Goda Juocevičiūtė. Chaosas švietimo ir vaikų ugdymo sistemoje

Šalyje, kur mama dėl menkiausio pliaukštelėjimo mažyliui gali atsidurti po prokuratūros vikšrais kaip nuožmi nusikaltėlė, kur labai pilietiška gydytoja Vaiko teisėms apskundžia naujagimio tėvus už tai, kad anie gyvena ankštame būste, kur Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme plūduriuoja tokios aptakios sąvokos kaip „vaiko nepriežiūra“ ar „geriausių vaiko interesų nepaisymas“ ir pagal plačias interpretacijas šias nuodėmes galima prikergti bet kam dėl bet ko, po mokyklas ir kitas įstaigas, tarsi po radikalių sektantų būstines, karo medicinos komisijas ar teismo psichiatrijos ekspertizes, klajoja anketos, besigviešiančios į pačią asmeniškiausią informaciją apie nepilnamečius ir jų šeimas.

Visi atsibudo, nuščiuvo, palojo, bet, regis, jau pamiršo, kad moksleiviams prie testų kartais lyg netyčia prikabinamos apklausos, panašios į ekonominį špionažą. Tik keli iš klausimų: „Ar tavo tėtis/mama dirba apmokamą darbą?“, „Ar tu gauni nemokamus pusryčius/pietus?“, „Ar yra namuose indaplovė?“

Iš nepilnamečių bandoma išpešti ir kokių kitų vertingų daiktų, kiek knygų bei išmaniųjų įrenginių yra namuose. Net iš įkalinimo įstaigų vaikams ar senukams skambinėjantys telefoniniai sukčiai nėra tokie akiplėšos ir apsiriboja tik kukliu pasiteiravimu apie po pagalve slepiamų pinigų sumas.

Lig šiol nepradėtas joks tyrimas, kuris tarptautinis koncernas rinkodaros tikslais šį klausimyną užsakė ir prastūmė į mokyklas, arba, jei užsakovai – ne stambios verslo kompanijos, tuomet kokioms užsienio struktūroms surinkti duomenys apie Lietuvos moksleivių šeimų materialinę gerovę perduodami.

Nenuostabu, kad esant tokiai savivalei, niekas realiai neatkreipė dėmesio į Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje (PPT) prigijusį klausimyną, kol jį užpildžiau kaip protesto formą prieš įžūlų valstybės brovimąsi į privatų šeimų gyvenimą ir specialistėms įteikiau lapus su keliais ironiškais atsakymais bei pastabomis „Ne Jūsų suknistas reikalas“ ir „Eikite į Peru miestelį, kurio pavadinimas – Nahui“.

Mano atsakymuose nėra nė vieno keiksmažodžio, ir jie tokie santūrūs tik todėl, kad esu iš prigimties švelni moteris. Tačiau visai to nutylėti negalėjau, kadangi privačios, net intymios informacijos reikalaujama iš tėvų su rafinuotu ultimatumu – arba atsakysite į klausimus ir kitus nurodymus vykdysite kaip šilkiniai, arba apskųsime Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, ir tampykitės po teismus sau į valias. Juk advokatams kišite savus pinigus, o tarnyba tratins valstybės lėšas.

Iš nepilnamečių bandoma išpešti, ir kokių kitų vertingų daiktų, kiek knygų bei išmaniųjų įrenginių yra namuose. Net iš įkalinimo įstaigų vaikams ar senukams skambinėjantys telefoniniai sukčiai nėra tokie akiplėšos ir apsiriboja tik kukliu pasiteiravimu apie po pagalve slepiamų pinigų sumas.

Goda Juocevičiūtė

Privalėjau išsigąsti ir PPT iškloti, kiek turime nekilnojamojo turto, kokio ploto būste gyvename, ar sūnus turi atskirą kambarį. Tarnyba nesibodi ir sužinoti apie tėvų santykius – santuokiniai jie ar ne, nors tai turėtų rūpėti išimtinai tik kreditoriams ir antstoliams.

Kaip juodas humoras skamba klausimas apie atžalai taikomas drausminimo priemones. Atvirauti tokia subtilia tema šiais laikais reikia turėti ne tik daug drąsos, bet ir pakankamai durnumo, turint omeny, kad PPT, kaip ir bet kuri kita įstaiga, gali akimirksniu šeimą priduoti vaiko teisių mėsmalei.

Pikantiškiausia klausimų dalis – apie moksleivio ir jo artimųjų sveikatą. Paklusni ir naivi mama turėtų smulkiai užpildyti grafas apie gimdymo eigą ir komplikacijas, maža to, privalo neaiškios paskirties kontorai (nes taip ir neaišku, ar PPT – švietimo, ar medicinos paslaugų įstaiga) pateikti savo, taip pat vyro, net vaiko senelių ligų istorijas, turi atskleisti, ar jie nesirgę cukriniu diabetu, šizofrenija.

