Seimo nariai ūmiai taip pat atrado galimybę pagerinti eilinių žmonių gyvenimą, ką visi be išimties ir žadėjo prieš rinkimus – sakyti aistringas ir rūsčias kolegą kritikuojančias kalbas, – o galiausiai dar ir įsivėlė į painią procedūrinę apkaltos kabalą.
Seimo nario pareiškimą (jau ne pirmą – akivaizdu, kad R. Žemaitaičio judofobinė ir antiizraelietiška bravūra neišeina iš organizmo kartu su alkoholio likučiais) neigiamai įvertino kai kurios užsienio ambasados ir tarptautinės organizacijos. Šioje jausmų karuselėje nestigo laisva ranka švaistomų tokių terminų kaip „antisemitizmas“, „fašizmas“, „nacistinis“, „Holokaustas“ ir t. t. Ir kažkaip trūko tik kokios sveikinimo telegramos Žemaitačiui iš Irano Islamo Respublikos ar „Hamas“ vadovybės.
Tačiau kas iš tikrųjų įvyko ar įvyksta su tais pareiškimais, išsakomais pikto ir jauno Lietuvos žmogaus? Kas ir ką iš jų laimi?
Visuotinai priimta manyti, kad tokie „žemaitaitiški“ pareiškimai (kaltinimai žydams „lietuvių genocidu“, Izraelio veiksmų palestiniečių atžvilgiu smerkimas ir pan.) didina paties politiko Remigijaus Žemaitaičo populiarumą tarp rinkėjų, ypač Lietuvos provincijoje.
Sprendžiant iš teigiamų komentarų, kai kurie lietuviai išties šį Seimo narį laiko „maladiecu“, kuris išdrįso „pasakyti visą tiesą“, „nepabūgo stoti prieš žydų diktatą“, „pagaliau atskeidė esmę“ ir pan. Ir jei tokių žmonių, reiškiančių atvirą paramą R. Žemaitaičio pareiškimams, yra tikrai daug (o jei ne ką mažiau yra ir tokių, kurie išvis kreipia dėmesį į tokius incidentus ir Seimo nario išsišokimams nepritaria), belieka tik pasidžiaugti išsipildžiusia sena izraelietiško švietimo vertybine siekiamybe – aktyviu žmonių įsitraukimu į politinį valstybės gyvenimą.
Tik įsivaizduokite sau – Lietuvos kaimo žmogus, įdėmiai stebintis pasaulio geopolitinius procesus, objektyviai besiorientuojantis Lietuvos istorijoje ir Artimųjų Rytų konflikte, suvokiantis politinį Izraelio veiksmų kontekstą ir žydų valstybės priešų argumentus bei tikslus, uoliai reiškiantis nuostatą savo paties išrinktųjų Seimo narių veiklos atžvilgiu – ar ne toks pilietis yra ir mūsų švietimo sistemos svajonė?
O galbūt Seimo narys R. Žemaitaitis jau ruošiasi artėjantiems rinkimams ir po truputį pradeda skelbti savo kuriamą, nors vis dar paslapties šydo gaubiamos partijos politinę programą? Nepakantumas Izraelio valstybei. Lietuvos etninių grupių santykių istorijos revizija. Išties kažkokios konkrečios programinės nuostatos, vis labiau apčiuopiamos nei banalūs štampai „sieksiu pagerinti paprastų žmonių gyvenimą“ – naujovė mūsų politinėje arenoje.
Neapsieiname ir be teiginių, kad tokie R. Žemaitaičio demaršai kenkia mūsų valstybės „prestižui ir įvaizdžiui“, ypač, kai juos vykdo aukšto rango renkamas politikas. Kai kuriuose sluoksniuose – gal ir kenkia, bet ar labai pasikeitė kaimyninės Lenkijos galia ir svarba, visai neseniai „sugadinus savo įvaizdį“ tokia aršia antižydiška pozicija, apie kurią joks už „istorinę tiesą“ kovojantis „drąsuolis“ Lietuvoje net neišdrįstų pasvajoti?
Juoba, kad eiliniam piliečiui „sugadintas valstybės prestižas“ praktiškai net nebūna pastebimas ar juntamas. Išvis, dėl Holivudo, socialinių tinklų ir pasaulinio turizmo bet kurios valstybės „prestižo ir įvaizdžio“ sąmprata per pastaruosius 20 metų pasikeitė kardinaliai, ir jau net „siaubo romanų karalius“ Stephenas Kingas savo knygose lietuvius mini kur kas pagarbiau nei prieš 30 metų, nepaisant R. Žemaitaičio ar Petro Gražulio išsišokimų. O ir ar išvis įmanoma sugadinti Lietuvos kaip lygių kelių, patogių viešbučių ir skanaus alaus šalies įvaizdį po NATO Viršūnių susitikimo Vilniuje praėjusią vasarą?
