Goda Juocevičiūtė. Aukos sindromas

Man nebūtina tapti astrologe Palmira ar būrėja Vaiva, kad, žiūrėdama į žvaigždėlapius arba kavos tirščius, išpranašaučiau, jog 2020-ieji socialinių rietenų ir intrigėlių dimensijoje turi didelių šansų tapti mobingo metais. Skundų madas sekantys kūdakuotojai iš #metoo sriūbavimų pereis į dejavimą apie blogą mikroklimatą, patyčias ir išnaudojimą darbe.

Kas tas mobingas, dar niekas dorai nežino, bet pirma svarbiausia – išmokti žongliruoti šia mandra sąvoka, nutaisius rūpesčio persmelktą veido išraišką. Visokios vikipedijos ir jų prisiskaitę greitos orientacijos konsultantai tai apibūdina kaip sisteminį kolegos ar samdinio žeminimą, išjuokimą, ujimą darbe, paprastai su tikslu juo atsikratyti arba jį išnaudoti asmeninei naudai pasiekti.

Problema rimta ir ji tikrai egzistuoja. Tačiau taip, kaip fanatiško #metoo judėjimo dėka šantažo, kerštavimo ar pasipelnymo tikslais bet koks moters kabinimas ir flirtas su laiminga (kad ir laikina) dviejų suaugusių žmonių pabaiga gali be skrupulų būti prilygintas brutaliam išžaginimui ir išsipūsti į neadekvačių reakcijų pareikalausiantį skandalą, taip ir bet kokia šiurkšti pastaba darbo aplinkoje grės kaltinimais mobingu.

Šių dienų Europoje atkuntant simpatijoms į lygybės, gerovės ir tolerancijos lozungus klastingai persikūnijusiam socializmui, mobingas irgi gali virsti šaunia priemone dorotis su užimančiais aukštesnę padėtį, turtingesniais, žavingesniais.

Jau ir taip ūmėja neapykanta verslui, esą valstybei mokesčių per mažai sumoka, išnaudoja paprastą darbo liaudį. Sklandant tokioms šventinėms nuotaikoms, be didelių pastangų, tik su šiek tiek chamiškos drąsos, kiekvieną darbdavį įmanoma sušaržuoti kaip niekšą feodalą.

Aišku, už vadovų juodinimą ar sumautą reputaciją ir nuteisimą be teismo atsakingų neatsiratų. Siekis atskleisti teisybę gali lengvai pasiklysti tarp savireklamos akcijų ir savigailos aktų.

Taigi, jau įvairiomis kryptimis daromas apšilimas prieš mobingo psichozę. Kaklus šia jautria tema kelia geros uoslės koučeriai, seminarų lektoriai, viešųjų ryšių specialistai. Mobingas į mūsų sąmonę kaip naujas archetipas po truputį kalamas jau ir valstybiniu lygiu. Gruodį Seime vyko diskusija apie „darbe patiriamo įvairialypio psichologinio smurto problemą“. Matyt, ruošiama dirva naujiems projektukams, kurie, jei bus naudingi, tai greičiausiai tik patiems rengėjams.

Na, nieko nauja šioje ašarų pakalnėje. Jei šiek tiek pasuktume laiką atgal, pastebėtume, kad per visuomenę pastaruoju metu labai nuosekliai buvo brėžiama tiesi, ryški žmonių kiršinimo ir savivertės silpninimo linija, ilgainiui susibėgusi į aukos sindromą.

Ją pradėjo patyčių kultas, kuris pirmiausia sėkmingai įsipelijo į mokyklų sienas.

Kai ugdymo įstaigos apsiėjo be seilėtų skrajučių apie patyčias, visi – ir pedagogai, ir tėvai, ir vaikai – aiškiai skyrė, kas yra chuliganizmas, vandalizmas ir kaip su tuo tvarkytis, o kas tėra pienburnių santykių aiškinimasis, instinktyvus jaunų žmonių noras patikrinti savo ribas, pastovėti už save.

Šiandien už europinius ir fondukų pinigėlius mokytojai vežami į seminarus apie patyčias, nykstančių miškų sąskaita išleidžiama krūvos popierinių lankstinukų su instrukcijomis, kaip atpažinti patičias, ką ir kur įskųsti jas įtarus.

Patyčioms atnašaujama ir ideologiniuose plakatuose. Šūkių uodegėlė „be patyčių“ tapusi ugdymo įstaigų seilinuku: mokykla be patyčių, savaitė be patyčių, pamoka be patyčių.

Ir ką šiandien turime? Nepilnamečių, kurie negerbia vyresnių, vis tiek nemažėja, nes patyčių fone labai pažangūs įstatymai tiek supančioję tėvus ir pedagogus, kad jie ne tik kad negali efektingomis priemonėmis drausminti smarkuolių, bet nė patys apsiginti neturi teisės.