Anketos sudarinėtojų apetitas toks nepasotinamas, kad aniems net rūpi, kokių seneliai turėję alergijų. Kaip jų šienligė arba alergija moksliniam komunizmui gali prisidėti prie palengvintos mokymosi programos moksleiviui ir koreliuoti su mėnulio fazėmis, paaiškinti galėtų nebent astrologė Palmira.

Jei į PPT pagalbos kreiptųsi tėvai vien savo pačių degančiu noru ir jei klausimynas būtų pagrįstas tik sveika logika ir būtų tik rekomendacinio pobūdžio, tai etiškai jį šiaip ne taip pateisinti dar įmanoma. Tačiau daugybė gimdytojų atskuba į šią tarnybą iš visų pusių gąsdinami Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vėzdu.

Taip išeina, kad gyvename demokratinėje ir laisvoje šalyje, kurioje pasirinkimą turime. Bet jis – vienas. Tiksliau, pasirinkimas be pasirinkimo, nes jei atsisakysime šokti pagal kreivos sistemos dūdelę, būsime apkaltinti nebendradarbiavimu. Nesvarbu, kad joks fizinis asmuo neprivalo bendradarbiauti su jokia institucija. Laisvas žmogus turi teisę pats rinktis – bendradarbiauti ar ne.

Net intymios informacijos reikalaujama iš tėvų su rafinuotu ultimatumu – arba atsakysite į klausimus ir kitus nurodymus vykdysite kaip šilkiniai, arba apskųsime Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, ir tampykitės po teismus sau į valias.

Goda Juocevičiūtė

Valstybės klerkai ne tik kad išvis negali naudoti jokio šantažo prieš piliečius, bet dargi privalo jiems, kaip mokesčių mokėtojams, tarnauti, o ne juos smaugti ir be teismo ar prokuroro leidimo tardyti, versti mažamečius ir jų artimuosius nepažįstamiems psichologams, neurologams, psichiatrams ar būrėjams atvirauti, kitaip lįsti žmonėms į dūšią ir namus.

Tarnybos vis atranda įstatymų landų, kaip išsisukti nuo kaltinimų galimais duomenų apsaugos pažeidimais. Tačiau jose dirbantys specialistai, kurie tas anketas sugalvoja ir perša, niekaip negali nuslėpti, regis, savo ribotumo.

Tokio pobūdžio klausimynus specialistais save išdidžiai laikantys žmonės kuria remdamiesi spekuliatyvinėmis, eksperimentinėmis psichologijos teorijomis, kurios ieško ryšio tarp mamos gimdymo traumų ir vaiko protelio, senelių alergijų ir anūko intelekto, tarp tėvų turtinės padėties ir atžalos emocijų.

Jų patikimumas – maždaug toks pat kaip vyriausios Lietuvos raganos burtai arba chiromanto Leopoldo pranašystės. Juk retsykiais net aniedu pataiko į temą.

Į valstybines įstaigas prasmukę pertekliniai psichologai iš sovietmečio užsilikusias bei iš Skandinavijos atkeliavusias miglotas teorijas ar jų plakinius taiko šablonais kaip šimtaprocentines tiesas ir tokiu būdu jomis, lyg kavos tirščiais, buria vaikų likimus. Tačiau jas paneigti kitomis teorijomis arba tikrais gyvenimo atvejais – lygiai taip pat lengva kaip ir pritempti.

Pavyzdžiui, dievybėmis besijaučiantys psichologijos šarlatanai įsitikinę, kad mažas būstas ir tėvų nepriteklius kenkia vaiko raidai. Bet jie kuo ramiausiai atstumia faktą, kad daugybė asmenybių, talentų ir net genijų užaugo skurdžiomis sąlygomis, ir atvirkščiai – pilna analfabetų, kurie augo visko pertekę, o labiausiai prakutę tėvai atsiklaupę ant kelių atžalai pažada naujausio modelio „BMW“ trečiuką tiesiai iš salono, jei jis tik kaip nors baigs mokyklą. Net valstybinius numerius su 666 tėvukai prisiekia ta proga suveikti.

Apskritai kyla abejonių dėl klausimyno vientisumo. Jei anketos galvotojai sumanė įpinti klausimų apie materialinę šeimos padėtį ir ligas, tai dėl nuoseklaus temos pratęsimo jie turėtų probleminio vaiko (jei jis apskritai probleminis) tėvų klausti, kiek šie kartų per savaitę mylisi ir kokių lytiniu keliu plintančių ligų turi, – juk suaugusiųjų seksualinė sveikata veikia bendrą atmosferą namuose.

