„Besislapstančios“ už vandenyno Lietuvos teisėjos ekstradicija iš viso tapo įmanoma, kaip jau buvo skelbta žiniasklaidoje, apsiribojus tik keliais iš jų:
a) trukdymas anstolei atimti mergaitę (BK 231 str.), tuo pačiu ir „teismo sprendimo nevykdymas“ (BK 245 str.); b) skaudus trinktelėjimas policininkui, kuris plėšė mergaitę iš rankų (taigi, ne šiaip koks pasipriešinimas „teisėtiems pareigūno reikalavimams“, bet net ir prievarta jam, BK 286 str.), o kad publikai neliktų įspūdis, jog N. Venckienė pati yra smurto auka; c) esą jos mestas antausis mergaitės motinai (BK 140 str.: skausmo sukėlimas, ar jau ir nežymus sveikatos sutrikdymas?).
Jei pirmieji du kaltinimai turi konkretų ryšį su tikrove (2012 m. gegužės 17 d. įvykęs „mergaitės paėmimo“ šturmas teisėjos būste, kuriame dalyvavo keli šimtai policininkų), tai kaltinimas dėl buvusio ar nebuvusio antausio, turintiems bent menkiausią supratimą apie teisminius procesus, yra akivaizdžiai propagandinis.
Kita vertus, teismuose alternatyvios tikrovės konstravimas dažnai konkuruoja su tiesa (prie to kartais prisideda liudytojai ar netgi ekspertai). Visos versijos priklauso tiktai galimai tikrovei tol, kol teismas nenustato tiesos. Žinoma, jeigu jis išvis turi tokią galimybę.
Nors teismas dar neįvyko, iš karto po N. Venckienės ekstradicijos pasirodė teisininko komentaras, kad jau pati ekstradicija – tai „Sodoma ir Gomora jos reputacijai“. Kadangi, bent formaliai, teismo sprendimas dėl likusių kaltinimų N. Venckienei dar nėra žinomas, tai ir jos reputacijos klausimas kol kas priklauso vien tik komentatoriaus fantazijos ar norų sričiai. Nepriklausomai nuo to, kad jis remiasi oficialiąja Kauno pedofilijos bylos versija, esą visa ta pedofilija buvo išgalvota.
Net jei teismas pripažintų N. Venckienę kalta pagal aukščiau paminėtus kaltinimus, tai dar būtų nežinia, kiek toks sprendimas pakenktų jos reputacijai ir kiek jis išgelbėtų kaltintojų reputaciją. Ši byla jau seniai nėra vien N. Venckienės reputacijos dalykas. Ji tapo Lietuvos teisėsaugos sistemos ar net visos valstybės reputacijos skauduliu. Prisiminkime, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius net ir pačią N. Venckienę išvadino teisėsaugos „pūliniu“ bei „visos valstybės bėda“, taip galutinai pakirsdamas pasitikėjimą teisingumo įgyvendinimu šioje byloje.
Kalbame ne apie teisėsaugos personalijų munduro gynimą, o apie tikrąją su šia byla susijusių valstybės institucijų reputaciją pirmiausia jos piliečių akyse. Akivaizdu, kad ji priklauso ne tiek nuo viešai kartojamų teiginių ar aiškinimų, kiek nuo akis badančių faktų, kurie lieka nepaaiškinti. Kai kuriuos jų, o taip pat nepasitikėjimą keliančias aplinkybes trumpai priminsiu šiame straipsnyje. Taip pat grįšiu prie anksčiau ne kartą teikto konkretaus siūlymo, kaip bristi iš šios aklavietės.
1. Apie teisėsaugos institucijų ir pareigūnų reputaciją, tiriant Kauno pedofilijos bylą
Kai kurie Seimo nariai ir kiti politikai (o tarp jų ir aš pats) viešoje erdvėje buvo ne kartą kaltinami, kad Kauno pedofilijos byloje jie esą „kišasi į teisingumo įgyvendinimą“. Todėl tenka priminti, kad dar anksčiau dėl Kauno pedofilijos bylos „tyrimo aplinkybių“ po dviejų žmogžudysčių įsikišo visas Seimas, 2010 m. sausio 21 d. nutarimu patvirtinęs parlamentinio tyrimo išvadas (toliau – Išvados).
