Tai rodo, kad abu prezidentai apie šį įstatymą kalbėjosi dar iki jo pasirašymo. Ir šis pokalbis tikrai galėjo turėti įtakos mūsiškio apsisprendimui pasirašyti šį, vadinamąjį „trijų raidelių“, įstatymą. O tiksliau, oficialios rašybos lietuvių kalba paneigimo įstatymą. Čia vėl cituoju Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną.
Tai savaime dar nereiškia, kad mūsų valstybės vadovas ir visa valstybė jau šoka pagal strateginio partnerio dūdelę. Tiesiog tarptautinė padėtis yra grėsminga ir Prezidentas ją vertina rimtai. Rytų agresorius ant slenksčio ir reikia palaikyti gerus santykius su pietiniu kaimynu, kurio pagalbos gali prireikti. Ar šiuo atveju taip jau labai gaila tų trijų raidelių? Šekit.
Strateginis partneris Lietuvos istorijoje yra nesyk padėjęs. Kai Lietuvai iškildavo rimta grėsmė iš maskolių, tai tam tikromis sąlygomis kartais gindavomės nuo jo petys į petį. O juk bent kol kas už tai mūsų dar nepareikalavo naujos Liublino unijos.
Reikia manyti, kad ir prašymas šįsyk buvo mandagus, lenkiškai elegantiškas. Ne toks, kaip buvusio ir liūdnai pagarsėjusio užsienio reikalų ministro (pan Radoslaw Sikorski). Tikriausiai šįsyk nebuvo jokio, net ir numanomo šantažo. Galbūt keistoka vien tik tai (tiems, kas nežino), kodėl kaimynams taip knieti „modernizuoti“ lietuvišką rašybą.
Ankstesnė Prezidentė sakydavo, kad lietuvių kalba negali būti derybų su užsieniu objektas. Ir taip sugadino santykius su NATO sąjungininku. Tiesa, konfliktas su Lenkijos diplomatijos vadovu kilo galimai ne tiek dėl tų raidelių. Priežastys galėjo būti šiek tiek gilesnės.
Ministras gėdingai pabaigė savo politinę karjerą, kai Lenkijoje buvo paviešinti jo pokalbiai, iš kurių paaiškėjo, koks jo tikrasis požiūris į NATO. Prisiminkime ir tai, kaip šlovingai jis sugriovė derybas su Dž. Bušo Jaunesniojo administracija dėl antiraketinės gynybos įrangos dislokavimo Lenkijoje. Dabar ši įranga būtų pravertusi.
Nežinia, ant kokio sikorskio dabar užsirautume, todėl galima suprasti, kodėl Prezidentas ėmė ir pasirašė, numojęs ranka į Konstituciją. Susidaro įspūdis, kad dėl įstrižos lazdelės ant kietosios L niekam jau nebereikės nei prašyti, nei dėkoti. Strateginiam partneriui nedelsdami paaukosime kiekvieną kablelį. Kaip gerai, kad vėl iškilus kremlinių grėsmei dar turime kuo atsidėkoti.
Santykiuose su strateginiu partneriu vsio nalaženo (bendradarbiavimas sklandus) ir vsio ulaženo (viskas sutvarkyta, tinkamai „suguldyta“), kak paloženo (kaip priklauso, kaip „paguldyta“). Tačiau lietuviškas žodis lažas pasiskolintas ne iš rusų kalbos. Ar kas susimąstė, kad šis barbarizmas kilo ne iš rusų kalbos, o iš lenkų łaża „priemoka“? Kalboje atsispindi istorija, kad baudžiava yra kilusi iš laisvųjų priemokos už ponų nusavintą žemę (prievolė, „prigulmybė“).
Iš šios slaviškos šaknies kilo ir dabartinio žargono žodis, kurį galima būtų pritaikyti, apibūdinant parašo paguldymą po antikonstituciniu įstatymu. Tačiau šio žodžio čia neminėkim, kol neaišku, ar dar bus kokie nors veiksmai, kreipiantis į Konstitucinį Teismą ir taip sustabdant gėdingo įstatymo įsigaliojimą.
Kita versija
Tačiau galėjo būti ir kitaip. Mūsiškis Prezidentas galėjo atsakyti strateginiam partneriui, kad jei jis pasirašytų tokį įstatymą, tai netektų ir paties partnerio pagarbos. Ar Lenkijos atstovai po to galėtų tikėti Lietuvos Prezidento žodžiais, kai jis pasielgtų priešingai nei buvo viešai įsipareigojęs?
Kas jau kas, o kiekvienas tikras lenkas tokį argumentą puikiai suprastų. Juk pasitikėjimas draugo garbe (ir ištikimybe principams) priešo agresijos akivaizdoje yra galbūt pats svarbiausias dalykas. Kas yra įpratęs įtikti, tas aplinkybėms pasikeitus (ar kita proga) gali tuoj įsiteikinėti ir priešui.
Ar galima tikėti Jo Ekscelencija, kad jis pasirašė valstybinės kalbos statusą paneigiantį įstatymą tik dėl dabartinės Seimo daugumos deklaruojamo „pažangiojo“ siekimo kiekvienam Lietuvos piliečiui suteikti „nuosavybės teisę“ į jo vardo ir pavardės užrašymą pasuose?
Apie tokią išimtinę „nuosavybę“ niekas pasaulyje dar nėra girdėjęs. Iš mūsų tokių dalykų dar nėra reikalavę ir tarptautiniai teismai. Tačiau net Konstitucinio Teismo kanclerė jau viešai ir nuoširdžiai pakomentavo, kad mūsų teismai, įteisindami oficialią rašybą užsienio kalbomis, „pažangumu“ jau pralenkia visas tarptautines normas.
