Gintarė Bakūnaitė. Nelaimė – būti nutrenktam žaibo, išmesti žmoną pro langą nėra nelaimė

Mes džiaugiamės, kad pas mus vyksta NATO Viršūnių susitikimas, didžiuojamės sparčiausiu internetu pasaulyje, technologijų pažanga, inovaciniais proveržiais ir pergalėmis, kibernetiniu saugumu, augančiu pragyvenimo lygiu ir vakarietiškais malonumais, bet niekaip nesugebam išsiravėti piktžolių, augančių tiesiog po kojomis. Ir kai jau atrodo, kad imsim ir visą tą užžėlusį usnyną išrausim su šaknimis, paskabom kelis lapelius ir toliau gyvenam lyg niekur nieko.

Pripažinkim, esam siaubingai smurtui tolerantiška visuomenė. Visokiam, visų rūšių.

Mažeikiuose pareigūnai tiria baisų nusikaltimą. Įtariama, kad vyras savo devyniolikmetę žmoną išmetė pro langą. Panevėžyje – dar viena auka. Dėl moters nužudymo įtariamas sugyventinis.

Ir šituos baisius nusikaltimus mes vis dar vadiname „šeimos dramomis“, „šeimos konfliktais“, „konfliktais, atvedusiais prie tragedijos“, „tragiškomis nelaimėmis“ ar pan.

Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas), priešingų interesų, tikslų, požiūrių, nuostatų susidūrimas; kivirčas, ginčas.

Nežinau, kaip žmonos išmetimas pro langą gali būti sutuoktinių konfliktas. Nežinau, kodėl mes sakome, kad konfliktas atvedė iki tragedijos. Nežinau, kodėl mirtinus atvejus vadiname šeimos drama.

Baikim.

Smurtas nėra konfliktas. Tai nėra drama. Tai net ne tragedija, nes tragedija yra nelaimė. O nelaimė tiesiog atsitinka. Nelaimė yra būti nutrenktam žaibo. Smurtas yra sąmoningas nusikaltimas (arba įtariamas nusikaltimas, kol kaltės nepripažįsta teismas). O šiuo atveju dar ir įtariamas nužudymas. Net du.

Smurto neiššaukia konfliktas. Smurtą pasirenka smurtautojas. Smurtas artimoje aplinkoje dažniausiai yra ilgas, sistemingas, sąmoningas veikimas, kuriuo siekiama auką pažeminti, įbauginti, kai manipuliuojama jos jausmais, perimama absoliuti gyvenimo kontrolė.
Tai yra žmogaus naikinimas.

Taškas.

Reaguoju ne tik į paskutinius įvykius. Reaguoju į tendenciją. Į mūsų pomėgį pamažinti smurtą. Įvairiose gyvenimo srityse. Nuo vaikų iki moterų, nuo šeimų iki darboviečių, nuo žinomų veidų iki mažai kam pažįstamų, tyliai kenčiančių aukų. „Ai, nu truputį pliaukštelėjo per užpakalį, baisiai ten“, „koks ten smurtas galėjo būti, nė žymės nesimato“, „pastūmė susinervinęs, neimk į galvą, kam nepasitaiko“ ir taip toliau, ir panašiai.

Sakysite – tai čia ta žiniasklaida kalta, rašo bet kaip ir bet ką. Neginsiu ir neteisinsiu, žurnalistai tikrai turėtų mokėti vadinti daiktus tikraisiais vardais. O bet tačiau... esu giliai įsitikinusi, kad žiniasklaida tėra visos visuomenės atspindys. Jos dalis. Kaip ir bet kuri kita institucija – policija, medikai ir t. t. Ir tada veidrodėlis vėl atsisuka į mus pačius. Kiekvieną mūsų.

Tiek metų kalbame apie fizinį smurtą ir, vos tik imu tikėti, kad tai mums kaip visuomenei nebėra nei normalus, nei priimtinas, nei „nieko tokio“ reiškinys, vėl klumpame. Beveik kas kartą viešumą pasiekus žinioms apie įtariamą smurtinį nusikaltimą.

Manekenės Dovilės Didžiūnaitytės rezonansinė smurto, prievartos ir galiausiai mirties byla netapo pakankama paskata atsisakyti rengti moterų stovyklas vietoje, kurioje dirba nuteistasis Ričardas Pinikas. Ne tik dirba, bet dar ir veda „ritualines pirtis“ moterims. Netapo atgrasymu net žinant aplinkybes, nes... graži vieta? Netapo priežastimi persigalvoti net tiems žmonėms, kurie, rodos, piestu stoja už moterų teises ir laisves. Galima baisėtis, keiktis, bet apie ką tai iš tiesų? Man atrodo, tai tėra dar vienas įrodymas, kokia vis dėlto tolerantiška smurtui visuomenė esame ir kokią tolimą vietą tokie nusikaltimai užima mūsų sąmonėje, vertybių sistemoje.