Išvadose nurodyti viešai prieinami faktai, kuriais remiantis buvo antai nustatyta, kad „ikiteisminis tyrimas pagal D. Kedžio skundą ir paskesnius skundus (prašymus, pareiškimus) Kauno apskrities Vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas aplaidžiai, neoperatyviai ir nekvalifikuotai“, „tyrimą kontroliavusi Kauno miesto apylinkės prokuratūra nesiėmė priemonių tyrimui paspartinti /.../“, atkreiptas dėmesys į „Kauno apygardos prokuratūros prokurorų, kuriems buvo pavesta tęsti tyrimą, neveikimą ir (arba) nepakankamą kompetenciją“, ir kt.
Seimo nutarimu pritarta Teisės ir teisėtvarkos komiteto griežtam apibendrinimui, kad: „policijos tyrėjai ir prokuratūros pareigūnai, aplaidžiai ir nekompetentingai atlikdami D. Kedžio skundų dėl galimos seksualinės prievartos jo dukros atžvilgiu tyrimą ir šio tyrimo kontrolę, pakenkė tyrimui ir sukomplikavo galimybę sėkmingai jį baigti. Užsitęsęs šios bylos tyrimas rodo, kad teisingumui įgyvendinti gali būti padaryta žala, kurios nebus galima pašalinti [paryškinta mano]“.
Svarbiausi faktai, pagrindę Išvadas, buvo šie: a) išvis nebuvo atliktos jokios įtariamųjų atpažinimo procedūros; b) nebuvo atlikta įvykių vietos apžiūra nei iškart, nei vėliau; c) nebuvo tuoj pat atlikti nukentėjusia pripažintos mergaitės psichologinio suvokimo bei kūno būklės ekspertiniai tyrimai; d) nebuvo tirta kitos mergaitės, Deimantės puseserės, būklė, nepaisant to, kad kilo įtarimai dėl žymaus jos sveikatos sutrikdymo po prievartavimų – o buvo apsiribota tik pavėluota jos motinos, vėliau ir pačios mergaitės, apklausa; e) nors byloje buvo duomenų, verčiančių kvalifikuoti įtariamą nusikaltimą, kaip mažamečių vaikų prievartavimą, tačiau jie buvo kvalifikuoti švelniau – tik kaip tvirkinimas, o tai per visą šio „tyrimo“ laikotarpį nuo 2008-11-30 iki 2009-08-18 (kai vėl įsikišusi Generalinė prokuratūra perdavė bylą Vilniaus apygardos prokuratūrai), neleido tyrėjams naudoti jokių „operatyvinių priemonių“, kad nustatytų įtariamųjų tarpusavio santykius, ir kt.
Išvadose visa tai buvo aiškiai įvardinta kaip įtariamos pedofilijos tyrimo vilkinimas, aplaidumas ir neveikimas. Konstatuota, kad pritrūko tyrimo koordinavimo ir kontrolės.
Negana to, net tada, kai Violeta Naruševičienė (mažametės puseserės motina, apklausta balandžio mėn.) ir teisėjas Jonas Furmanavičius (mergaitės tapatintas su „Jonu“, apklaustas tik rugsėjo pradžioje) 2009 m. rugsėjo pradžioje kreipėsi į prokuratūrą dėl apsaugos nuo galimo susidorojimo, iki pat spalio 5 d., kai jie žuvo, išskyrus popierių persiuntinėjimą nieko nedaryta: „Dėl teisėsaugos pareigūnų neveikimo nebuvo užkirstas kelias dviejų žmonių gyvybei atimti, nors tokia galimybė akivaizdžiai buvo.“
Seimo patvirtintose Išvadose „nustatytas akivaizdus Generalinės prokuratūros prokurorų – tiek tiesiogiai atsakingų už ikiteisminio tyrimo kontrolę, tiek ir atsakingų už Generalinės prokuratūros ir visos prokuratūros sistemos tinkamą funkcionavimą – neveikimas“. Tuometinis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas prisiėmė atsakomybę ir netrukus atsistatydino. Generalinės prokuratūros vadovybės keitimas ir buvo vienintelė tiesioginė Kauno pedofilijos bylos aplinkybių parlamentinio tyrimo pasekmė.