Taigi, išvados apie vaiko raidą ir emocinę savijautą, padarytos vien iš surašytų atsakymų į padrikus klausimus, iš kelių pokalbių ir testukų, negali virsti kažkokia štampą dar tik besivystančiai asmenybei uždedančia pažyma.

Dievybėmis besijaučiantys psichologijos šarlatanai įsitikinę, kad mažas būstas ir tėvų nepriteklius kenkia vaiko raidai. Bet jie kuo ramiausiai atstumia faktą, kad daugybė asmenybių, talentų ir net genijų užaugo skurdžiomis sąlygomis, ir atvirkščiai – pilna analfabetų, kurie augo visko pertekę.

Goda Juocevičiūtė

Juk ne paslaptis, kad psichologais daugelis tampa tik dėl to, kad niekaip negali susitvarkyti su savo psichikos bėdomis ir demonais, o kai kurie jų priklausomi nuo psichotropinių preparatų. Tad ir svetimas problemas tokie vertina subjektyviai, dažnai neatsiriboja nuo vaikystėje patirtų asmeninių traumų ir savų kompleksų.

Be to, tokioje jautrioje srityje kaip knaisiojimasis po vidinį nepažįstamųjų pasaulį ir gyvenimo užkulisius reikalauja ne tik krūvos teorijų, svarbiausia – smalsumo, sveikos nuovokos, intuicijos ir empatijos, o ją Šioje Žemėje turi ne tiek jau ir daug homo sapiensų.

Geras psichologas – visų pirma ne specialiu diplomu ir iš Danijoje, Švedijoje ar Norvegijoje atbūto seminaro popierėliu mojuojantis bei į kokią nors profesinę sąjungą įsirašęs ir nepajudinamoje kėdėje sėdintis sistemos planktonas, o plačios erudicijos, aukšto intelekto, didele nuojauta apdovanotas specialistas su šviesaus kunigo ir tikro šamano savybėmis.

Tokių žmonių yra, tik klausimas – kiek, kai Lietuvoje kasmet diplomus gauna šimtai antraeilius universitetus ir kolegijas baigusių, be kelių gramatinių klaidų žodžio nesurezgančių oro stumdytojų, kurie buvo mokomi ne kokio nors naudingo amato, verslo, ne meno ar kitos veiklos, kuriančios pridėtinę vertę, bet pilstymo iš tuščio į kiaura ir ieškojimo problemų ten, kur jų nėra.

Neįsitvirtinę privačiame sektoriuje, kuris jau ir taip pergrūstas įvairiausių paslaugų – ir reikalingų, ir beprasmiškų, jie turi sau atrasti vietos bent mokesčių mokėtojų išlaikomoje terpėje. Tam prikurta visokių kontorų, jų padalinių ir etatų, o valstybę melžiančių įstaigų vadovai verkšlena, kad jiems darbuotojų vis maža ir maža.

Iš valstybės biudžeto ir skandinaviškų fondų mintančių specialistų pagrindinis darbas – sau užsitikrinti stabilų pragyvenimo šaltinį, žinoma, neužmiršti ir kolegų, taip sakant, ranka ranką. Todėl į kokią nors gerovės komisiją ar tarnybą atgrūsti tėveliai bei jų vaikai varinėjami per skirtingas institucijas ir specialistų kabinetus dažnai be jokio rimto reikalo.

Kad didėtų jų paklausa, reikia ne šiaip kurti palengvintas mokymosi programas moksleiviams, prie kurių įpratę jaunuoliai ir užaugę iš gyvenimo reikalaus lengvatų, bet ir prigalvoti kuo daugiau emocinių, intelekto ir elgesio sutrikimų. Mat žmogus, kuriam pripaišoma kokia nors diagnozė, prie visokių komisijų, tarnybų bei klinikų stabiliai pririšamas iki pilnametystės, o sėkmės atveju – iki gyvenimo galo, ir taip šeria į valstybės išlaikomas vietas įsitaisiusius veltėdžius bei medicinos ir sielų biznierius.

Priklijuoti atsilikėlio ar balvono etiketę sveikam, bet nepaklusniam, o gal maištingam, iš prigimties sunkesnio charakterio, karšto būdo, užsispyrusiam, pernelyg kūrybiškam ar palepusiam, o gal tingiam moksleiviui – labai patogu ir pelninga.

