Katalikų sekta atnaujino inkviziciją? Žydai krikščionių bažnyčias pavers sinagogomis? Naisių pagonybė atkūrė krivių instituciją? Su savo mečetėmis ir burkomis mus puola Alacho kariai? O gal Krišnos sąmonės judėjimas transformavosi į politinę partiją ir ruošiasi išsikovoti daugumą Seime po pirmalaikių rinkimų?
Žinoma, šis gerai organizuotas tikėjimas skundų galia niekada neturėjo nė plonyčio moralinio stuburo, užuovėjos nuo gyvenimo negandų ar sielų gydymo misijos, priešingai nei tradicinės religijos. Tačiau su pastarosiomis skundo tradiciją galima palyginti pagal struktūrą.
Štai skundų garbintojai turi savo šventyklas. Tai – valstybės įstaigų kabinetai, iš kurių maldos keliauja tiesiai į Seimą. Skundizmas iš paviršėlio atitinka klasikinį religijos apibrėžimą ir tuo, kad turi šventą raštą. Tai – Skundų knyga.
Jis turi ir savus pranašus bei vadus, tik šie paklydėlių bandą veda ne į išganymą, ne į tikslesnį ir šviesesnį pasaulio suvokimą, ne išsivadavimo nuo kančių link, o atvirkščiai – tiesiai į žemiškąjį pragarą, kuriame žmonės ėda vieni kitus dėl niekų čia ir dabar.
Skundizmas turi ir savo aiškias dogmas bei vertybes, tik jos priešingos senųjų religijų didžių mokytojų idėjoms, kadangi skatina kenkti ir sukelti nepatogumų kitiems.
Taigi, artimojo meilės, atjautos, taikos skundizme nėra nė užuomazgos net teoriškai.
Skundizmas ir filosofijos niekada neturėjo nė aromato – tik primityvią ir smurtinę ideologiją. Bet tai ir yra jo jėga, kadangi jis šitaip gali efektyviai pasitarnauti kaip bizūnas žmonėms įbauginti ir nuglušinti.
Lietuvoje po Sovietų Sąjungos griūties skundų papročiai kurį laiką snaudė ir reiškėsi saikiai, padrikai, kadangi neturėjo stipraus teisėsaugos užnugario, o praktikuoti juos bandė nebent egzorcisto pagalbos stokojančios daugiabučių pensininkės bei visų užmirštos Andropovo pamėklės, į kurias jau niekas rimtai nežiūrėjo.
Tai, kad šiandien sekimo ir įdavimo kultūra įgauna antrąjį kvėpavimą ir yra masiškėjantis judėjimas, išduoda nuosekli policinė valstybės politika. Vienas pavyzdžių: nejučiomis ji stiprėjo pastarąjį dešimtmetį, kai startavo pirmosios Mokesčių inspekcijoje, Darbo inspekcijoje ir kitose įstaigose paleistų vadinamųjų pasitikėjimo bei skaidrumo linijų socialinės reklamos.
Piliečiai pradėti raginti slapčia įdavinėti savo darbdavius dėl atlyginimų vokeliuose ar dėl netinkamų darbo sąlygų. Anoniminių įskundimų akcijų formuluotės, šūkiai ugdo mus būti drąsiais ir būti savimi tik anonimiškai. O tai – ne kas kita kaip bailaus, bevardžio prisitaikėlio kultas.
Tokio tipo praktikų propagavimas davė liguistų rezultatų.
Skundų ideologija mažiau atspariems visuomenės planktonams nebūtinai prilipo iš karto ir tiesiogiai, tačiau labai padėjo susipainioti tarp priešingybių: dabar dviveidiškumas prilyginamas mandagumui, bailumas ir paranoja imta laikyti pilietine drąsa, kenkėjiškumas – pilietiniu aktyvumu ir kitomis mandromis tuštybėmis.
