LR Prezidento rinkimus laimėjo ne tik inteligentiškumas, aukšta etika ir šeima – laimėjo ir vyriškumas, tai, ko per pastaruosius dešimt metų Prezidentūroje ir jos aureolėje trūko. I. Šimonytė lemtingame ture smarkiai atsiliko nuo Gitano Nausėdos ne tik todėl, kad ji buvo stumiama konservatorių, nuo kurių paskatintų krizių, jų įveikimo metodų ir pridarytų aferų žmonės vimčioja iki šiol, bet ir todėl, kad ji – moteris.
Šį kartą į LR Prezidento postą galėjo kandidatuoti kad ir „Mis Pasaulis“, kad ir Motina Teresė, kad ir pati Angelina Jolie ar Amal Clooney.
Rūta Meilutytė – ir ta nebūtų rinkimų laimėjusi. Esminė priežastis, dėl kurios I. Šimonytė sukėlė atmetimo reakciją net ir tiems, kas nebuvo aistringi G. Nausėdos gerbėjai, – tai stambus, dešimt metų virš mūsų galvų brinkęs Dalios Grybauskaitės šešėlis.
Mat žmonės visas išdaigas, kurios buvo krečiamos Prezidentės valdymo metu, pasąmoningai suvertė ne asmeninėms jos savybėms, o moteriškumui. Nors realybėje lytis čia – niekuo dėta, D. Grybauskaitės režimas daug kam buvo toks atgrasus, kad jis tautos mentalitete net paskatino atgyti Smetonos laikų kaimo mužikų „išminčiai“, esą, bobos vieta – prie puodų.
Ir nereikia kvailai apsimetinėti, kad Prezidentas neturi jokių galių ir atlieka vien reprezentacinę funkciją. Ir parlamentinės respublikos vadovas turi pakankamai įgaliojimų bei galimybių daryti įtakos ir vidaus, ir užsienio politikai.
Ryškus D. Grybauskaitės pėdsakas tas, kad būtent ten, kur ji galėjo spustelėti Vyriausybės ir Seimo plevėsas, to nedarė. Pavyzdžiui, Prezidentė nepasinaudojo veto teise, kai Seimas draskėsi dėl žalingų ir absurdiškų įstatymų.
Paprastai nevengianti griežto tono ir rūstaus žvilgsnio šalies vadovė palaikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuris iš tikro skirtas ne smurtui „artimoje aplinkoje“ mažinti, o įteisinti rafinuotą šeimų terorizavimo dėl visokiausių niekniekių tvarką.
Po mitingų ir karštų diskusijų šiame kreivame įstatyme šiokių tokių sušvelninimų buvo padaryta, tačiau ne šalies vadovės iniciatyva, o dėl didelio visuomenės pasipriešinimo „barnevetiškiems“ šeimų persekiojimo marazmams.
Maža to, griežtų pasiūlymų nevengianti šalies vadovė nepasiūlė atsistatydinti socialinės apsaugos ministrui nekaltu Jėzaus Kristaus veidu Linui Kukuraičiui, prie kurio ir prasidėjo masiniai nepagrįsti vaikų atiminėjimai. Matyt, tai buvusiai Prezidentei – labai tolima, svetima ir nesuprantama tema.
O štai dar anksčiau per išgalvotą ir tragiškų aukų pareikalavusį pedofilijos skandalą D. Grybauskaitė iš pradžių kartu su visa staugiančia ir kraujo ištroškusia violetine minia palaikė jo kurstytojus ir nė nesiteikė iš teisėjos pareigų atleisti šiurkščiai etiką pažeidusios Neringos Venckienės.
Nesigirdėjo šalies vadovės balso, nė jokio šnypšt, ir tada, kai žmonės atsipeikėjo ir susiėmė už galvų, pastebėję, kad tiesiog jų akyse nyksta didžiausias Lietuvos turtas – floros ir faunos gausių girių bei miškų plotai. Dėl masinio medžių kirtimo Lietuva greitai taps net ne kaip Antano Baranausko apverktas Anykščių šilelis, o bus tokia plika kaip Puntuko akmuo. Tačiau to D. Grybauskaitė nenuspėjo ir nematė.
Kita vertus, Prezidentė laimino tokias tarptautines sutartis ir dokumentus, kurių kaip tik turėjo šalintis kaip klastingų pakišų. Pavyzdžiui, šalies vadovė be jokio skepsio ir kritikos pametėjo Seimui ratifikuoti dviprasmišką Stambulo konvenciją.
Įgūdžių analizuoti ir šiaip intelekto stokojantys Seimo nariai įtikėjo paskleistu gandu, kad ši universali sutartis skirta kovai su smurtu prieš moteris.
Jei valdančiųjų protas nebūtų eilinį sykį darbo metu klajojęs kaip dūšia be vietos ir jie būtų labiau susikaupę, būtų prisiminę, kad mūsų modernioje trispalvėje šalyje ir taip jau draudžiama smurtauti prieš žmones, neatsižvelgiant į jų amžių ar lytį, o Konstitucija užtikrina visų gyventojų lygybę prieš įstatymus ir įvairias laisves bei teises.
