Stebuklai neįvyksta savaime. Tam reikia, kad tikėjimas ir nuoširdžios pastangos peržengtų kritinę tikėtinumo ribą. Anuomet, daugiau kaip prieš šimtmetį, tautos šviesuolių, kurie rašė, švietė ir kvietė prisidėti prie tautinio sąjūdžio, buvo nedaug. Kiti, tylieji, atkurti valstybę padėjo savaip: knygnešiai, rizikuodami laisve, skleidė lietuvišką žodį, motinos mokė vaikus lietuviško rašto iš slapčia atgabentų knygų...
XIX a. po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Lietuva, atsidūrusi carinės Rusijos gniaužtuose, buvo neaiškus darinys – Šiaurės Vakarų kraštas, kurio išskirtinumą išreiškė tik lietuvių kalba, daugiausia vartojama kaimo žmonių, ir pasakojimai apie didžią praeitį varganos dabarties fone.
Taip atsitiko todėl, kad valdovai, didikai, bajorija (su kai kuriomis išimtimis) ilgus šimtmečius nesuvokė, kokia didelė lietuvių kalbos reikšmė valstybės gyvenime.
Jei viduramžiais, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galia buvo pasiekusi apogėjų, valstybė būtų investavusi į savitos lietuvių kalbos raštiją, Lietuvos istorija greičiausiai būtų susiklosčiusi visai kitaip.
Paradoksalu, bet Vytautas Didysis, rašybai skolindamasis lotynų ir rusėnų kalbas, valstybės iždo pinigus taupė lietuvių kalbos ir šalies ateities sąskaita. Pirmojo Lietuvos statuto autorius Albertas Goštautas jau XVI a. pirmojoje pusėje apgailestavo, kad Vilniaus bažnyčiose pernelyg įsigali lenkų kalba.
Taigi šalies istorija klostėsi taip, kad lietuvių kalba tapo valstybės prioritetu tiktai prieš šimtą metų, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
Tačiau valstybingumas brendo keletą šimtmečių, prie tos brandos prisidėjo ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės, ypač mokslininkai, tyrinėję nykstančią lietuvių kalbą.
Lietuvių kalba domėtasi ne šiaip sau, o dėl jos senumo, archajiškumo, skambumo – ypatybių, kurios yra išskirtinai vertinamos pasaulio paveldo kontekste. Tačiau tai, kas seniausia, sparčiau arba lėčiau nyksta. Kalbos nėra išimtis. Lietuvių kalbai, vienai iš seniausių pasaulio kalbų, kurios arealas, pasak mokslininkų, kadaise aprėpė didžiąją dabartinės Rusijos teritorijos dalį, grėsė nebūtis.
Vasario 16-osios signatarų įžvalgumas lėmė, kad buvo atkurta valstybė ir išsaugota lietuvių kalba.
Žmonės nori žinoti, kaip gyventa prieš daugelį metų, todėl bando kokiu nors būdu prisiliesti prie praeities.
Dabar galima tą pajusti gyvai, ne vien iš knygų. Atvykę į Lietuvą ar Latviją svetimšaliai išgirsta, kaip prieš tūkstančius metų kalbėjo gana didelė žmonijos dalis. Tai ypatingas potyris, kuris turėtų tapti ir vienu iš mūsų valstybės ne tik įvaizdžio, bet ir ekonominių išteklių.
Jei nėra iki galo suvokiama lietuvių kalbos reikšmė, vadinasi, nepakankamai vertinama ir Vasario 16-osios svarba.
1918-aisiais buvo atkurta tautinė valstybė, išgelbėjusi Lietuvą nuo sunaikinimo. Drąsūs užmojai, svajonės aprėpti didesnę teritoriją, būtų toliau vedę saviapgaulės keliu, kuriuo eidama šalis būtų galutinai ištirpusi imperinėje Lenkijoje, nepaisant atsiradusios realios galimybės išsilaisvinti. Anuomet visuomenė buvo sulenkėjusi ir surusėjusi daug labiau negu dabar.
Tarpukariu dėtos didžiulės pastangos, ypač švietimo srityje, lietuvybei ugdyti. Mano paties senelės bajoraitės šeima, kaip ir daugelis to meto Lietuvos žmonių, sulenkintą pavardę pakeitė į lietuvišką, – tuo parodė tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, deklaravo artimą savo ryšį su Lietuvos Respublika.
Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, okupacinė administracija beveik du dešimtmečius bandė sulenkinti vietinius gyventojus. Neapsieita be bauginimų ir net smurto.
Įvykiai, deja, yra tokie, kokie yra, jų nepakeisime, tačiau neturime teisės kartoti praeities klaidų. Vertėtų prisiminti taiklią ir išmintingą pastabą, kad žmogus, kuris nieko nepasimoko iš istorijos, net senatvėje mąsto kaip vaikas.
Ar mes dar tiek nesubrendome, kad galėtume sutartinai kurti svetingą, bet savitą mūsų visų valstybę?
Lenkija, neatsisakanti šimtmečius vykdytos veidmainiškos (pakanka prisiminti vien Józefo Piłsudskio sulaužytą Suvalkų sutartį) politikos, privertusios LDK išnykti iš pasaulio žemėlapio, daug svarbių mūsų tautos pasiekimų vadinanti tariamais lenkų nuopelnais, niekada netaps tikraisiais namais vietiniams pietrytinių dabartinės Lietuvos kraštų gyventojams, nors vakarinės mūsų kaimynės politikai vienu svarbiausių savo tikslų ir dabar laiko, vaizdžiai tariant, lenkų kortą.