Išskyrus keletą ikiteisminio tyrimo teisinio reguliavimo pakeitimų, jokių kitų teisėsaugos sistemos pertvarkymų nebuvo imtasi. Vadovaujančių asmenų Generalinėje prokuratūroje kaita neatvedė prie jokių kertinių permainų prokuratūros sistemoje, kurios užtikrintų jos veiksmingumą bei jos funkcionavimo vidaus ir išorės kontrolę. Atvirkščiai, iš paskelbtų slaptų pasiklausymų medžiagos žinome, kad ir dėl tų vadovų Prezidentei teko galinėtis su padidėjusia „MG Baltic“ įtaka Seime.
Žiniasklaidoje iki šiol nekritiškai kartojama formulė – „prokurorai įrodė, kad žudė D. Kedys“. Bet iš tiesų prokurorai nieko neįrodė. Pirmiausia todėl, kad įrodyti reikia teisme, o dėl D. Kedžio žūties tokia galimybė netrukus atpuolė. Kita vertus, tokiems supaprastintiems aiškinimams trukdo ir pačių (eks)prokurorų viešai platinamos prieštaringos versijos. Esą teisėją J. Furmanavičių nužudė kažkos samdomas žudikas, taigi, ne D. Kedys.
Niekaip nepaaiškintas ir demonstratyviai paliekamų ginklų sindromas. Nušovus V. Naruševičienę laiptinėj paliktas „D. Kedžiui išduotas pistoletas“, kuriuo buvo įvykdytas nusikaltimas (ar visgi abu nusikaltimai?). Dar vienas pistoletas padėtas prie D. Kedžio lavono. Esą įvyko kažkoks nelaimingas atsitikimas – žmogus paspringo ar tai savo vėmalais, ar tai „žolės lapu“, greta pasidėjęs ginklą, atsigulęs į „angelo pozą“, o po to (jau negyvas) dar ir susibraižė, susimušė net akį. Stebina ir itin neefektyvi D. Kedžio paieška, ir dingęs liudininkas, matęs kaip kažkas numetė D. Kedžio lavoną.
Šie prokurorų aiškinimai – akivaizdus pasityčiojimas iš sveiko proto (kaip ir viešai sklebta versija apie apsvaigusį įtariamąjį Andrių Ūsą, kuris nesuvaldė keturračio, išlipo iš jo, ir įbridęs iki kelių ežero seklumon nelaimingai joje paskendo, prieš tai, jeigu galima tuo tikėti, nusisukęs sprandą). Visa šita epopėja įvyko jau po aukščiau paminėtų Išvadų apie Lietuvos prokuratūros sistemą, kaip apie nepriklausomą teisėsaugos instituciją, kuri tik „pati save ir kontroliuoja“.
Tuo tarpu Vilniaus prokurorai visas pastangas nukreipė pedofilijos bylos nutraukimui. Negana to, jie ryžtingai pasirinko versiją, kad ir pati ta pedofilija nuo pat pradžių buvo esą išgalvota, kad viską sumodeliavo D. Kedys, esą įteigęs savo dukrai tas keistas fantazijas apie motinos draugus, kurie lankydavosi jos išnuomotame bute (Andrių, „Aidą“, „Joną“, dar minėtas kažkoks „Frančeskas“), esą primokęs dukrą ir to, kad velionis Andrius Ūsas, tuomet Seimo pirmininko Viktoro Muntiano visuomeninis patarėjas, ją tvirkino motinos bute (bei nusivežęs į viešbutį?).