Prezidentė, šiaip protinga, politikoje patyrusi moteris ir žymiai kritiškesnė už Seimo infantilus, vis dėlto iki jų prileido prieštaringai vertinamą konvenciją, kuria Lietuva įsipareigojo rodyti „deramą stropumą“, prisidedant prie manipuliavimo lytimi, kaip pagrindiniu ginklu, ideologijos sklaidos.
Giliau įsiskaičius į sutarties tekstus, išryškėja, kad ji iškelia išankstinį nusistatymą prieš vyrus, o agresijos priežastį perša tik vieną – lytiškumą.
Maža to, paradoksalu, bet šiame, emancipacijos ir feminizmo tūkstantmetyje, Stambulo konvencijos formuluotės moteris paverčia bejėgėmis aukomis ir skatina žmones piktnaudžiauti diskriminacijos temomis, kai prigimtinė ar socialinė lytis visuomeniniame ar politiniame gyvenime, karjeroje gali iškilti aukščiau realių žmogaus gebėjimų, kompetencijų ir patirčių.
Tvirtą valią įpratusi demonstruoti juodojo karatė diržo savininkė Seimui nesmūgiavo ir Lietuvą pasiekus Jungtinių Tautų globalios migracijos paktui. Mūsų nepakaltinami parlamentarai, kurie niekada neatsako nei už savo žodžius, nei už veiksmus, greičiausiai nesiteikė jo nei perskaityti, nei tuo labiau smulkmeniškai išsiversti į jiems suprantamesnę lietuvių arba lenkų kalbą (nepamirškime – juk dauguma tautos išrinktųjų angliškai nesupranta).
O tuo metu daugybė savo piliečių interesus ginančių, savigarbą išlaikiusių pasaulio valstybių, tarp jų – mums kultūriškai artimos Vidurio Europos šalys, kaimyninė Lenkija, net Latvija, taip pat Izraelis, Jungtinės Valstijos, Pasaulinės migracijos paktą atmetė, siekdamos apsisaugoti nuo migrantų bangų ir nenorėdamos skatinti žmonių kontrabandos biznio, kuris paūmėja per dirbtinai išprovokuojamas pabėgėlių ir ekonominių migrantų krizes.
Sutarties gynėjai aiškina, kad ji naujų įsipareigojimų neprimeta, tačiau nutyli, jog prievolių priimti svetimkūnius nesumažina, o jas tik sustiprina. Beje, būtent D. Grybauskaitės valdymo laikais Lietuvą paliko bene trečdalis piliečių, o kiek žemiausių sluoksnių legalių ir nelegalių atvykėlių užėmė jų vietas, tikslūs skaičiai kruopščiai slepiami.
Kitas ryškus D. Grybauskaitės paveldas – tai kova su lig šiol neįvardytais paslaptingais oligarchais. Taip jau sutapo, kad Prezidentei vis grūmojant nematomu, bet grėsmingu vėzdu prieš sunkiai žodžiais apibūdinamus vietos verslo galiūnus, į ir taip mažą šalies rinką atsliūkino pigaus užsienietiško šlamšto prekybos centrų tinklas, kai vos išsitenka lietuvių savininkų prekybos centrai.
D. Grybauskaitė, pasitelkusi į pagalbą entuziastingą kelių mentą, leidosi į kovą ir su teisėsauga. S. Skverneliui sparčiai raunantis į karjeros viršūnę ir tapus generaliniu komisaru, buvo įkurta Imuniteto valdyba, kuri turėtų užsiimti korupcijos mažinimu Policijos departamente. Iš visų šviežiai institucijai skirtų milijonų atsirado naujų skyrių, visokių etatų ir pareigų perstumdymų, pasidalijimų bei kelios miglotos, galbūt tik parodomosios, bylos.
Bet kokiu atveju, jokio praskaidrėjimo represinėse struktūrose ne tik kad nepajutome, bet dar ir įtarimų, skundimo, įtampos atmosfera persikėlė ant paprastų šalies gyventojų.
Per savo paskutinį pranešimą Prezidentė labai taikliai kalbėjo apie valdžios bandymus ne tik žiniasklaidai, bet ir menui mauti apynasrius, ir aiškiai priminė, kad visokie bizūnai laisvos ir darnios visuomenės nesukurs.
Tačiau būtent D. Grybauskaitės valdymo metu tais botagais valdžia daugiausia sklaidėsi ir plekšnojo.
O policija tiek įsisiautėjo, kad ėmė žmones persekioti ir bausti jau ir už gestus, judesius, simbolius, ištartus žodžius ar vien dėl absurdiškų anoniminių skundų.
Nuo baudų už iškeltą vidurinį pirštą ar draudimo paleisti kokią nors garsų kombinaciją iki laisvos minties suvaržymų – ne vienas, o tik pusė žingsnio. Teatrai pradėjo jausti cenzūros spaudimą, ko laisvoje Lietuvoje dar visai neseniai niekas net įsivaizduoti negalėjo.
