apdovanojimų ceremonijas ar dalyvauja valstybiniuose konkursuose! Mes sakome, „jie nesupranta, ką daro“, tai kas mums kliudo taip jiems paaiškinti, kad jie suprastų? Mes sakome, „jie – Lukašenkos patrankų mėsa“, tai kas kliudo mums juos paversti savais patriotais?
Ar lig šiol daug kuo mes jiems atsakėme, išskyrus didesnes pašalpas, užgauliojimus ir banalybes eteryje?
Pravažuokite pro pietryčių Lietuvos miestelius ir kaimus valstybinių švenčių dienomis ir paskaičiuokite, kiek ten rasite ĮSTATYMO NUSTATYTA TVARKA iškeltų valstybinių vėliavų. Patikėkite, labai nedaug. Ir bepigu giedoti valstybės himną liepos 6-ąją Vilniaus ar Kauno centre, tačiau visai kas kita – stovėti tą dieną tarp kelių žmonių kur nors Dieveniškėse ar bet kur kitur Baltarusijos pasienyje, raminant save banalia prielaida, kad, girdi, pats darbymetis laukuose, vietiniai gyventojai labai užsiėmę, neturi laiko...
Tai, kas įvyko antradienį Vilniuje, yra arba naujas Lietuvos istorijos puslapis, arba elementarus balaganas, kurį mes per porą savaičių užmiršime, kaip kadaise užmiršome jau išdaužytus Seimo langus, sulaužytus Juršėno akinius, kiaušiniais apmėtytą buvusį Vilniaus merą. Tačiau tie personažai, kurie siautėjo antradienį, niekur nedingo, niekur ir nedings. Taip, daug jų emigravo (kaip krikščioniška yra pasidžiaugti, kad Lietuvos nusikaltėliai dabar siautėja Norvegijoje ar Airijoje!), tačiau ne ką mažiau ir liko čia: negana to, netgi nesiruošia niekur važiuoti – juk valdžia švelni, dosni ir žada dar daugiau. Su tais žmonėmis reikia dirbti, ir ne taip, kaip tie istoriniai teoretikai, kurie dildės rankose nelaikę galėdavo pripasakoti septynias pintines apie proletariatą, bet taip, kaip savos valstybės piliečiai su savos valstybės piliečiais. Nes kažkas juos padarė tokiais. Kažkas juos suformavo kaip asmenybes. Kažkas juos augino, ugdė, auklėjo. Ir mūsų pareiga – juos atkovoti savo valstybei.
Nežinau, kaip. Gal organizuojant „ėjimą į liaudį“, kaip prieš pusantro šimto metų darė Rusijos revoliucionieriai. Gal organizuojant „kultūrinius desantus“, kaip tai darė sionistai. Gal statant bažnyčias, kaip tai darė teutonai. Apie tokius štampus, kaip „gerinant švietimo būklę Lietuvos regionuose“ ir „stiprinti patriotinį auklėjimą“ net nesinori ir užsiminti.
Tačiau esu įsitikinęs dėl vieno – jei mes esame nusiteikę juos toliau užgaulioti, tas kelias veda į niekur. Kadaise geri ir didūs Lietuvos žmonės juos areštavusiems ar vedantiems sušaudyti čekistams tardavo išdidžius, prasmingus, rūsčius ir teisingus žodžius, tačiau į tai čekistai turėdavo paprastą atsakymą: „jūs esate liaudies priešai, o priešo įžeidinėjimas – man geriausia charakteristika“. Visai logiška būtų manyti, kad antradienį siautėję žmonės šiandien jaučiasi taip pat – inteligentijos pasipiktinimas reiškia siekiamą jų elgesio įvertinimą. Vadinasi, elitui skauda, elitas suerzintas, elitui neramu. Vadinasi, mes viską padarėme teisingai. Gausime dar daugiau pinigų!