Per visus tuos 70 represijų ir tibetiečių tautos genocido metų įsitvirtino okupantų naratyvas – esą Kinija išlaisvino Tibetą nuo feodalinių tamsumų, o į Indiją pabėgęs Dalai Lama XIV Tenzinas Gyatso yra „pavojingas separatistas“.
Tokia propaganda smelkiasi į kiniškus vadovėlius, jau ir taip užtvindytus istorinio melo, taip pat į anglakalbes knygas, turistams skirtą literatūrą, o dabar jau kišama ir į pasaulio žiniasklaidą bei socialinius tinklus.
Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) valdžia Tibete nepaliauja įvedinėti progreso, kurio šaknys – Kultūrinė revoliucija, kai chunveibinai niokojo turtingą praeities paveldą ir tradicijas, vedini šūkių, stačiai skatinančių žudyti ir griauti.
Vakaruose pavyzdį iš maoistų ima lokalios nelaimingų, kompleksuotų, todėl labai aršių leftistų grupuotės. Užsikrėtusios chunveibiniškomis nuotaikomis, jos inicijuoja viso, kas tradiciška, – nuo artimų žmonių santykių, meno iki senųjų mokymų bei religijų – naikinimą.
Taigi kinų komunistai, nuolat ieškantys būdų, kaip diskredituoti pagrindinę Tibetą pasauliui reprezentuojančią asmenybę – Dalai Lamą – sėkmingai prisiderino prie tik neseniai Vakaruose išplitusios šiuolaikiškos atšaukimo kultūros (angl. cancel culture) dvasios ir vulgariems tamsuoliams, nematantiems toliau savo nosies galo, suteikė peno šlykščiai tyčiotis iš autoritetingiausio budistų vienuolio.
Kinai išplatino apkarpytą vaizdo įrašą iš Jo Šventenybės pokalbio su indų berniuku Daramšaloje. Patrumpintame vaizdo įraše matyti, kaip Dalai Lama XIV iškiša liežuvį ir besišypsančiam vaikui angliškai sako: „Suck my tongue“, t. y. „pačiulpk man liežuvį“.
Tai įvyko vasario 28 d., nors psichozė kilo ne iškart, o tik praėjus maždaug pusantro mėnesio. Koks sutapimas – KLR valdžia pasirūpino agresyvia trumpučio epizodo sklaida iškart po tibetiečiams ir mongolams svarbaus istorinio įvykio: kovo 8 d. Daramšaloje Jo Šventenybė viešai paskelbė šalia sėdintį jaunąjį rinpočę pripažįstąs kaip reinkarnavusį Džebtsundambą Khutuktu X – naują, ilgai lauktą „Gelug“ (Geltonkerpurių) ordino vadovą Mongolijoje.
Budizmo bei atgimėlių, vadinamųjų tulku, istoriją, religines tradicijas, magiją Tibete ir kaimyninėje stepių šalyje – Mongolijoje – su Raimondu Dikčiumi plačiau aprašėme knygoje „Geografija transe“. Čia tik paminėsiu, jog Kinijos komunistų viršūnes ne juokais siutina istoriniai ir labai gilūs Dalai Lamos saitai su Čingischano tėvyne.
Mongolijai tenka milžiniškas iššūkis atlaikyti dviejų diktatūriškų galiūnių, tarp kurių yra įsiterpusi ir su kuriomis turi palaikyti ekonominius santykius, – Kinijos ir Rusijos – spaudimą atsiriboti nuo Dalai Lamos.
Komunistai suinteresuoti budizmo dvasininkus laikyti savo įtakoje kaip ideologines marionetes, jau net kuo rimčiausiai ruošiasi sukontroliuoti kito Dalai Lamos reinkarnavimosi procesą ir pasiryžę neleisti jam atgimti už Kinijos ribų, tai reiškia, kad išstatys savo lamą ir jį kaišios visam pasauliui, o be jų žinios atpažintą tulku visaip šmeiš.
Panašiai jau nutiko su antru pagal svarbą Tibeto dvasiniu lyderiu Pančen Lama XI: Dalai Lamos pripažintą kinai laiko paslėpę, o išstatytas – komunistams lojalių tibetiečių sūnus, tik pagal išvaizdą panašus į savo pirmtaką Pančen Lamą X.