Kyla klausimas, ar Varšuvos politika gali pasikeisti?
Manau, tam būtina esminė sąlyga – Lenkija keisis, nors labai lėtai ir nenoriai, jei viešai atsiprašys už Vilniaus krašto okupaciją, už skriaudas, padarytas šio krašto žmonėms tarpukariu, ir už dabartines jos pasekmes.
Lietuva irgi keisis, jei daugiau nežengs nė vieno žingsnio saviapgaulės keliu – kalbos ir rašybos, viešų užrašų, švietimo išvalstybinimo kryptimi. Mūsų valstybė turi liautis save naikinusi, klaidindama pietrytinių savo kraštų bendrapiliečius, neva jie yra nežinia iš kur atsiradusi lenkų mažuma, kuriai Lietuva privalo užtikrinti galimybę būti lenkais.
Priminsiu, kad po karo sovietams vėl okupavus Lietuvą, keliasdešimt tūkstančių lenkų tautybės žmonių maždaug iki 1948 m. sugrįžo į Lenkiją, Vilniaus krašte jų pasiliko ne daugiau kaip du ar trys tūkstančiai.
Lenkijos tebedaromas spaudimas, deja, yra pagrindinė kliūtis Lietuvai tapti nepriklausoma, vientisa ir stipria tautine valstybe. Ilgalaikė vaisinga Varšuvos politika, kurios tikslas – plėsti Lenkiją kaimynų žemėse, vargu ar keisis.
O tai neigiamas veiksnys, keliantis grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui, todėl privalėtų atsirasti specialiųjų tarnybų akiratyje. Tačiau abi šalys yra ES ir NATO aljanso narės, todėl su grėsme, kurią kelia vakarinė mūsų kaimynė, negalima kovoti taip, kaip kovojame su Rusijos išpuoliais.
Čia reikalinga išmani diplomatija, paremta tautinės valstybės vizija. Užkardyti šovinistinius lenkų užmojus, manau, galima, laikantis tokių principų: bendradarbiaukime su Lenkija pirmiausia ekonomikos srityje, draugaukime kultūrinėje-istorinėje plotmėje, tačiau savo kaimynės interpretacijas, o ypač pretenzijas, vertinkime kritiškai.
Nė žingsnio atgal kalbos ir švietimo klausimais! Pasitelkime visas priemones Pietryčių kraštui integruoti, ugdydami pilietinį žmonių sąmoningumą, lietuviškumą.
Pažįstu daug lenkų – dailininkų, humanitarų. Dauguma vertina istoriją pagal savo valstybės įdiegtą naratyvą, ir tai suprantama. Tačiau jie, kitaip nei didelė šalies politikų dalis, nemano, kad Lenkija turėtų tęsti imperinę politiką, o tai teikia šiek tiek vilčių.
Žvelgdami į ateitį, turime siekti, kad ji būtų kuo tauresnė ir teisingesnė visiems bendrapiliečiams. Laisvės Šimtmečio proga noriu kreiptis į tuos Pietryčių Lietuvos gyventojus, kuriuos įprasta vadinti lenkais, o ir jie patys tokiais save laiko. XIX a. antrosios pusės surašymai rodo, kad Pietryčių Lietuvos gyventojų daugumą sudarė lietuviai.
Išlikusios lietuviškos pavardės ir vietovardžiai byloja apie lietuvišką kraštą, kurio gyventojai ne kartą tapo, dažnai ir dabar tampa politikų įkaitais. Tarpukariu jie buvo agresyviai lenkinami, po karo sovietai bandė surusinti. Keičiantis kartoms, nugrimzta užmarštin ir prisiminimai apie savo šaknis. O jos lietuviškos.
Kai kurių politikų pastangos supriešinti Vilniaus kraštą su didžiąja Lietuvos dalimi neturi ateities. Tai tik veidmainystė, kurią skatina noras valdyti.
Daug metų gyvenu tarp vietinių žmonių. Jie puikūs, draugiški, jais galima pasitikėti. Atėjo laikas pietryčių Lietuvos gyventojams patiems prisidėti prie tautinės valstybės stiprinimo, prisimenant savo protėvius, kalbėjusius lietuviškai.
Laukia ilgas kelias į vienintelius mūsų namus, į Lietuvą. Šiuos namus užkariautojai ne kartą apiplėšė, sugriovė, bet pavergti jų nepavyko, nors senovės laikais juos buvo „priglobusi“ kaimynė, primesdama gudrų projektą. Tačiau šių namų pamatus vis dar bandoma išklibinti. Sutvirtinkime juos, kad vėl neprarastume laisvės, kurią atgavo tautinis sąjūdis, paremtas giliu tikėjimu ir atgimusia lietuvių kalba.
Nedidelis Baltijos žemės lopinėlis, susitraukęs ir išlikęs tik dalyje lietuviškiausių etninių žemių, daugiau neturi tapti svetimų interesų ir ambicijų įkaitu. Nebėra mums kur trauktis, todėl neturime teisės apgaudinėti savęs. Reikalaukime to, kas mums priklauso, – teisės didžiuotis Lietuva, lietuvių kalba, būti lietuviais. Grįžkime į Tautos namus. Kurkime Lietuvą sutartinai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.