Neringa Venckienė „trukdė“ skubiai atiduoti savo globotą mergaitę motinai, kurios teisės buvo apribotos būtent dėl to, kad dukra prieš ją davė parodymus. Nenutraukus tyrimo dėl pedofilijos nebuvo kaip grąžinti dukros motinai. Negrąžinus dukros motinai, nebuvo kaip nutraukti bylą net ir po žmogžudysčių bei nelaimingų atsitikimų su svarbiausiais bylos veikėjais. Kas galėtų paneigti, kad skubiu vaiko grąžinimu teisėsaugos institucijos ir pareigūnai rūpinosi ne dėl vaiko interesų ir ne dėl pagarbos motiniškiems jausmams?
2. Pedofilijos „tyrimų“ farso pratęsimas
Mergaitės velionį tėvą oficialiosios versijos gynėjai kaltina, kad jis kenkė savo dukrai, pasišovęs platinti Seime jos liudijimų vaizdo įrašus, kai skundai teisėsaugos institucijoms užstrigo. Akivaizdu, jog tokia prokurorų viešai proteguojama versija išvis nieko nepaaiškina. Nutylima, kad D. Kedžiui nebuvo motyvų imtis tokio šėtoniško apgaudinėjimo, net jei jis būtų įmanomas. Su L. Stankūnaite jis juk jau buvo išsiskyręs. Ginčas dėl to, kur gyvens dukra, jau buvo išspręstas teisme tėvo naudai. Vėliau apsigalvojusios motinos skundas irgi juk seniai buvo atmestas.
Oficialiosios versijos konstruojama tikrovė iš karto ima sklaidytis uždavus natūralų klausimą: jeigu mergaitės savaitgaliniai apsilankymai motinos bute iš tiesų nekėlė jokių problemų, kas gi D. Kedį paskatino kurti tuos kaltinimus dėl vaiko tvirkinimo? Kam to reikėjo? Koks kitas motyvas, išskyrus teisingumo ieškojimą, gali paaiškinti jo veiksmus? Ar tai tiesiog beprotybė?
2009 metais padėtis dėl įtariamos pedofilijos epizodų L. Stankūnaitės bute buvo visiškai priešinga, nei po metų mėginta ir dabar mėginama įtikinti plačiąją visuomenę. Kad tai nebuvo nei D. Kedžio, nei jo dukters liguista fantazija, jau buvo nustatę ir vėliau vėl patvirtino profesionalūs ekspertai (nustatę, kad mergaitė nebuvo linkusi į tuščias fantazijas ir nebuvo linkusi pasiduoti įtaigai). Dar daugiau, visos problemos juk kilo pirmiausia dėl to, kad teisėsaugos institucijos nesekė karštais pėdsakais ir sužlugdė tyrimą dėl pakankamai pagrįstų įtarimų.
Prisiminkime, kad L. Stankūnaitė pradžioje neigė savo pažintį su A. Ūsu, kaip ir jo apsilankymus pas ją bute. O ko verti ir paties A. Ūso vėliau dėstyti motyvai, esą jis norėjo padėti L. Stankūnaitei, kuri esą kreipėsi į Seimo pirmininko biurą, todėl jis, kaip visuomeninis pirmininko patarėjas, dėl šios pagalbos ir lankydavosi pas ją bute? Ką visuomenė iš viso žino apie pedofilija įtartą velionį A. Ūsą, kuris pagal profesiją ir užsiėmimą buvo pristatomas tik kaip visuomeninis patarėjas, kuris buvo palikęs šeimą su dviem vaikais ir kuris Seimo NSGK pirmininkui gyrėsi savo ryšiais su VSD?
Žinome, kad jis buvo aktyvus Darbo partijos narys ir dalyvaudavo bendrapartiečių susitikimuose, kurie vykdavo Kauno vaikų globos namuose (vėliau pervadintuose „vaikų socializacijos centru“), kurie tada garsėjo nepilnamečių mergaičių nėštumais.
