Ne tik valstybės institucijos už mūsų suneštus mokesčius, bet jau ir nevyriausybinės organizacijos, visokie krizių centrai bei užsienio struktūrų atplaišos mums iš skirtingų pusių vis įžūliau nurodinėja, kaip turime teisingai gyventi, kaip auklėti vaikus, ką sakyti, ką galvoti, ką toleruoti, o ko – ne, kokiomis ligomis sirgti, kam ir už ką efektyviai įskųsti darbdavį, kolegą ar kaimyną.
Greičiausiai plintanti anomalija – šeimos vertybių naikinimas. Vandalizmo mastais ir tempais ją galima palyginti nebent su masiniu medžių kirtimu Lietuvos sengirėse.
Ironiška, kad rugsėjo mėnesį, kai visoje Europoje tėvai rengė protestus prieš svarbiausių valstybės ląstelių – šeimų gyvenimus ardančias norvegiškas „Barnevernet“ metastazes, Vilniuje Šiaurės ministrų tarybos biuras rengė diskusiją sarkastišku pavadinimu „Happy Childhood in the Nordic countries. When in Lithuania?“ („Laiminga vaikystė Šiaurės šalyse. Kada Lietuvoje?“).
Maždaug tuo pat metu Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VTAS) į viešumą paleido marazmą, nuo kurio net teisininkams atėmė žadą: esą be notaro patvirtinimo, kurį reikėtų suskubti suveikti ne mažiau kaip 30 dienų prieš savaitinę išvyką ar komandiruotę, tėvai negalės palikti savo pupulių mylimiems seneliams, antraip rizikuos netekti teisių į tėvystę.
Tai buvo ženklas, kad bus bandoma formalizuoti artimųjų santykius, kad tėvams, seneliams ir vaikams atsirastų daugiau kliūčių laisvai bendrauti ir kad daugėtų pakaitinės globos atvejų. Kol kas šis grubus, tiesmukas planas neišdegė.
Kai masiškai pasipylė pašaipos ir pasipiktinimai, VTAS ėmė išsisukinėti: esą ne taip supratote, ne tą norėjome pasakyti. Svarbiausia – šeimų prievaizdai paguodė, kad už tai, jog vaikus savaitei paliksime savo pačių tėvams be notaro, teismo leidimo ar globos perleidimo dokumentų, niekas iš mūsų jų taip greit ir lengvai neatims. Fantastiška žinia! Tačiau VTAS ir toliau mus akylai stebi.
Ten, kur žmonių santykiai, ten ir vaiko teisių specialistai. Pora tvarko skyrybų dokumentus – jau, žiūrėk, tarsi taškuotos musmirų kepurės iš po žemių dygsta cekavos zosės, prisistatančios nuo Vaiko teisių, ir lenda prie mažamečių apklausėlėms apie besipykstančius mamą ir tėtį. Rūpestingi tėvai atveža į ligoninę per žaidimus susikūlusį mažių – atvejo vadybininkai horizonte šmėžuoja ryškiau nei gydytojas traumatologas.
„Atvejo vadybininkas“ – neutrali sąlyga, tokia sugalvota turbūt tyčia, kad niekas nesuprastų, kokie velniai po ja slepiasi.
Tik įdomu, kodėl tėvai privalo atžaloms užtikrinti būtinai geriausią interesą: kuo blogai užtikrinti tiesiog gerą arba vidutinį interesą? Svarbiausia – kur ir kokie objektyvūs to geriausio intereso kriterijai, kai tai yra iš esmės subjektyvu ir kiekvienas žmogus – unikalus? Kas vienam šiuolaikiniam pienburniui yra cool, kitam – visiškas lol.
Taigi, bet koks niekingas priekabis ar konfliktas iš piktybinių paskatų gali virsti šeimos gyvenimą traiškančiais vikšrais. Žmonėms galima per akis sukelti rūpesčių bei streso ir nekonfiskavus vaiko – užtenka, kad tėvai, ant kurių užsiundyta VTAS, būtų tampomi po vadinamųjų specialistų kabinetus, verčiami lankyti niekam nereikalingus pozityvios tėvystės kursus, būtų tikrinamos jų buities sąlygos, pajamos ir kitaip jie būtų žeminami.
Nes VTAS – piliečių asmeninio gyvenimo monopolininkė virš visų kitų institucijų, o vaikai, sekant naująja tvarka, – valstybės nuosavybė. Tačiau homo sapiens, mažas ar suaugęs, laisvoje šalyje išvis negali būti traktuojamas kaip nuosavybė. Nuosavybe žmogus gali būti tik vergovinėje ir totalitarinėje santvarkoje.
Tačiau dabarties laikams modifikuota diktatūrinė ideologija kaip grybelis sunkiasi net per sienas. Štai aršiausia barnevetinės dvasios persmelkto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo leidėja Dovilė Šakalienė juokiasi iš normalaus požiūrio, kad gimdytojai geriau už valstybę žino, kaip elgtis su savo atžalomis.