Tai tiek trumpai apie Si Dzinpingo klikos rezgamas intrigas prieš Tibeto budistų bendruomenę. Grįžkime prie fragmento, kuriame Dalai Lama XIV bendravo su indų berniuku. Visame, nesutrumpintame vaizdo įraše aiškiai matyti, kaip Jo Šventenybe susižavėjęs vaikas pats paprašė apsikabinti (rytiečiams Dalai Lamos apkabinimas yra svarbu, nes reiškia palaiminimą).
Buvo užfiksuota ir kiek toliau sėdėjusios mamos reakcija: ji net susinepatogino dėl tokio sūnaus „įžūlumo“, bet džiaugsmo neslėpė. Dalai Lama iš pradžių nesuprato, ko angliškai kalbėjęs berniukas jo paklausė, tad kreipėsi į vertėjus. Kai tibetiečiai jam paaiškino, tik tada pakvietė drąsų vaiką prieiti arčiau.
Dalai Lama stipriai jį apkabino, dargi, kaip linksmam, kiek suvaikėjusiam seneliukui įprasta, žaismingai žnybtelėjo berniukui į šoną ir tuo pastarąjį dar sykį pralinksmino. Jokios įtampos, abu siejo šviesus, šiltas ryšys – kaip mylinčio senelio ir anūko.
Dalai Lama XIV yra be galo atviras ir laisvas. Jis nėra politikas mums įprasta prasme, tad reitingai jam nerūpi (vargu, ar išvis žino šią sąvoką), nestrateguoja, su kuo jam naudinga priešais kameras papozuoti, o su kuo – nederėtų: kas paprašo, su tuo ir pašneka, pagal esamą nuotaiką pajuokauja ir, būdamas toks visiškai betarpiškas ir pasitikėdamas žmonėmis, palaimina sutiktus nepažįstamuosius, nežiūrėdamas jų amžiaus nei padėties, susiglaudžia ir su suaugusiais, ir su vaikais, su įvairių tautų, rasių, religijų, profesijų atstovais, su pasaulio lyderiais, tarp kurių netrūksta niekšų, su Holivudo bei roko žvaigždėmis, iš kurių turbūt nė ne visas pažįsta, nes bulvarinių naujienų neskaito, taip pat su kaliniais ir pašlemėkais, su garbiais dvasininkais bei su dvasiniais prisiplakėliais, su luošiais, neregiais, tikinčiais ir ateistais.
Dažnai Dalai Lama šelmiškai prisimerkęs patampo vyrų barzdas, o tai irgi yra tam tikra rodomos pagarbos tiems asmenims išraiška. 2013 m. Jo Šventenybė, viešėdamas Vilniuje, patampė ir Vytauto Landsbergio barzdelę.
Su kai kuriais žmonėmis Dalai Lama susiglaudžia nosimis – panašiai kaip vakariečiai sveikindamiesi įpratę vieni kitiems paspausti ranką ar pakštelėti į skruostą. Lygiai taip pat liežuvio demonstravimas Dalai Lamos komunikacijoje nėra jokia naujiena.
Paprotys iškišti liežuvį praeiviui ar svečiui Tibete susiformavo neatmenamais laikais ir ilgainiui apaugo legendomis, tačiau po jomis slypi racionalūs, medicininiai paaiškinimai, apie kuriuos liaudis gal nė nesusimąsto. Vienas jų – iškišdamas liežuvį, jei šis rausvas ir be apnašų, asmuo parodo, kad yra sveikas, neplatina virusų, prie jo galima prieiti. Normalu, jei europiečiams tai atgrasu, bet reikėtų išsilaužti iš eurocentrizmo kiauto ir susitaikyti, kad kitos tautos neprivalo atitikti mūsų susigalvotų kūno kalbos standartų.
Prieikime prie svarbiausio momento – Dalai Lamos ištartos frazės, kuri, ištraukta iš konteksto, dėl savaime suprantamų priežasčių galėjo sukelti pasibjaurėjimą ir nusivylimą. Visų pirma, liežuvis tibetiečių folklore turi įvairių reikšmių. Gerai dar, kad Dalai Lama berniukui nesušuko „kąsk man į liežuvį!“, mat, anot pasakojimų, tibetiečių magai ngagpos atlikdavo šiurpų ritualą, kurio metu turėdavo įsitverti į numirėlio liežuvį, kad velionio siela galų gale apsiramintų ir nebesiblaškytų.