Apie L. Stankūnaitės seserį, su kuria ji užsiėmė bendru verslu pagal verslo liudijimą, mes žinome, kad ji buvo išsiskyrusi su kriminalinę biografiją turinčiu, daug kartų teistu vyru. Iš garbaus Vilniaus prokuroro girdėjome, kad byloje pakankamai duomenų, kad jos dukrą irgi pripažinti nukentėjusia. Dar žinome, kad V. Naruševičienė už 200 tūkst. litų pirko namą už paskolą, kuri niekur nefiksuota.
Apie išsiskyrusią L. Stankūnaitę žinome, kad prasidėjus draugystei su A. Ūsu (dėl kitų draugų, kurie pas ją galimai lankėsi, faktai nebuvo ištirti), jos pajamos staiga pašoko, viršydamos 63000 litų per metus. Tą žinome ne tik iš žiniasklaidos, bet ir iš to garsiojo, L. Stankūnaitės interesus atitinkančio Kėdainių rajono apylinkės teisėjo Viktoro Kondratjevo sprendimo. Bet iš šio sprendimo nežinome, ar šios pajamos iš tiesų gautos iš kirpėjos praktikos, kaip buvo skelbta žiniasklaidoje. Sprendime pabrėžiama, kad L. Stankūnaitė buvo įsidarbinusi padavėja (tačiau tik du kartus per metus ir vos po mėnesį; po to atleista, pačiai prašant). Jei L. Stankūnaitės pajamų šaltiniai buvo ištirti, ar sunku buvo apie tai parašyti ir pačiame sprendime?
Apie teisėją Joną Furmanavičių, kurio tapatinimas su mergaitės atpažintu „Jonu“ nebuvo ištirtas, težinome, kad jo vaikystė buvo sudėtinga, augant be tėvo, kad jis nesukūrė šeimos, kad teisėju tapo persikėlęs iš sovietinio tardytojo kėdės, ir kad teisėju būdamas jis išvystė plačią veiklą, kuriai prireikė vienu metu naudotis net 11 mobilių telefonų. Apie „Aidą“ nieko nežinome. Gal tik tiek, kad kažkas jį sutapatino su Vaidu. Kam tuomet tėvas būtų primokęs mergaitę jį pavadinti Aidu?
3. Skubus neįsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas: rūpestis vaiko interesais, ar paskutinės liudininkės/nukentėjusios neutralizavimu?
Bet kokie argumentai, keliantys abejones dėl oficialiosios versijos patikimumo, yra lengvapėdiškai perbraukiami nuolat papūgiškai pakartojamu teiginiu, kad juk buvo „teismo sprendimas“ ir kad N. Venckienė juk nevykdė „teismo sprendimo“. Bet įsiteisėjusio sprendimo pradžioje nė nebuvo. „Paėmimo“ krizę sukėlė pirmos instancijos teisėjo „nukreipimas“ skubiam vykdymui.
Nekritiškai kartojamas apibendrintas teiginys apie privalomą vykdyti „teismo sprendimą“ klaidina visuomenę tuo, kad įprastoji įsiteisėjusio sprendimo sąvoka apima Konstitucijos garantuojamą bylinėjimosi procesą mažiausiai dviejose teismų pakopose, apeliacijos teisę, kuri šiuo atveju buvo akivaizdžiai paminta. Aukščiau minėtas Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjas V. Kondratjevas 2011 m. gruodžio 16 d. priėmė nutarimą grąžinti mergaitę jos motinai L. Stankūnaitei ir nelaukiant apeliacijos, nukreipė jį skubiam vykdymui.
N. Venckienės bylai esminis klausimas, kaip kėdainiškis teisėjas išvis pagrindė šį savo nukreipimą, kuo gi jis vadovavosi ir kaip šitokie neįsiteisėję, skubiai vykdomi sprendimai, apeinant įprastinį bylinėjimąsi, yra iš viso įmanomi teisinėje valstybėje. Teisėjo V. Kondratjevo sprendime jūs rasite pripažinimą, jog mergaitė pas savo tetą gyveno saugiai ir gerose sąlygose. Jai pas globėją jokių grėsmių nebuvo. Tai kodėl teisėjas puolė skubiai gelbėti mergaitę iš šitokios aplinkos? Kas būtų atsitikę, jei teismo procesas būtų vykęs įprastine tvarka ir užsitęsęs, tarkim iki balandžio mėnesio, kai Klaipėdos apygardos teismas priėmė sprendimą dėl apeliacijos šioje byloje?