Neseniai ir psichiatras Linas Slušnys, kuris irgi visada ten, kur totalitarinės šeimų kontrolės, vaikų atiminėjimo bei pakaitinės globos biznio raugas, per patį išlendančių naujienų apie girtus, neadekvataus elgesio laikinus globėjus įkarštį feisbuko paskyroje pasišaipė iš tų sveiko proto piliečių, kurie, jo žodžiais, „klykia, kad geriausias galimas dalykas – augti vaikui su tėvais“.
Samprata, kad žmogus yra kaip daiktas, o nepilnamečiai gali būti perleidinėjami per svetimas rankas kaip brokuotos ar padėvėtos prekės, yra išvirkščia demokratinės šalies Konstitucijoje garantuotų teisių, gamtos dėsnių ir net paprasčiausios gyvenimo logikos pusė.
Aukštyn kojom apversti ar sudrumsti žmonių santykius bando ir radikalusis lygių galimybių judėjimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis neturi sąsajų su barnevetinių nusikaltimų linija. Iš tikro abi šios agresyvios kryptys – skirtingos šakos, tačiau to paties skandinaviško medžio.
Per moterų savimylos kursus platinamas raginimas mylėti save ir tik save, viešojoje erdvėje plintantys genderistiniai kliedesiai, kurie neigia biologines lytis ir skatina jaunuolius keisti reprodukcinius organus kaip kojines, dirbtinai kuriami #metoo tipo skandalai, priverstinės lyčių kvotos valstybiniame sektoriuje ir net privačiame versle, kai, priimant darbuotojus ar renkant vadovus, kompetencija ir gabumai nebegali būti pagrindiniais atrankos kriterijais, taip pat – privalomos tėvystės „atostogos“ ir kitokia prieš sveikus moterų ir vyrų santykius, jų pasirinkimo laisvę nukreipta, konfliktus aštrinanti politika silpnina valstybės galias.
Juk kai viena iš lyčių, pagal naujausias madas – vyriškasis pradas, nuolat žeminama ir naikinama, visuomenė lengviau pasiduoda manipuliacijoms ir kontrolei.
Šiuos socialinės erozijos procesus intensyviai skatina keisto statuso ombudsmenai, prasigraužę iki pat valdžios ir poveikio įstatyminei bazei.
Štai mokesčių mokėtojų išlaikoma Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (LGKT) spaudžia Seimą, kad iš Lygių galimybių įstatymo būtų išbrauktas esminis punktas, jog šis įstatymas netaikomas šeimos ir privataus gyvenimo srityse, esą kova su smurtu sienų neturi. Tarsi nepakaktų Baudžiamojo kodekso ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo.
Siūlomoje Lygių galimybių įstatymo redakcijoje atsirado ir nauja įsivaizduojamo diskrimanavimo forma mandru, bet tuščiu pavadinimu – siejamoji diskriminacija. Dar vienas pretekstas įteikti šalies gyventojams naujų ginklų tarpusavy kaltis, tarnybai lįsti į mūsų miegamuosius ir pelnytis iš švietėjiškų projektėlių, kuriuos patys dargi turėsime išlaikyti.
Mėginau išsiaiškinti, kur šio vis agresyviau į mūsų asmeninę erdvę per švietimą, mediciną, buitį, net šeimyninę erdvę besiskverbiančio diktato ištakos.
Kreipiausi į Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir klausiau, ar VSD tiria ir turi kokių nors duomenų apie buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės, taip pat Lino Kukuraičio, Dovilės Šakalienės, Aurelijaus Verygos, Alinos Jakavonienės, kitų vadovaujamas pareigas einančių valstybinių įstaigų darbuotojų galimus neskaidrius, korupcinius, užmaskuotos korupcijos ryšius su užsienio politinėmis organizacijomis, fondais, sektomis, pavyzdžiui, Rudolfo Steinerio.
Taip pat teiravausi, ar VSD aiškinosi dėl galimai destruktyvią veiklą Lietuvoje vykdančių Šiaurės šalių organizacijų poveikio įstatymų leidėjams, valstybės įstaigoms. VSD jokių komentarų nepateikė ir priminė, kad Žvalgybos įstatymas neleidžia atskleisti informacijos apie tyrimo objektus, stebėsenas ar metodus.
Pastaruoju metu Saugumui kliuvo ir slaviško lėkšto popso atlikėjas Olegas Gazmanovas, o dabar susirūpinimą kelia kinų restoranų virėjai, bet tik ne kasdienį žmonių gyvenimą destabilizuojančios, antikonstitucinę veiklą vykdančios skėtinės, parazitinės leftistinės organizacijos ir programos bei jas prastūminėjantys ar dangstantys politikai.