Pedagogų yra visokių, ir šiandien jiems sudarytos sąlygos nesiterlioti su ne tokiais imliais, silpnesnių gebėjimų arba per daug parako savyje turinčiais vaikais. Bet kokią savo nesėkmę darbe mokytojai gali sau leisti komfortabiliai paversti tėvų kalte, esą gimdydami prispaudė kūdikiui smegenėles arba blogai jį auklėjo, ir netinkamą moksleivį perduoti vadinamiesiems specialistams kaip brokuotą daiktą.

Tarsi į mokyklas teisę vaikščioti turėtų tik paklusnūs prisitaikėliai, kad ugdymo įstaigos darbuotojai jaustųsi kaip sanatorijoje, neduokdie kaip darbe. Tarsi pedagogo alga ir beveik tris mėnesius trunkančios apmokamos šaunios vasaros atostogos būtų iš dangaus aukštybių nuleistos, savaime suprantamos duotybės. Tarsi šių malonumų nereikėtų užsidirbti.

Kai iš įkalinimo įstaigos pabėga kalinys, tos pamainos kalėjimo prižiūrėtojai bemat lekia iš darbo. Dėl nemokšiškumo ir aplaidumo pacientą sužalojusiam gydytojui mažų mažiausiai gresia netekti licencijos, o jo ligoninei – stoti prieš teismą ir išmokėti nukentėjusiems šimtatūkstantines kompensacijas.

Su savo tiesioginėmis pareigomis nesusitvarkantys mokyklų darbuotojai lieka nepajudinami kaip šventos karvės. Atsakomybės nebuvimu jie tiek įprato piktnaudžiauti, kad, naudodamiesi naujais įstatymais ir jų interpretavimo betvarke, gali sau leisti tarkuoti kokią tik panorėję šeimą, pradėję nuo menkiausio priekabio. Pretekstas gali būti bet koks: vaikas atsinešė tik vienos spalvos pieštukus, pamiršo į kuprinę įsidėti vadovėlius, o gal asmeninė antipatija, iš tėvų negauta kyšių, per maža gautų dovanų vertė, siekis atsikratyti mokyklos reitingus ir prestižą mušančiu neklaužada.

Mano atveju taip sutapo, kad pradinės mokyklos administracija ėmė mane spausti dėl palengvintos mokymosi programos sūnui ir grasinti skundais institucijoms po to, kai šiame naujienų portale buvo publikuoti mano apžvalginiai komentarai, priešiški Lietuvoje prastūminėjamai „Barnevernet“ ideologijai, skundų politikai ir ketinimams įvesti priverstinį gydymą psichiatrinėse ligoninėse, kaip antai „Mušti ar nemušti? Klausimas – visai ne tas“, „Skrydis virš lietuviško gegutės lizdo“, „Dalios Grybauskaitės valdymo epocha traukiasi“.

Įtarimų, kad mokyklos vadovybė galėjo būti pastūmėta sukelti mano šeimai rūpesčių, kelia ir savivaldybės atstovių atsisakymas pateikti informaciją apie šios pradinio ugdymo įstaigos direktorės kompetenciją ir galimus ryšius su į Seimą ar ministerijas prasiskverbusiais „Matuko reformos“ bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo iniciatoriais.

Taip pat savivaldybė nesiteikia komentuoti, kodėl švietimo skyriaus darbuotoja per susitikimą, vadinamą pasitarimu, nepaisė mano, kaip geriausiai vaiką pažįstančios mamos, argumentų ir, primindama apie galimybę mane apskųsti Vaiko teisėms, vis bruko apsilankymą PPT.

Jei tai vis dėlto nėra iš aukščiau surežisuotas išpuolis prieš laisvą žodį, savivaldybės abejingumas tik patvirtina, kad švietimo sistemą apėmęs visiškas chaosas, o jame pamažu išplaunama atskirtis tarp švietimo ir gydymo įstaigų, pedagogika jau perpinta ir supančiota su medicina, žinių turinį mokyklose vis labiau persveria mūsų kultūrai svetimų destruktyvių neokomunistinių, neomaoistinių ideologijų piršimas ir vaikų, lyg buitinių atliekų, rūšiavimas pagal visokius sąlyginius poreikius ir būdo savybes.

Mokyklos tiesiogiai nepavaldžios Švietimo, sporto ir cirko ministerija tapusiai įstaigai. Jos yra žinioje savivaldybių, kurių pagrindinė funkcija – ne pedagogika rūpintis, o tvarkyti gatves. Todėl lieka neaišku, kokia institucija tikrina direktorių ir mokytojų kandidatūras, kompetencijas, taip pat – parapsichologinių anketų kūrėjų bei platintojų psichinę būklę, galiausiai – kas nuosekliai kuria sistemą, pagal kurią, kad ir kur pasisuksi, atsitrenksi į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos terorą.

Tai su naujais mokslo ir įdomių žinių metais! Bus tęsinys.