Bet gal tokie R. Žemaitaičio išsišokimai tarnauja Lietuvos išorės priešų ir „penktosios kolonos“ interesams, mobilizuojant deklasuotas ir moraliai neužsigrūdinusias visuomenės grupes? Gali būti, bet Lietuvos politinėje istorijoje gausu pavyzdžių, kaip vieniši „prometėjai“ ir „ikarai“ netgi su akivaizdžia masių parama savo žygiais prieš visuomenės ydas ir sistemines santvarkos klaidas pasiekdavo visiškai priešingų rezultatų nei deklaruoti.
Dar vienas dailiai nuaugęs Seimo narys P. Gražulis ne vieną dešimtmetį kovoja prieš homoseksualizmo invaziją į visuomeninį Lietuvos gyvenimą ir tuos pačius dešimtmečius išlieka aktyvioje, triukšmingoje, bet visiškai neįgalioje ir bedantėje opozicijoje, o štai gėjai sėkmingai prasiveržė ir dalyvauja tiesioginiame valstybės valdyme.
Kažkada Lietuvoje vyko prieš pedofilus nukreipta galinga „violetinė revoliucija“, kuri pasibaigė kaltinamu pedofilija net Seimo nariu ir dar nematytu mūsų šalyje jų pastarojo meto aktyvumu. O ką jau bekalbėti apie valstybines pastangas „pataisyti situaciją“? Kadaise Lietuva išleido milijonus kurdama savo kaip klestinčios šalies įvaizdį, o galiausiai užsienio reikalų ministras išvyko į Aziją įkalbinėti vietinių nesiveržti į mūsų sukurtą „rojų Žemėje“.
Lietuvos Prezidentas jau prieš beveik 30 metų Jeruzalėje atsiprašė žydų už visas jiems lietuvių padarytas skriaudas, bet dar jam gyvam esant Lietuva prisismaigstė kelio ženklų ir nuorodų su iškalbingu užrašu esamuoju laiku „Žydų šaudymo vieta“ (bent jau tie pagaliau keičiami į „Holokausto aukų kapai“ ar neutralesnį „Žydų SUšaudymo vieta“). Norėjosi kaip geriau, gavosi kaip visada.
Bet gal tokios rašliavos yra tiesiog paprasčiausia kvailystė? Kalbant apie R. Žemaitaičio politinės įtakos domeną – du jo rinkėjų anklavus Žemaitijoje, – mažai tikėtina, kad jo pareiškimams pritariantys ar pasišovę vėl balsuoti už jį tų domenų piliečiai, o ir pats R. Žemaitaitis, yra išvis bent vieną gyvą žydą matę, jau nekalbant apie tai, ar su gyvu žydu bendravę.
Žydų atvaizdų jie neabejotinai tikrai matę – bažnytiniuose paveiksluose; apie žydus informacijos irgi turi, iš kur pasisemti – Šventuosiuose Raštuose, o neretas turbūt kasdien ant kaklo nešioja ir skardinį kryželį su dar vienu žydu, kurio vardo irgi niekada nevengia minėti.
Galbūt tie žydai, sutinkami bet kurioje krikščioniškoje bažnyčioje, ir lemia tai, kad R. Žemaitaičio pareiškimai vis tik nesugina pasipiktinusių Izraelio veiksmais minių į Vingio parką, nepradeda visuotinių iniciatyvų padabinti savo „Facebook“ paskyras antisemitine simbolika, galų gale, nesukelia netgi polemikos nei kaimo pirkiose, nei akademiniuose sluoksniuose. Galiausiai ir paaiškėja, kad pikti R. Žemaitaičio pareiškimai – tik banali tautosaka, trumpas minties blyksnis, nušvitimas, trunkantis akimirksnį – neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Jie net netampa mitais, nesuteikia mūsų tuštiems gyvenimams jokios prasmės, jokio pilnatvės jausmo. Net švietimo įstaigoms ar mokymų kompanijoms prašyti papildomų pinigų iš biudžeto „visuomenės švietimui, siekiant užkardyti antisemitizmo apraiškas ir skatinti toleranciją“, kažkaip nepatogu.
To mes niekada neišvengsime, kaip niekada neišvengsime ir kitų kvailysčių viešojoje erdvėje, smulkaus chuliganizmo, alkoholio sukeltos afekto būsenos – bet jie tik pabrėš savo menkumą, epizodiškumą, izoliaciją ir niekingumą.
Todėl logiška manyti, kad ir R. Žemaitaičio mažaraštiška rašliava tegali turėti vienintelį apčiuopiamą rezultatą – vis pasikartojantį įrodymą, kad tokie niekiniai veiksmai jau daugelį metų nebesusilaukia nei visuotinio pritarimo, nei konkrečių visuomenės veiksmų. Ir suteikia galimybę pasitikrinti, kaip mes vis dar nemokame efektyviai ir greitai spręsti tokių problemų pačiame aukščiausiame lygmenyje.
Todėl tokie kaip R. Žemaitaitis, gal dar P. Gražulis, bus mums visada reikalingi – kad savo klejonėmis neleistų mums užsimiršti, apsnūsti, apkiausti. Kad turėtumėme, ką veikti ir komentuoti – iki kito karto.