Teisėjas pasirėmė Civilinio proceso kodekso 283 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuris numato, kad teismas, šalia labai konkrečių kodekse nurodytų atvejų, gali leisti skubiai vykdyti visą sprendimą ar jo dalį arba nutartį: „/.../4) visose kitose bylose – kai dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti sprendimą ar nutartį gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą ar nutartį vykdyti.“
Nors pagal 2009-10-06 Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusią (!!!) nutartį sostinės prokurorai privalėjo pateikti įtarimus L. Stankūnaitei, tačiau jie šio „teismo sprendimo“ piktybiškai nevykdė. Galiausiai buvo pasielgta priešingai – jau kitais metais ikiteisminį tyrimą dėl galimai nusikalstamų L. Stankūnaitės veikų jie nutraukė, o štai Panevėžio apygardos teismas (tas pats, į kurio rankas dabar įmesta N. Venckienė) skundus dėl neteisėtų prokuratūros veiksmų atmetė.
Per tuos metus, kai prokurorai piktybiškai nevykdė galutinės instancijos „teismo sprendimo“ jokia anstolė nebuvo paskirta, joks specialus policijos būrys nesiveržė į prokuratūrą ir niekas netempė prokurorų už kojų, kad suvyniotų juos į specialią antklodę. Tuo tarpu 2012 m. kovo 23 d., skubiai vykdant nesįsiteisėjusį pirmos instancijos (rajoninio) teisėjo sprendimą anstolė S. Vaicekauskienė, vadovaudama trisdešimčiai specialios paskirties policininkų, įsiveržė į mergaitės senelių namus, drauge su L. Stankūnaite energingai plėšė klykiantį vaiką iš jos senelės glėbio, vienas pareigūnas perskėlė N. Venckienės tetai A. Skučienei lūpą, kambaryje išvartė gėlių vazonus, ir t. t.
Egzekuciją tąkart sustabdė vaikų teisių specialistė, kurią po to baudė irgi už tai, kad „nevykdė teismo sprendimo“. Tiesa, kaltu pripažintas buvo ir policijos pareigūnas, tačiau tik dėl klaidos, kad nesuderino savo veiksmų su vaikų teisių specialiste. 2012 m. gegužės 17 d., jau pasimokę policijos pareigūnai veikė viską suderinę, išsukę kameras, o visas kliūtis, trukdančias imti vaiką, išmetę į lauką. „Specialistės“ jau ramiai, be jokių nesuderintų protestų stebėjo „ėmimą“.
Nors pedofilijos byla dar nebuvo nutraukta ir mergaitės parodymai prieš motiną nebuvo atšaukti, būtent Vilniaus prokurorų „pergalė“ Panevėžio apygardos teisme, nutraukiant ikiteisminį tyrimą dėl L. Stankūnaitės, davė formalų pagrindą Kėdainių raj. apylinkės teisėjui V. Kondratjevui priimti sprendimą, kad motinos valdžios apribojimai privalo būti tuoj pat panaikinti. Negana to, mergaitė per 14 dienų (t. y. jau 2011 m. sausio 30 d.) esą privalėjo būti atiduota jos motinai L. Stankūnaitei.
Prisiminkime šimtus atvejų, kai vaikai buvo mėnesiais laikomi atskirai nuo motinų be jokių teisme nustatytų tėvų teisės apribojimų, dažnai tik pagal anoniminius skundus. Šiuo atveju buvo kitaip.