O dabar – pati esmė. Tarp tibetiečių prigijęs pasakymas „Che le sa“, pažodžiui reiškiantis „suvalgyk mano liežuvį“. Jei atvirai, Rytų, ypač – Tibeto, mitologijoje ir magijoje yra daug erotinių motyvų, persipynusių su mistinėmis patirtimis, gyvuoja ir falo kultas, kuriuo nenoriu gąsdinti jau ir taip pakraupusių dievotų skaitytojų, tačiau čia aptariamas posakis „suvalgyk mano liežuvį“ lyg tyčia neturi jokių seksualinių poteksčių.
Tibetiečiai išrėžia „che le sa“, kai nori žaismingai pasakyti, kad jau užteks. Pavyzdžiui, anūkas kaulija močiutės skanėstų. Ši jam duoda vieną saldainį, paskui antrą, bet smaližiui vis negana. Kai jo zyzimas pabosta, tada močiutė pasiūlo suvalgyti jos liežuvį. Aišku, netiesiogine prasme. Esą nieko nebeliko, tai ji turės atiduoti savo liežuvį.
Dalai Lamos anglų kalba yra silpna. Dažniausiai jis su publika bendrauja per vertėjus ir tik kartais užmezga dialogą anglų kalba ar įterpia vieną kitą anglišką sakinį, pasitaiko, kad padaro klaidų, taigi, akivaizdu, jog ir tą sykį minčiai išreikšti viso labo parinko netikslų žodį. Štai ir visas pedofilų sąmokslas.
Bet Dalai Lama dėl šventos ramybės už nesusipratimą atsiprašė. Juk išmintingas senolis, daugiau nei 80 savo pastarojo gyvenimo metų paskyręs meditacijoms ir ego sutramdymo bei proto nuraminimo praktikoms, puikiai supranta, kad kvailių nepakeis, bet atsiprašydamas galbūt sumažins įtampą.
Juolab kad dabar tokie beprotiški cancel culture išperėtų fanatiškų jautruolių laikai, kai ryškios asmenybės spaudžiamos atsiprašinėti kiekviename žingsnyje už tai, ką padarė ir ko nepadarė – už ne tokį žvilgsnį, ne tokiu kampu pasuktą galvą, ne tokį žodį.
Štai ir žymių rašytojų skeletai vartosi karstuose. Dešimtis ar net šimtus metų niekam nekliuvo jų pavartoti epitetai ir veikėjų aprašymai, tačiau gilesnio turinio tekstai dabar staiga pradėjo kažką žeisti, ir klasika jau cenzūruojama, kastruojama.
Lygiai taip pat Dalai Lamos XIV subtilus humoras, tibetietiškam etiketui būdingi gestai ir pasakymai, vertimo nesusipratimai lig šiol nieko dramatiškai nejaudino – gal tik pavienius prietrankas. Atsiradus menkiausiai progai, tik per dideles kinų komunistų piaro pastangas buvo dirbtinai išsuktas skandalas.
Ant jo pasimovė net ir tie vakariečiai, kurie tariasi kovoją prieš globalistus ir leftistus, tačiau nepajuto, kaip patys tapo naujųjų chunveibinų įrankiu, reikalingu konstruoti, kaip dar praeitame šimtmetyje gyvenęs rašytojas Aldousas Huxley’is įvardijo, naują tobulą pasaulį be religijos ir praeities.
Tiesa, ir Azijoje, kur šiaip jau Dalai Lama bei jo filosofija žmonėms pažįstami daug geriau nei kitų žemynų gyventojams, triukšmo organizatoriams pavyko iš milijardinės minios rasti ir žiniasklaidai išstatyti pavienius pasipiktinusius asmenis, dar pajungti tariamus vaiko teisių ir kitokius progresyvius šnekučius, kurie pagal užsakymą gali net ir švenčiausius dalykus interpretuoti vien per sekso prizmę.
Urvinukams to tik ir reikia – kad jiems kas pamojuotų kaulu ir duotų komandą loti. Taip sakant, kiekviename krašte – po savo Garliavą. Ir po Solovjovą. Ilgai snaudę mūsų violetiniai su „žurnaliste nuo Dievo“ priešaky vėl pagavo bangą ir įgijo naują kvėpavimą.
