Gintarė Bakūnaitė. Seksualinė prievarta: kodėl svarbiausia liko nepasakyta?

Apie seksualinės prievartos atvejus dirbdama žurnaliste ir gilindamasi į socialines problemas aš rašau ne vienerius metus. Jei tiksliau, apie tuos nusikaltimus, kurie pasiekė teisėsaugą ir viešumą (o visgi, neabejokime, daug jų liko tyloje). Todėl dėl dabartinio skandalo ir susirūpinimo dėl seksualinės prievartos aukų bangos man tiesiog norėtųsi riebiai nusikeikti. Bet... yra viena žinutė, kurią pasiųsti svarbiau.

Ši žinutė skirta visiems tiems, kurie gyvenime susidūrė su seksualine prievarta. Tiems, kurie su kažkuo savo patirtimi pasidalino, bet nebuvo išgirsti. Ir tiems, kuriais buvo patikėta, bet išsigando ir nusprendė atsitraukti, nes „nieko čia nebus, tokių atvejų niekas neišaiškina, tai kam knistis po tą siaubą“. Ir tiems, kurie dar niekada niekam apie tai nepasakojo, nes gėda ir labai skauda. Ir tiems, kurie norėtų kalbėti, bet baisu, nes buvo seniai, „niekas nepatikės“ ir dar apšauks, kad pati (pats) kalta(s).

JŪS NEPRIVALOTE KENTĖTI TYLOJE! Jūs nesate kalti dėl to, kas nutiko. Tai ne jūs galvoje turite sukti plokštelę, ko nepadarėte ar padarėte ne taip. IR JŪS NESATE VIENI! Seksualinė prievarta yra sunkus nusikaltimas ir Lietuvoje tikrai yra žmonių, kurie gali ir yra pasiruošę jums padėti.

Taip, tiesa, mes iki šiol neturime visapusiškos sisteminės pagalbos mechanizmų. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nėra išeičių. Nėra jokio kelio. Taip, galbūt jis nebus toks trumpas, koks turėtų būti. Nebus toks tiesus, kokio norėtųsi. Gal ne iš karto atsidursite prie tų durų, kur gausite taip reikalingą pagalbą. Gal ne taip greitai rasite tą specialistą, kuris paduos ranką ir lydės jus per šitą pragarą, bet nepalikite savęs degti jame visą likusį gyvenimą, net jei atrodo, kad ten kiti jus paliko jau seniai.

Dabar tikrai yra tinkamas ir svarbus laikas visiems, kurie gali pasinaudoti savo žinomumu ir matomumu, šią žinutę pasiųsti dar ir dar kartą. Iš didžiausių tribūnų ir scenų, iš aukščiausių postų, iš populiariausių paskyrų ir matomiausių „storių“. Tik kažkodėl ši žinutė garsiai taip ir nesuskambėjo. Kažkodėl net labiausiai susirūpinę politikai pamiršo tą padaryti. Pasakyti tai, kas iš esmės dabar ir yra svarbiausia – pakviesti aukas kalbėti ir pažadėti, kad jos neliks vienos.

Kodėl? Gal dėl to, kad negali žadėti to, ko neištesėsi. Arba todėl, kad absoliučiai neaišku, ką reikėtų daryti, jei tokie kvietimai iš tiesų būtų išgirsti ir aukos nuspręstų masiškai prabilti. Ar turėtume, kaip joms padėti, kur jas nukreipti? Kaip atrodytų tikrieji šios problemos mastai? Bijau, kad būtų baisu.

Tik ko tada vertas tas nustebimas, šokas ir toks dramatiškas susirūpinimas?

Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, 2022 m. pagal BK 150 straipsnį buvo pradėta 70 ikiteisminių tyrimų, pagal 153 straipsnį – 115. Kiek jų nukeliaus ar nukeliavo iki teismo, čia – kitas klausimas, bet tai yra tie patys straipsniai, kuriuos Generalinė prokuratūra mini ir Kristijono Bartoševičiaus atveju. Metais anksčiau, 2021 m., pagal tuos pačius straipsnius atitinkamai buvo pradėta 77 ir 109 tyrimai. Tai kur tuomet buvo šis susirūpinimas?

Kur buvo susirūpinimas, kai priiminėjant šių metų biudžetą papildomi 400 tūkst. pagalbai seksualinio smurto aukoms taip ir nebuvo skirti?

Kur jis buvo, kai praėjusių metų gale pirmos instancijos teismas nuteisė pavyzdinga laikytą globėjų šeimyną, kurios tėvas, kaip paaiškėjo, metų metus vykdė seksualinius nusikaltimus prieš nepilnametes ir mažametes? Tai išskirtinis atvejis, kuris tikrai buvo vertas ne mažesnio susirūpinimo ar nustebimo, bet kažkaip praslinko beveik negirdomis.