Po prievartinio ėmimo, kurio metu ją iš senelės plėšiančiai motinai mergaitė šaukė „šlykštyne“, Socialinės apsaugos ir darbo ministras D. Jankauskas pareiškė, kad buvo sugriautas vaikų teisių tarnybos darbas, atkuriant motinos ir mergaitės bendravimą, kai buvo mėginta sudaryti sąlygas mergaitės grąžinimui, jos netraumuojant. Tačiau jau 2012 m. balandžio 18 d. Klaipėdos apygardos teismas neatsižvelgė netgi į šią naują situaciją, realiai netirdamas bylos aplinkybių, o nusprendęs biurokratiškai svarstyti N.Venckienės apeliaciją tiktai rašytinio proceso tvarka.
Teismas paliko galioti akivaizdžiai antikonstitucinį apylinkės teisėjo sprendimą, o dar neįsiteisėjusiu procesiniu sprendimu iš proceso pašalino globėją N. Venckienę, mergaitės atstovu teismuose paskirdamas Vaikų teisių apsaugos tarnybą. Klaipėdos apygardos teismas nepademonstravo nei humanizmo, nei rūpesčio mergaitės interesais. Užtat atsiskleidė koordinuota institucijų veikla. Tiktai ar dėl tos „geresnės koordinacijos“ padidėjo visuomenės pasitikėjimas „teisingumo įgyvendinimu“?
4. Demokratijos farsas „pagrindinėje valstybės institucijoje“
Tiek dar prieš 2012 m. gegužės 17 d. Garliavos šturmą (po nesėkmingos kovo 23 d. „mergaitės paėmimo“ operacijos), tiek jau po jo, Seime buvo mėginimai inicijuoti parlamentines diskusijas ir papildomą tyrimą. Aš buvau iniciatorius ir liudiju, kad abiem atvejais buvo surinkti reikalingi Seimo narių parašai (pats juos ir surinkau; tą nesunku patikrinti ir iš Seimo posėdžių stenogramų).
Pagal Seimo Statutą, surinkus reikiamą kiekį parašų, išreiškiančių valią svarstyti siūlomą klausimą, jo įtraukimas į artimiausio Seimo posėdžio darbotvarkę yra privalomas. Tačiau Seimo Statutas abu kartus buvo šiurkščiai pažeistas – didžiulį viešą atgarsį ir susipriešinimą sukėlusią „pedofilijos bylos“ problemą užkirstas kelias net svarstyti.
Kokiu būdu tai buvo padaryta? Įtraukiant klausimą į Seimo posėdyje ryte svarstomą darbotvarkę, o po to daugumos balsais šį klausimą iš jos išbraukiant. Nuo tada šitoks metodas jau tapo įprasta Seimo valdančiųjų praktika. Tačiau teiginys, kad šitaip esą yra nepažeidžiama Seimo Statuto raidė, yra gryniausias melas ir demagogija. Statutas įsakmiai kalba apie privalomą klausimo įtraukimą į Seimo darbotvarkę, o ne į dar nepatvirtintą darbotvarkės projektą.
Seimas galimai būtų tyręs ir Kauno pedofilijos bylos bei su jomis susietų sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo po 2009 m. spalio 5 d. aplinkybes, ir konstitucinę neliečiamybę turinčios teisėjos būsto šturmų teisėtumą, ir piliečių terorizavimą, dujų naudojimą, trispalvės trypimą, nepaisant to, kad jie taikiai praleido anstolės gvardiją iki pat teisėjos būsto durų (įrašai rodo, kad savo reikalavimus pašalinti „kliūtis“ teismo sprendimo vykdymui anstolė paskelbė jau būdama prie durų), ir Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą, ir teisinius siūlymus, kaip spręsti kritines teisėsaugos situacijas.
Po parlamentinių diskusijų užgniaužimo prie Seimo buvo sudaryta visuomeninė tyrimo komisija, kurios darbe dalyvavo tituluoti teisės ekspertai bei kiti garbingi visuomenės veikėjai. Tyrimo komisijos išvados turi neabejotiną išliekamąją vertę, tačiau dėl neoficialaus šios komisijos statuso valdantiesiems pavyko jos darbą ignoruoti, o žiniasklaidos dėmesys atslūgo.