Labai abejotina, kad Jo Ekscelencija, drauge su „Laisvės partija“ ir kažkur pradingusiais jos rinkėjais, giedotų išvystyto socializmo dainą „my vperedi planety vsei“ (mes – visos planetos priešaky). Bet gali būti, kad laikai išties keičiasi ir postmodernizmo epochoje visos konstitucijos (drauge su pačia teise) jau tampa simuliakrais, kiekvieno individo nuožiūra konstruojamais ir perkonstruojamais kortų nameliais. Antai ir pažangusis Seimo vicepirmininkas nuo „Laisvės partijos“, Seimo posėdyje agituodamas už nerašymą valstybine kalba, juk sakė, kad dabar „teisė atsilieka nuo gyvenimo“.
Vis dėlto net ir pasižymėję Seimo filologai bei lituanistai netiki šia versija. Džiugesio apimtas Seimo narys E. Zingeris, priimant oficialaus nerašymo valstybine kalba įstatymą, neslėpdamas paaiškino, jog pagaliau grįžtama prie unijinių Lenkijos ir Lietuvos tradicijų (čia dar pridursiu: pagaliau pildosi jo paties ir dviejų jo draugų – Česlavo Okinčico ir Adamo Michniko – svajonė).
Wardan Litwos?
Bet grįžkime į „pragmatiškos“ politikos plotmę. Kažin ar būsimuose rinkimuose Jo Ekscelencija gaus nors vieną narkoliberalų balsą. Kita vertus, jam sunku bus varžytis ir su Sauliaus Skvernelio (Skwernel?) partija „Vardan Lietuvos“.
Dar nežinia, kas šį savaitgalį steigsimos partijos programoje bus parašyta apie lietuvių kalbą, kaip apie konstitucinę vertybę, kuri yra svarbesnė už visus valstybės atributus. Koks skirtumas? Žymiai svarbiau, ką buvęs Lietuvos premjeras, pradėdamas savo politinę kadenciją, Varšuvos alaus bare pažadėjo Lenkijos valdančiosios partijos lyderiui Jaroslavui Kačinskiui (Jarosław Kaczyński).
Jei kas mano, kad šie partnerystės ryšiai pasibaigė ties vienu plunksnos brūkštelėjimu „Gdansko broliams“ slapta padovanotu Pranciškonų vienuolynu ar ties drauge su p. Remigijumi Šimašiumi (Szimaszius?) suveiktu sklypu TV Wilno rūmų statybai, tai klysta.
Šie ryšiai prieš Šv. Kalėdas gal ir buvo šiek tiek apsilpę, todėl Saulius Skvernelis bei jo vadovaujama frakcija Seime ėmė blaškytis. Tad „Nerašymo valstybine kalba įstatymo“ svarstymą ir priėmimą teko atidėti. Viskas susitvarkė po Naujų metų švenčių ant Laisvės gynėjų atminimo. Kas galėtų paneigti, kad kuriamos naujosios partijos lyderis gavo laiškelį iš savo kolegos Lenkijoje? Kiek pamenu, lenkų tarnybos prieš svarbius balsavimus visada suaktyvindavo Lenkijos lobistus mūsų parlamente.
Dūda bei Duda
Atsivertę Akademinį Lietuvių kalbos žodyną atrasite, kad lietuvių kalbos žodis dūda yra laikomas senu skoliniu iš slavų kalbų. Atsižvelgiant į mūsų istoriją, nėra jokios abejonės, kad šis žodis galėjo būti ne sykį skolintas ir perskolintas ne tik iš gudų, bet ir iš lenkų bei maskolių kalbų. Be to, slavų kalbose šis žodis aiškiai sietinas su veiksmažodžiu „pūsti“ (pvz.: дуть, на-дуть, s. slavų *dūti).
Tačiau baltų kalbos taip pat turėjo tokį veiksmažodį (tai rodo ir žodis liet. dusti „pailsti, trokšti“ ir latvių dusēt „ilsėtis“). Be to, net ir instrumentui lietuviai juk turėjo nuosavą žodį daudytė, kuris fonetiškai niekaip negalėjo būti pasiskolintas iš slavų. Čia pritinka ir dausa, kuri juk reiškia ne tik lietuvišką „rojų“, bet ir „kvėpavimą“. Tai rodo, jog dūdą tenka laikyti bendru baltų ir senovės slavų paveldu, susijusiu su jų dvasine istorija. Su šiuo žodžiu yra daug senų išsireiškimų (frazeologizmų). Vieni jų yra tarptautiniai (šokti pagal [kieno] dūdelę“). Kiti – gal lietuviški (it dūdą pūtęs „nieko nepešęs“, ir kt.).
Šie pavyzdžiai ir vėl parodo, kokios baltų kalbos yra svarbios slavų kalbų istorijai suprasti. Galbūt Jo Ekscelencija galėtų Lenkijos prezidentui A. Dūdai pagaliau paaiškinti, kad jis grynai iš savo šalies patriotinių motyvų galėtų ir nebesikaišioti prie lietuvių kalbos? Nebūtų kaip koks Vilniaus dūda. Juk lietuvių kalba ir taip turi daug priešų. Net ir pačioje Lietuvoje ji nemokšų taikinyje (žr. Vilniaus Universiteto gaires apie „žmoga“ ir kt.) .
Be to, perfrazuojant Seimo narę Liudviką Pociūnienę, užtenka pažvelgti kad ir į Seimo „stiklinę“. Kaip pavadinti tuos „Tautos atstovus“ kurie balsavo, akivaizdžiai sulaužydami Konstituciją? Apie pagarbą lietuvių kalbai, apie jos prestižą Seime net netenka ir bekalbėti.