Svarbiausia – realiai niekam pavojaus nekeliantys nusižengimai ar tik įsivaizduojami pažeidimai, pavyzdžiui, po krūmu pamiškėje palikta šuns kakučių krūvelė – natūralios, yrančios trąšos žemei – ar kiti menkniekiai ilgainiui buvo išpūsti iki didžiausių nusikaltimų, o jų viešinimas imtas suprasti kaip heroiškas žygdarbis.
Todėl pastaruoju metu ir ėmė šurmuliuoti didelė zuikių drąsuolių armija. Prisidengę gličiu pilietiškumu, kad būtų kaip pateisinti savo gaivalus, jie įprato ką nors būtinai akylai stebėti, persekioti ir susekti, tada svetimų automobilių, nepažįstamų žmonių ir šunų nuotraukas ar vaizdo įrašus siųsti naujienų portalams, piliečių rubrikoms, prisistatydami Piliečiu, Z.Z., Miestiečiu, Brone, Zose, bet tik ne savo tikru, pilnu vardu ir pavarde.
Puiku, kai žmonės bando atkreipti visuomenės dėmesį į neteisybes ir žiaurumus. Tačiau anoniminiai piktdžiugos tokio tikslo neturi, nes jie apskritai neskiria tikrų grėsmių nuo pramanytų ir prie kitų geba kabinėtis tik dėl smulkmenų.
Lažinuosi, kad šie didieji moralizuotojai su visa savo drąsa, pilietiškumu, sąmoningumu ir paparacių amunicija pranyktų kaip dūmas greičiau nei atsitiktinai taptų žiauraus nusikaltimo liudininkais. Į tokias rizikingas, nepatogias situacijas apdairieji sekliai ir skundų maišai tikrai sau neleis papulti.
Smarkiai pampstančią ir be nekaltumo prezumpcijos puikiai apsieinančią skundų kultūrą praeitais metais papildė ir iš Vakarų atpūsta seksualinio priekabiavimo mada. Ją JAV, Europoje su milžiniška pramogų pasaulio rinka ir grandiozinėmis galimybėmis pelnytis iš tarp garsenybių užsukto šantažo sukėlė sumanūs prodiuseriai, viešųjų ryšių specialistai, paparaciai bei žvaigždžių teisininkai.
Taigi, nenuostabu, kad būtent tuo metu, kai Lietuvoje tarp liaudies sparčiai plito skundų papročiai, savo nišą čia mėgino atrasti ir #metoo bangos imitacijos. Ilgai jos neužsilaikė tik todėl, kad mūsų menininkai – pliki basi, nėra kaip juos nusunkti, apskritai nėra šansų pikantiškomis temomis manipuliuoti taip, kad tai kam nors padėtų krautis milijonus, ar pasidaryti stulbinamą karjerą.
Neseniai smulkiai aprašiau, kaip vyko barnevetinio terorizmo propaganda. Tik priminsiu dar vieną valstybės naudojamą įrankį, kuris skundizmui padeda užtikrintai laikytis. Maža to, kad skundikams apskritai leidžiama nuo visuomenės nuslėpti savo vardą ir veidą, dar ir įteisintas šmeižikų neliečiamumas.
Už represinėms tarnyboms perduotą klaidingą informaciją apie įvykį ar asmenis, už jų dergimą, melą socialiniams parazitams nenumatyta jokia atsakomybė – nei administracinė, nei baudžiamoji. Net ir akivaizdaus piktybinio elgesio atveju teisėsauga dangsto ir slepia intrigantus ir kenkėjus. Tai paliudijo Kručinskų nelaimė – agresyvus nepažįstamasis, kuris anoniminiu skambučiu bendruoju pagalbos numeriu šeimai užsuko pragaro ratą, lig šiol nedemaskuotas.
Aukščiausia įstatyminės veidmainystės ir įžūlumo viršūnė: dėl atsitiktinio praeivio skundo nukentėję tėvai privalo teisintis prieš visą Lietuvą tam, kad atgautų teisėtus vaikus ir ištrūktų iš socialinių tarnybų diktato bei baudžiamojo proceso, o kas tas mamą užsipuolęs labai sąmoningas kaunietis, neatskleidžiama. Ponas toks pilietiškas, kad net pačiam nuo savo tapatybės darosi baisu? Taigi, prarandame galimybę šį pavojingą asmenį atpažinti ir apeiti jį dideliu lanku kaip raupsuotą vampyrą.