Pradinio ugdymo įstaigų darbuotojai, mokiniams greičiau įkalę bendrojo pagalbos centro ir Vaikų linijos telefonų numerius, paskui klaiksta, kad anie atsimena juos dažniau nei daugybos lentelę. Pakeltas mokytojo balsas ir griežtas tonas gali būti traktuojamas kaip psichologinė agresija, o prisilietimas prie moksleivio – kaip fizinis smurtas optimistiniu atveju ir kaip pedofilija – įprastu atveju.

Kitas pionieriškos kovos prieš patyčias rezultatas: auga karta triznių ir mamų pasijoniukų, kurie ugdosi santykius kurti ir rodyti tik socialiniuose tinkluose, parinkdami emocijų ikonėles, spustelėdami arba nuimdami like'us. Į rankas jiems įduoti telefonai, kad dėl šventos ramybės tik sėdėtų sustingę ir nejudėtų, nes staigesnis judesys arba, neduokdie, koks nors gestas gali būti suprastas kaip patyčia, ir dėl to problemų kiltų jau visiems: kad nesužiūrėjo neklaužados, tėvus pultų vaiko teisių cerberiai, o mokytojus – aukštesnės jėgos iš švietimo skyrių.

Tie jaunieji iliuzijų pasaulio be patyčių gyventojai, kurie komfortabiliai įjunkę į skaitmeninį bendravimą, greitai nežinos, kas yra gyvas emocinis kontaktas ir konkurencija. Kai išsišokėlis, kuris tarytum laiko mašina iš praeito šimtmečio atkeliavęs, bendraamžį pastumia arba pavadina durniumi, pastarąjį ištinka šokas. Išgirdęs keiksmažodį nuskriaustasis krenta vietoje kaip nuo uragano smūgio.

Nebe tie laikai, kad vaikai jau smėlio dėžėje pradėtų mokytis patys spręsti konfliktus, lavintų emocinius gynybinius raumenis, kad teženomis neužaugtų. Dabar mažieji dresuojami taip, kad patekę į nemalonią situaciją, iškart apsisnargliavę bėgtų skųstis suaugusiesiems.

Savarankiškumo pradas galutinai nunyksta nė nespėjęs prasikalti, kai jau pradinukas vedamas pas psichologus gydytis traumų, kurių dar nėra. Panašiai kaip hipochondrikės supermamos savo mažulius, vos atsiradus slogytei, tempia pas gydytojus į polikliniką ir girdo antibiotikais profilaktiškai, nepaisydamos, kad imunitetas taip tik dar labiau silpsta.

Jei žmogus įpratęs nuo mažų dienų nepasitikėti savo jėgomis ir dėl menkniekių neapsieiti be vadinamojo specialisto pagalbos, tai kaip subrendęs jis be to specialisto patarimo sugebės išsirinkti tinkamą makaronų rūšį vakarienei?

O žmoną? Ką veiks patekęs į kariuomenę? Kaip, neturėdamas jokio emocinio atsparumo, atlaikys kokio nors nepažįstamo praeivio, išlipusio iš lovos ne ta koja, grubesnį žodį ar neglostančią viršininko kritiką?

Tokiame krūpčiotojų simuliakre „Be patyčių“, kur visi įsijautrinę, tarsi pirmą sykį vaikščiotų ant žarijų, bet kokia pašaipa ir apsivardžiavimas jau reiškia psichologinį terorą, o kvailas, įžeidžiantis juokelis – gilią, padruskintą žaizdą. Suaugusiųjų orbitoje šis politkorektiškumo kirminas užaugęs išvis iki neregėtų aukštumų.

Per cenzūrą blanksta emocijų ir minčių raiškos tonai. Satyrai, juodajam humorui, ironijai, daiktavardžiams, išskyrus deminutyvus, ir būdvardžiams, kurie turi šiokią tokią neigiamą reikšmę, Vakarų pasaulyje jau greitai bus visai amen. Laisvo žodžio kapines puošia įspūdingas plintančios pūkuotos aukos kultūros vainikas. Tarytum žiedeliai jį nusagstę tokie burtažodžiai kaip „socialinė stigma“ ar „diskriminacija“.

Pastarasis terminas prigijo dar praeitame amžiuje, nes buvo reikalingas, kad per išankstinį nusistatymą liautųsi tiesmukas, akivaizdus žmogaus pasirinkimų ribojimas, pavyzdžiui, vien dėl kitokios rasės. Ši iš pradžių žmoniškai pasitarnavusi iniciatyva galiausiai kaip atpildas už ankstesniais amžiais sukeltas skriaudas svetimoms kultūroms atsisuko prieš pačius buvusius kolonistus vakariečius. Grasinimu tapęs klausimas „Ar tai dėl to, kad aš juodas?“ jau virtęs vaikščiojančiu anekdotu.