O kas vyko dėl įtariamo smurto policijai pasibeldus į Viktorijos Siegel namų duris? Socialiniai tinklai mirgėte mirgėjo nuomonėmis ir komentarais apie tai, „ar galėjo būti smurtas“? Garbės žodis, žmonės, kas vyksta? Čia nesiplečiant ir nelendant į atvejo peripetijas norisi pasakyti tik vieną – smurtas yra nusikaltimas ir ne visuomenei vertinti, ar jis buvo, ar nebuvo įvykdytas. Negaliu net suprasti, kaip mes vis dar sugebam prieiti prie tokių klausimų.

Čia ne grožio konkursas, ne podiumas, ne žmonių turgus. Mes negalime rinktis pagal rasę, išvaizdą, lytį, seksualinę orientaciją, amžių ar dar ką nors, kuri auka „gali būti auka“, o kuri – ne. Čia ne patinka-nepatinka, gražus-negražus, tikiu-netikiu žaidimas. Ne gyvenimo aprašymas į darbo poziciją.

Lietuvoje 8 iš 10 smurto artimoje aplinkoje aukų yra moterys, 80 proc. jų nukentėjo nuo savo intymaus partnerio. Be to, praėjusiais metais išaugo nužudymų artimoje aplinkoje skaičius. Dar kiek daugiau nei 10 proc. aukų – nepilnamečiai vaikai, nukentėję nuo savo tėvų ar įtėvių rankų.

Vieną kartą ir visiems laikams mes turime suprasti, kad smurtui nėra pateisinimų. Jokių. Niekada. Kad nėra didelio ar mažo smurto. Kad smurtas nematuojamas matais. Kol to nepadarysime, toliau būsime įstrigę ant fizinio smurto (ne)tolerancijos laiptelio. Toliau griebsimės už galvų baisėdamiesi, kai žiauriai tėvų sumušta dvimetė reanimacijoje kovoja už savo gyvybę, o jau po kelių mėnesių „diskutuosime“, ar vaikai yra ar nėra tėvų nuosavybė? Nėra. Čia jums ne namas, automobilis ar kilimas.

Smurtas nėra nei konfliktų sprendimo būdas, nei auklėjimo priemonė, nei charakterio savybė. Smurtas nėra kažkoks šeimos modelis. Smurtas yra kito žmogaus gyvenimo vagystė. Pagrobimas. Tai yra nusikaltimas. Nusikaltimas, kurio baisioji dalis yra žmonių sudaiktinimas, manymas, kad su tuo, kas neva „mano“, aš galiu daryti, ką noriu. Šitas požiūris yra kelialapis į juodą pasaulį. Tokį juodą, į kurį net patys nepajėgiame žiūrėti neprisimerkę. Į pasaulį, kuriame klesti išnaudojimas, prievarta, prekyba žmonėmis, vergovė, žmonių naikinimas ir žudymas.

Ir tada tampa liūdnai aišku, kodėl kitos smurto formos dar absoliučiai lieka šešėlyje. Kodėl turim tokius atvejus, kokius aprašo Dainius Sinkevičius, kai šalia esant motinai dukrą prievartauja patėvis. Kai tie, kurie turėtų atstovauti teisingumui, ieško progų dar kartą išnaudoti aukas.

Kodėl iškilus sukrečiančioms seksualinio smurto istorijoms išderintoje visuomenės sutartinėje vis dar gana garsiai pasigirsta tokių balsų kaip „ai, taigi homokseksualūs vaikai anksčiau pradeda lytinį gyvenimą“, „gal pats norėjo, o dabar kaltina smurtu“ ir kiti sveiku protu nesuvokiami absurdai.

Apie emocinį smurtą, bauginimą, persekiojimą jau nėra nė ko kalbėti. Nesvarbu, kad jis įsišaknijęs nuo šeimų, mokyklų, ligoninių iki darboviečių ir net aukščiausių institucijų, dažnai tiesiog nurašomas kaip „ai, čia tokia mūsų bendravimo forma. O ko čia taip jautriai reaguoji?“

Mes esame užstrigę ant fizinio smurto (ne)tolerancijos laiptelio. Vis dar. Deja. Ir kol ieškosime kelių nusvarbinti bei sumažinti smurto išpuolius, kol bandysime pateisinti smurtautojus ir pridengti aukų mėlynes bei randus kitais pavadinimais, tol į priekį nepasiirsime nė centimetro. O jei nesiirsime, negirdėsime tų, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Dabar.