Ši istorija – tai ženklas ir pagrasinimas visiems mums, kad bet kada dėl pačių įvairiausių mažmožių su įstatymo pagalba galime tapti piktybinio pavyduolio ar apsėsto priekabių ieškotojo, persekiotojo aukomis, o šis ne tik kad liks nesudrausmintas – Bendrojo pagalbos centro ir policijos pareigūnai jam dar ir kaip šaunuoliui per petį patapšnos.
Šiuo tikslu atkaklusis Seimo narys iš pradžių nusprendė keturkojų amsėjimą suspausti į tikslų grafiką kaip kareivinėse, o garsumą sureguliuoti decibelais taip, tarsi jį galima būtų valdyti distanciniu pultu ar mygtukais. Paskui P. Čimbaras namų sargams skirtas išsiloti minutes bei leistinas garsų išleidimo atkarpas išvis panaikino.
Tokiu atveju kaimynai policiją galėtų kviesti už vieną paambrijimą. Ko gero, net jei šuo neamtelėtų – ne bėda, nes, įstatyme įsigaliojus visaip interpretuojamoms aptakybėms ar dviprasmybėms, tramdant nemėgstamus keturkojus ir jų šeimininkus tarnybų pagalbos galima būtų reikalauti vien todėl, kad šuo tiesiog yra.
Kol kas pasiūlymai dėl Triukšmo valdymo įstatymo atidėti. Tačiau jei P. Čimbaras nesurimtės ir nesiliaus su kraštutiniais absurdais, o seimūnų protas balsuojant eilinį sykį kažkur klajos, atsiras dar vienas būdas žmonėms pjautis ir skundikams tiesiog lygioje vietoje pareigūnų rankomis susidoroti su nepatinkančiais asmenimis ar kitais gyvais sutvėrimais.
Taigi, stiprus postūmis skundizmui plisti kaip sunkiai pagydomam užkratui – tai pastangos į įstatymų rėmus įsprausti vis daugiau žmonių ar gyvūnų savybių ir įpročių, negali būti vertinami griežtai vienareikšmiškai ir turi išlikti išsiauklėjimo, etikos ar gyventojų tarpusavio susitarimo bei rekomendacijų reikalu, bet neatsidurti po teisėsaugos kontrolės padidinamuoju stiklu.
Jei taip toliau, greitai į įstatymą pateks ir atseit labai pažangiomis skalėmis, lentelėmis bei diagramomis bus matuojamas ne tik kūdikio verksmas ar šuns lojimo dažnis ir trukmė.
Žmonių grėsmės aplinkai lygiai bus nustatinėjami pagal balso tono atspalvį, ištarto ištiktuko arba jaustuko garsumą, rankos mostelėjimo ore ir pasvirimo kampą, o seksualinis smurtas bus identifikuojamas pagal partnerio žvilgsnio skvarbumą.
Tuomet jau ir gastronominiai pomėgiai, emocijos, fizinis grožis bus graduojamas pasitelkiant įstatymus ir anoniminę skundų liniją. Netikite? Mūsų valdžia – tai ne Kalėdų senelis, kuriuo galima pasirinktinai tikėti ar netikėti. Ir kaip dovanas ji dalija ne saldainius, o išskirtinai tik naujus draudimus, cenzūrą ir bausmes.
Pastarųjų metų žaliavalstiečių patirtis rodo, kad po savęs jie pajėgūs palikti vis naujų botagų, suvyniotų į blizgius, skambiomis frazėmis išmargintus popierėlius.
Tad ateinančiais Kiaulės metais teks dar labiau pasistengti nepasiduoti apgaulingam brukamos vienintelės teisingos tvarkos ir apsišaukėlių „religijos“ blizgesiui.