Pelnyti nedidelio, bet labai aktyvaus „kovotojų“ būrio palankumą progos nepraleido prie valdžios lovio besibraunantys marginaliniai veikėjai. Jie spustelėjo Garliavos patvoriuose susiformavusios masės žemiausius instinktus tyčia, kad pritrauktų dėmesį: pradėjo dalytis Dalai Lamą dergiančiais memais, jį atvirai pravardžiuoja čiulpiku ir iškrypėliu, platina gyvūno lamos, iškišusio didelį liežuvį, nuotraukas.
Sukurstyti patyčioms klyno kankiniai Dalai Lamos sekėjus reikalauja čiulpti liežuvius ir dar kai ką, prisiklausę tariamo egzorcisto Arnoldo Valkausko teorijų, budistus vadina velnio apsėstaisiais ir stabų garbintojais, kitatikius tapatina su pedopartija ir riebiai žvengia.
Seksualinės paranojos užvaldytos aukos parodė, kad jų humoras apie antrą galą mažai kuo skiriasi nuo jų taip nekenčiamo komiko Olego Šurajevo, kuris anksčiau, prieš tapdamas „Valstybės kūrėju“, pagarsėjo prieš policijos pareigūnus nusimovęs kelnes ir jiems atkišęs savo organą.
Maža to, iškrypėliškų teorijų įkaitai išmaliavojo Vilniuje Tibeto Skvere esantį stendą. Tačiau nepraustaburniai ir vandalai, besitapatinantys su garliavinių minia, labai įsižeidžia pavadinti net ir tokiais švelniais, santūriais žodžiais kaip „patvoriniai“ ir skundžiasi, kad Dalai Lamos gerbėjai esą „netoleruoja kitos nuomonės“, tik nesuvokia, jog kitokiai – ir apskritai bent kažkokiai – nuomonei turėti reikia visų pirma elementarių žinių. Gašlios seksualinės fantazijos, nukreiptos į vieną šviesiausių šių dienų asmenybių, ir vulgarūs įžeidinėjimai be argumentų nėra jokia nuomonė, o tik išprusimo stoka ir dvasinė ubagystė.
Liguistai į svetimą tarpukojį susitelkę žinovai, kuriems, matyt, kažkas negerai su jų pačių lytiniais reikalais, neturi nė menkiausio supratimo nei apie Tibetą, nei apie budizmą ar Dalai Lamas. Ką ten Dalai Lamos, kai žemėlapy Tibeto neparodytų ir negalėtų pasakyti, kur šiuo metu tibetiečių dvasinis lyderis gyvena. Žinių nei suvokimo neturi, bet skelbiasi turį kažkokius slaptus dokumentus, liudijančius, kad Dalai Lama vadovauja pedofilų klanui.
Įsivaizduokite, kas bus, jei tokie per ateinančius rinkimus į valdžią prastums savo favoritus. Tai bus Drąsos kelias, pakeltas kubu. Jie bus gatavi drausti kitus tikėjimus, kitų religijų išpažinėjus sodins į kalėjimą kaip pedofilus, kastruos ne tik homoseksualus, bet ir heteroseksualus, kurie gyvena nesusituokę. Grįžimas į viduramžius garantuotas. Taip, kaip atėjus konservatoriams, lig tol daug keikti valstiečiai žmonėms pasirodė kaip angelai, taip dabartiniai valdantieji, violetinei gaujai užplūdus Seimą, pasirodys kaip nekalti avinėliai.
O įdomiausia, kad Vyriausybė ir Seimas baigia suardyti diplomatinius ir verslo santykius su KLR, gindami Taivaną, kurio trintis su Pekinu šiaip jau yra žaidimas, palyginti su tragiška okupuoto Tibeto padėtimi, tačiau šie politikai sunkiu tibetiečių tautai metu tyli.
Tai kam skirta Parlamentinių ryšių su Tibetu grupė? O juk būtų pati tinkamiausia proga be jokio pagrindo puolamam Dalai Lamai viešai išreikšti paramą ir taip tarsi padėkoti už tai, kad jis buvo pats pirmasis iš užsienyje gyvenančių politinių lyderių, 1990 m. pasveikinusių Lietuvą su atgauta Nepriklausomybe.