Tokios istorijos tik įrodo, kad problema yra daug didesnė nei matome ar manome esant, o begalė prievartos atvejų tiesiog lieka šešėlyje. Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. seksualinės prievartos nusikaltimų artimoje aplinkoje registruota 63, 2019 m. perpus mažiau – 31, 2020 m. – vos 19, o 2021 m. – vėl 31. Atrodo, būtų galima džiaugtis, juk mažėja, bet nors truputį labiau įsigilinę į šią temą greitai supras – kažkas čia ne taip. Kiek gi realūs tokie skaičiai, kai bendrai smurto artimoje aplinkoje atvejų fiksuojama dešimtimis tūkstančių?

Jeigu kalbame apie seksualinę prievartą prieš vaikus, tai artimos aplinkos faktorius čia itin svarbus, nes šiuose nusikaltimuose smurtautojai dažniausiai ir yra patys artimiausi, puikiai vaikams pažįstami žmonės. Praėjusių metų pabaigoje Mykolo Romerio universiteto mokslininkų grupė atliko reprezentatyvią apklausą, kuri parodė, kad seksualinę prievartą iki pilnametystės patyrė net 16 proc. Lietuvos gyventojų, kuriems dabar yra 18-29 metai.

Tai jeigu mums tikrai taip rūpi seksualinės prievartos aukos, kodėl jų tiek daug palikome kentėti tyloje? Kodėl iki šiol nėra švietimo tiek vaikams, tiek suaugusiems, tiek skirtingų sričių specialistams, kaip atpažinti seksualinį smurtą ir ką daryti jį atpažinus? Kodėl dažnoje seksualinės prievartos prieš vaikus byloje paaiškėja, kad šeimą lankė ir vaiko teisių specialistai, ir socialiniai darbuotojai, bet niekas nepastebėjo jokių signalų?

Dar baisiau, kai iš dirbančiųjų su aukomis aš girdžiu istorijas, kai vaikas sakė, šaukėsi pagalbos taip, kaip mokėjo, bet suaugusieji jo nesuprato, juo netikėjo arba apskritai stojo smurtautojo pusėn ir liepė vaikui tylėti, kad šis „tik nepridarytų gėdos“. Čia ne koks vaidybinis filmas iš „Netflixo“, apie tokius atvejus liudija dirbantys šioje sferoje.

Ir tokia situacija yra, kai kalbame apie vaikus – pažeidžiamiausią grupę, kuriai, atrodo, tikrai turėtų būti skiriamas didelis dėmesys, sukurti stipriausi apsaugos mechanizmai. Tai ką jau kalbėti apie suaugusius?

Nereikia būti šios srities specialistu, kad suprastum, jog patyrusiems seksualinę prievartą būtina kompleksinė, specializuota pagalba, kad ji turi būti teikiama greitai ir vienoje vietoje. Deja, Lietuvoje mes iki šiol neturime nė vieno pagalbos centro, skirto seksualinę prievartą patyrusiems suaugusiems asmenims. Pabandykit pagooglinti, kur kreiptis patyrus seksualinį išnaudojimą ir pasakykit, kaip sekėsi rasti informaciją. O tada mintyse dar pridėkite tragišką emocinę būseną, kurioje neabejotinai atsiduria smurto aukos. Tai ar jos ras, kur gauti pagalbą? Ar turės tam jėgų? Tai jeigu mums tikrai rūpi jų likimas, kodėl nepalengviname jų klaidžiojimo tame labirinte bandant išsikapstyti?

Kaip žinia, daug ikiteisminių tyrimų dėl seksualinių nusikaltimų Lietuvoje yra nutraukiama. Ir čia taip pat nelabai yra dėl ko džiaugtis. Kaip vienoje mano laidoje sakė su tokio pobūdžio bylomis dirbantis prokuroras, dalis tyrimų teismo tikrai nepasiekia nustačius, kad nusikaltimo nebuvo. Visgi kitais atvejais tyrėjams tiesiog nepavyksta surinkti pakankamai įrodymų.

Aukoms pritrūksta ir kvalifikuotos teisinės pagalbos. Dažnai jos neturi lėšų nusisamdyti savo advokato, todėl gauna skiriamą valstybės, kuris nebūtinai turi patirties tokio pobūdžio bylose ir, kaip bebūtų nesuvokiama, kartais pasiūlo susitaikyti su kaltinamuoju. Susitaikyti dėl ko? Dėl to, kad buvai išprievartautas? Negana to, iki šiol praktikoje pasitaiko atvejų, kai organizuojama aukos bei smurtautojo akistata. Tokie atvejai, sako socialinės darbuotojos, nukentėjusius asmenis tiesiog palaužia ir jie vėl atsitraukia į šešėlį, į savo tylą. Tai kur tokiais atvejais yra tas mūsų gilus susirūpinimas?