Kitas žinomesnis pavyzdys – po policijos komisariatus pradėtas tampyti rašytojas Marius Ivaškevičius, kuris turėjo teisėsaugai ir prieš visą Lietuvą aiškintis, kodėl išdrįso savo grožiniame – ne biografiniame, ne dokumentiniame, o grožiniame – kūrinyje personažus vaizduoti taip, kaip nori, o ne taip, kaip reikia. Aišku, autoriui tai išėjo į naudą ir pakėlė knygos perkamumo rodiklius.
Tačiau jei labiau pasigilintume į leidybos užkulisius, lengvai atsektume, kad per pastaruosius dešimt metų jokia Lietuvos leidykla apskritai nedrįso išleisti nė vienos nors truputį šokiruojančios ar iš esmės oficialiai valstybės politikai prieštaraujančios knygos.
Jei koks nors kūrinys ir sulaukė daugiau visuomenės dėmesio, tai ne dėl tvirtos, nepataikūniškos pozicijos ar aštrių, sukrečiančių minčių, o dėl pigių laikinų marketingo triukų, kurie kompensuoja šiaip jau tuščią, kompromisišką ir saldų, politiškai patogių ir neutralių romanėlių turinį.
O kaip cukruotos vyšnios ant rožinio, glamūro kremais pertepto literatūros biznio torčiuko vis padedami pagiriamieji veikalai apie Jos Ekscelenciją.
Antai 2016 m. kažkokios „Trys žvaigždutės“ išleido knygą „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“, o dabar dar ir pasirodė leidyklos „Tyto alba“, kuri visuomet sklendžia tik pavėjui ir puikiai išmano, kaip tvarkyti reikalus be muilo, išleista knyga apie „pasaulinio kalibro lyderę“ „Nustokim krūpčiot“.
Didžiosios leidyklos tikrai nekrūpčioja, juolab kad vienai iš jų vadovauja buvęs KGB „Z“ tarnybos atsakingas darbuotojas.
Joms vis labiau smengant į komfortišką priklausomybę nuo valstybės paramos, kurią gavusieji nebegali viešai nepritarti ir tuo labiau – priešintis vienintelei teisingai politinei linijai ir tam tikroms personalijoms, o turi jas tik šlovinti, kartu bunka ir kaip planktonas prie sistemos taikosi visa išalkusi ir nusidrožusi kultūra.
Vaizdingiausiai tai iliustruoja šiais metais pristatytas panegirinis dokumentinis filmas apie Prezidentę, pasitelkus gero režisieriaus talentą.
Filme „Valstybės paslaptis“, kurio pavadinimas žada paslapčių paviešinimą, taip ir nebuvo iškelta labai raudona ponios Dalios praeitis: studijos ne tik eilinius politrukus, bet ir KGB šnipus ruošusiame valstybiniame A. Ždanovo Leningrado universitete, kurį baigęs Vladimiras Putinas netrukus buvo pasiųstas žvalgybiniam darbui į Vokietiją (ar Prezidentės simpatijos diktatūriniam stiliui ir nebuvo šlifuojamos studijų metu?), dviprasmiški nuotykiai Petro I įkurto miesto „Inturist“ viešbučiuose, darbas Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, vadovaujant vienam iš Sausio 13-sios pučo organizatorių Valentinui Lazutkai, tuo metu, kai progresyviausia ir patriotiškiausia Lietuvos dalis viešai reikalavo laisvės.
Tik tada, kai tapo akivaizdu, kad tų, kurie vaikšto ant TSKP platformų, dienos suskaičiuotos, būsima valstybės vadovė staigiai pakeitė spalvas: raudoną nublukino ir pridėjo žydrą – nepagalvokite nieko nešvankaus! – Europos Sąjungos ir labai karališką spalvą.
Pastaruoju metu ponia Dalia ypač pasižymėjo juokindama Rusijos žiniasklaidą, kuri tik ir ieško įkvėpimo pašaipoms. Ko gero, dėl D. Grybauskaitės itin plėšrios retorikos trys Baltijos valstybės pradėtos vadinti trimis poniais.
Prezidentės apsivardžiavimai Rytų lokio atžvilgiu priminė už tvoros straksinčio šuniuko viauksėjimą iš baimės ar iš noro prieš šeimininkus pasirodyti drąsiam: per grotas įnirtingai loja ant praeivių, tada juokinga būna ir pro šalį bindzenantiems prašalaičiams, ir pačiam savininkui. Realiai dėl tokio puolimo niekam nėra jokios žalos. Naudos – irgi nėra. Bet įkyrus amsėjimas vis tiek rėžia ausį, o ir pagarbos nekelia.
Nenuostabu, kad pastarieji Prezidento rinkimai buvusiai valdymo epochai aiškiai ir tiesiai parodė vidurinį pirštą, už kurį policija dviejų trečdalių tautos jau niekaip nesugebės nubausti