Nuolat kartojamas argumentas prieš politikų bei visuomenininkų diskusijas dėl teisėsaugos veiksmų – „nesikiškite į teisingumo įgyvendinimą“. Iš tiesų teisingumas dažnai prabunda iš gilaus miego būtent po to, kai visuomenė įsikiša per politikus ir žiniasklaidą. Ir visuomenės įtraukimas netgi būtinas, jeigu išties siekiama gyvybingos teisingumo sistemos ir pasitikėjimo ja. Jis buvo piliečiams pažadėtas.
5. Siūlymai kaip spręsti institucines pasitikėjimo krizes ir kaip užkirsti kelią piknaudžiavimams teisėsaugoje bei valstybės politinėje-teisinėje sistemoje
Kažin ar dar iš viso įmanomas koks nors teisingumas N. Venckienės byloje. Už „teismo sprendimo nevykdymą“ jai tikriausiai bus atseikėta bauda, o ar pakaks dviejų metų kalėto laiko Amerikoje, paaiškės tik iš vertinimo, kiek stipriai ji nuskriaudė stambų policininką, kuris jai plėšė vaiką iš rankų. Bylos esmės teismas matyt nebesvarstys. Viskas jau apsvarstyta.
Taip pat ir tose bylose, kurios buvo iškeltos piliečiams už budėjimą prie N. Venckienės būsto (kas tai, jei ne represijos?). Taip pat ir Aukščiausiame Teisme, kuris pripažino jog senelė „tvirkino“ savo anūkę, be jokio teisėto pagrindo, kaip paaiškėjo, prie jos kalbėdama apie „pederastus“. Šitoks „tvirkinimas“ pasirodė keistas Amerikos kolegoms, todėl juo N. Venckienė nebebus kaltinama, kaip ir „neteisėtu informacijos rinkimu“, kuriuo kaltinama apygardos teisme jau nuteista jos teta (Apeliacinis teismas greitai svarstys jos skundą).
Dėl šių „nusikalstamų veikų“ jų vadeiva N. Venckienė anksčiau numatyto „teisingumo“ išvengė, paprašiusi politinio prieglobsčio Amerikoje. Konstitucinis Teismas tai apibrėžė kaip „slapstymąsi“. Tačiau, o varge, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 19 d. nusprendė, kad N. Venckienė, išvykusi iš Lietuvos, jokių teisės aktų nepažeidė, nebuvo ir jokio „slapstymosi“. Ar rinksis iš naujo Seimo Apkaltos komisija?
Ką daryti, kad būtų pašalinti antipilietinio režimo recidyvai Lietuvos teisėsaugoje ar net valstybės valdyme? Kaip atkurti pasitikėjimą Konstitucijos veikimu, svarbiausiomis valstybės institucijomis, teisingumo įgyvendinimu? Vienas iš siūlymų, kuris galėjo būti demokratiškai svarstomas Seime po 2012 m. gegužės 17 d. įvykių, tai nepriklausomo Ypatingojo prokuroro institucija, kuri būtų pašaukta veikti tokiais ypatingais atvejais. Buvome parengę ir pateikę Seime atitinkamą įstatymo projektą, kuris rėmėsi JAV praktika. Antra projekto versija buvo geriau pritaikyta mūsų sistemai.
Kai kurios parlamentinės partijos praėjusiuose rinkimuose netgi buvo įrašę šią instituciją į savo programą. Kadencija tuoj baigsis, o jokių siūlymų ar konkrečių veiksmų Seime iki šiol negirdėti, kaip ir dėl „visuomenės įtraukimo“ į teisėsaugos sistemą. Vienintelė likusi viltis – naujasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuris juk turi įstatymų iniciatyvos teisę. Nepriklausomai nuo Panevėžio apygardos teismo proceso dar tikrai ne vėlu ištirti, ko ir kodėl šioje byloje nepadarė atsakingosios institucijos bei pareigūnai, o taip pat – ar ką padarė netinkamai, galimai neteisėtai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.