Iki praėjusių metų pradžios seksualinę prievartą patyrę žmonės nė negalėjo greitai gauti medicininės pagalbos. Turėjo įprasta tvarka registruotis pas šeimos gydytoją ir laukti eilėje. Žinant, kaip lengva pakliūti pas gydytojus, nenuostabu, kad pralaukus toje eilėje jokių įrodymų jau tiesiog nebebūdavo galima surinkti. Be to, už tokiu atveju reikalingus – ŽIV, hepatito, kitų lytiškai plintančių ligų – tyrimus auka dar ir turėdavo susimokėti pati. Tai jūs man pasakykit, ar čia normalu? Ačiūdie, tvarka nuo praėjusių metų pradžios pasikeitė ir dabar penkios medicinos įstaigos – Santaros klinikos, Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ligoninė, Šiaulių ir Panevėžio ligoninės – seksualinį smurtą patyrusius asmenis priima ir pagalbą teikia ištisą parą septynias dienas per savaitę. Vis pajudėjimas į priekį, bet ir tai tik atkaklių, užsispyrusių medikų pastangomis, nes ir čia projektas strigo, pritrūko susirūpinimo.

Ir galų gale, jeigu mums tikrai rūpi seksualinės prievartos aukos, tai kodėl vos pasitaikius progai, vos joms išnėrus iš šešėlio ir pabandžius įkvėpti, visais įmanomais būdais stengiamės jas nutildyti – ko pačios lipo, kodėl ėjo, nėjo, kodėl kažką vilkėjo arba nevilkėjo, kodėl..?

Jei mums tikrai taip rūpi seksualinės prievartos aukos, tai kodėl dažnai jas vis dar paliekame vienas degti tame pragare?

*Seksualinio pobūdžio prievartą patyrusios moterys iš visos Lietuvos gali kreiptis tel. [phone], el. paštu [e-mail] (teikiama profesionali teisininko, psichologo pagalbą bei atstovavimas bylose)*

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos cendivai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą:

Regionas Specializuotos pagalbos centras Telefonai, el.paštas Pagalba teikiama visoje Lietuvoje ir užsienyje Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras [phone] www.anti-trafficking.lt Konsultacijos ir pagalba visoje Lietuvoje ribologija.lt [e-mail] Vilniaus m. (be Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijų) Asociacija Vilniaus moterų namai [phone] [e-mail] Vilniaus m. Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijos, Vilniaus r., divakų r., Širvintų r., Šalčininkų r., Švenčionių r. Asociacija Moterų informacijos centras [phone] [e-mail] Kauno m. Asociacija Kauno apskrities moterų krizių centras [phone] [e-mail] Kauno r., Prienų r., Birštono Asociacija Kauno moterų draugija [phone], [phone] [e-mail] Klaipėdos m., Neringos, Palangos m. Viešoji įstaiga Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone], [phone] [e-mail] Klaipėdos r., Kretingos r., Šilutės r., Skuodo r. Asociacija Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Šiaulių m., Šiaulių r., Akmenės r., Joniškio r., Pakruojo r., Radviliškio r. Asociacija Moterų veiklos inovacijų centras [phone], [phone] [e-mail] Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Rokiškio r., Pasvalio r. Asociacija Lietuvos agentūros "SOS vaikai" Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Kalvarijos, Marijampolės r. Asociacija Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Šakių r., Vilkaviškio r., Kazlų Rūdos, Jurbarko Asociacija Marijampolės apskrities moterų namai [phone] [e-mail] Alytaus m., Alytaus r., Varėnos r., Lazdijų r., Druskininkų Asociacija Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Jonavos r., Kaišiadorių r., Elekdivėnų, Ukmergės r., Kėdainių r., Raseinių r. savivaldybės VšĮ Moters pagalba moteriai [phone] [e-mail] Telšių r., Plungės r., Rietavo, Mažeikių r. Viešoji įstaiga Telšių krizių centras [phone] [e-mail] Visagino m., Ignalinos r., Zarasų Asociacija Visagino šeimos krizių centras [phone] [e-mail] Utenos r., Molėtų r., Anykščių r. Asociacija Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Kelmės r., Tauragės r., Šilalės r., Pagėgių Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail]

Patikslinta 2014 08 17, remiantis oficialia LR SADM informacija. Parengė Asociacija Kauno moterų draugija ([phone])