Pakeitus tik vieną žodį, šia fraze, kaip ginklu, gali manipuliuoti ir bet kas kitas: „Ar tai dėl to, kad aš – moteris?“, „Ar tai dėl to, kad aš – strazdanius?“, „Ar tai dėl to, kad aš – gražuolė?“, „Ar tai dėl to, kad aš – svingeris?“ (kad visos bėdos tik dėl to, jog aš – translytis, o gal poliseksualas, tai jau ir taip savaime aišku). Tai rodo, kokia yra trapi ir slidi riba tarp tikro pažeidžiamumo ir piktnaudžiavimo kokiomis nors savo savybėmis ar silpnybėmis bei mėgavimosi savo, kaip vargšiuko, padėtimi.

Kitaip tariant, kova su diskriminacija transformuojasi į savo pačios parodiją. Viena jos naujausių mutacijų – „siejamoji diskriminacija“ – ir Lietuvoje jau skinasi kelią į įstatymus.

Pateisinimas – esą tam, kad darbo rinkoje nebūtų ignoruojami ir engiami specialistai dėl ryšių su asmenimis, kurie gali apsunkinti gyvenimą: kad būtų apsaugotos, tarkim, moterys, turinčios vaikų, arba asmenys, prižiūrintys neįgalius artimuosius.

Tikrovė ta, kad darbdaviui, kuriančiam pridėtinę vertę, visai nerūpi, kiek samdinė turi atžalų, arba rūpi tiek, kiek tai tiesiogiai paveiks jos darbo kokybę. Bevaikė gali būti dar labiau užsiėmusi, pirmiausia – savimi, arba žymiai mažiau organizuota nei daugiavaikė, ir atvirkščiai.

Namuose ligonį slaugantis vadybininkas gali būti nepalyginamai operatyvesnis nei kolega, kuris rūpesčių visai neturi. Svarbu – kaip darbuotojas vykdo savo pareigas ir ar spėja laiku atlikti darbus, už kuriuos gauna atlygį. O įsisiūbavus siejamosios diskriminacijos vėzdui, specialistas, į darbą nepriimtas ar iš jo išprašytas dėl gabumų ar kompetencijos stokos, galės boso puolimui panaudoti savo šeimyninius santykius.

Bekunkuliuojančiai ir besipučiančiai diskriminacijų, stigmų, patyčių, toksiškų santykių, priekabiavimų ir mobingų makalošei gresia pradėti purslais virsti pro šonus tiek, kad visai normalus, įprastas ir teisėtas priekaištas bus: „Ar tai dėl to, kad aš – tinginys?“, „Ar tai tik dėl to, kad aš – nekrofilas?“.

Šias novatoriškas manipuliacijos formas sieja galia pasaulį išversti į išvirkščią pusę: manipuliatoriai ir aukos apsikeičia vietomis, provokatoriai save pateikia kaip nuskriaustuosius, kančią imituojantys garsiai rėkia, o kenčiantys – tyli, realius pavojus nustelbia iliuzinės baimės, gilias bėdas nustumia išgalvotos ir dirbtinai pritrauktos, etinės problemos formalizuojamos ir įspraudžiamos į įstatymus.

Iš tokių sistemingų prieštarų žmonių santykiuose gimsta įtampa ir konfliktai, o galvose – chaosas. Trumparegiškai valstybei visa tai labai naudinga.

Į aukos vaidmenį liguistai įsijautę ir tuo besididžiuojantys gudručiai geba užtikrintai ištiesę ranką ubagauti priverstinės tolerancijos ir paramos – finansinės ar moralinės, priklausomai nuo situacijos ir iš kur vėjas papūs.

Kai tam sudarytos sąlygos, į įstatymų leidėjų būrį lyg niekur nieko, be nė trupučio savikritikos, žengia ir pedofilų sąmokslo fantazuotojai, ir buvęs didžiausias per visą Lietuvos istoriją nuo pat LDK susikūrimo pradžios iki šių dienų popscenos pajuokų herojus, ir buvusi pardavėja be išsilavinimo bei ambicijų, tik su dideliu apetitu pašalpoms ir socialiniam būstui, – ginti išnaudojamo bėdžiaus interesų. Aukos statusas susitapatina su profesionalumu, karjeroje jau pranoksta konkrečius gebėjimus ir gali pasitarnauti labiau nei protavimas.

Tuo metu progresyvias aukas su pagarbiu pavydu seka būriai verkšlentojų bei infantilų, ir jie pradeda suvokti, kad būti užguitu bejėgiu visai apsimoka ir net yra cool. Ir apskritai – kam vargšui aplinkybių įkaitui sukti galvą, stengtis valdyti situaciją, jei jam ir taip viskas bus pirštu parodyta, už jį bus pagalvota ir nuspręsta?