Kita vertus, ir be VSD pagalbos galime atsekti, iš kur lenda artimiausias siūlo galas. Nė nepastebėjome, kaip, valdant Prezidentei D. Grybauskaitei, Lietuva de facto tapo Skandinavijos kolonija. Pirma Šiaurės šalys per bankus užvaldė Lietuvos finansų rinką. Tuomet jos mūsų valdžiai tapo pavydėtinu progresinių mokesčių ir kitų mokestinių naštų, tarkim, už nekilnojamąjį turtą ir automobilius, pavyzdžiu.
Socialistinė teisybė atkunta: kuo daugiau atimti iš daugiausiai ir sunkiausiai dirbančių ir kuo griežčiau bausti drįstančius užsidirbti, paveldėti ar sėkmingai išlaikyti didesnį turtą. Visai kaip mokė Vladimiras Iljičius: eksproprijuoti ekspropriatorius.
Piliečių materialinis skurdinimas – dar pusė bėdos. Lietuvos gyventojai niekada nebuvo finansiškai lepinami, todėl, pakankamai užsigrūdinę, greičiausiai ir toliau atras landų, kaip išradingai apeiti kvailiausius reikalavimus susimokėti už teisėtą nuosavybę ir sunkiai užsitarnautą per gerą gyvenimą.
Kur kas didesnė problema – praradimas turto, kurio taip lengvai nesukaupsi ir taip greitai neatstatysi kaip atimto namo ar nusiurbtų pajamų, tai – ištisi miškų plotai, pažadėti ir išparceliuoti Švedijos trumpalaikių baldų gamybos gigantei „Ikea“ ir jos dukterinėms įmonėms ar tarpininkams.
Kai pinigai, ekonomika ir gamtos resursai jau paimti, lieka užvaldyti žmonių protus ir sielas. Dabar toks etapas, kai mutavusios protestantiškos bei socialistinės ir maoistinės vertybės, visiškai svetimos Lietuvoje nuo senų laikų įsitvirtinusioms katalikiškoms, pravoslaviškoms ir judėjiškoms tradicijoms, užgriūna vietos švietimą, vaikų ugdymą, gyvenimo būdą, papročius, moralę. Ir kažkodėl perimamos ne šviesios, ne naudingos, o vien prasčiausios ir žalingiausios patirtys, nuo kurių jau ilgą laiką kenčia ir rauda net patys skandinavai.
Ir graudu, ir juokinga, kai mus pasiekia propaganda apie anapus Baltijos jūros įsikūrusias laimingiausias pasaulio šalis. Mums turi kaip rojus žibėti nuo incesto ir apsigimimų besivaduojanti Norvegija, kurioje tūkstančiai šeimų verkia netekusios biologinių vaikų.
Mes privalome remtis ir suomių laimės rodikliais, nepaisant to, kad tai smarkiai į suicidą linkusi tauta, kuri savižudybių skaičiumi lenkia bendrą Europos vidurkį. Šioje srityje su jais mes tikrai sėkmingai konkuruojame.
Na, o Švedija kaip kelrodė laimingo gyvenimo žvaigždė mums šviečia ryškiausiai. Lietuva per šviesmečius atsilieka nuo kilniausių ten gimstančių idėjų. Vargšams tamsuoliams lietuviams slėptis kamputyje, kai pažangieji švedai, nenorėdami atsilikti nuo progresyviausių kinų komunistų, savanoriškai po oda dedasi mikročipsus ir džiaugiasi, kad nebereikės su savimi nešiotis banko kortelių ir durų raktų.
Mums, atsilikusiems savokams, tik klusniai nuleisti galvas prieš civilizuotus vikingus, kai kuo rimčiausiai vapa profesorius Magnusas Soderlundas, siūlantis įteisinti kanibalizmą. Garsus mokslininkas, ne šiaip koks marginalas, nesusipratėliams aiškina, kad žmogienos valgymas prisidėtų prie kitų gamtos gėrybių išsaugojimo ir neleistų lavonams bergždžiai pūti po žeme arba tuščiai degti krematoriumų liepsnose. Be to, nebereikėtų auginti raguočių, kurie bezdėdami skatina globalų atšilimą. Bifšteksus kuo puikiausiai gali pakeisti šviežūs žmogienos muštinukai, malti kukuliai arba vytinti šonkauliai!
Kovą su Žemės tarša ir klimato kaita pratęsia Greta Thunberg.
Švedų paauglę privalome šlovinti už tai, kad pamokų metu į Jungtines Valstijas ne lėktuvu skrenda, o plukdosi privačia Rothschildų jachta, traukiniuose šlamščia greitąjį maistą, supakuotą vienkartinėse plastikinėse dėžutėse ir Vakarų pasaulio dėdėms iš lapelio skaito moralus, kad anie drįso iš jos atimti vaikystę. Galbūt Gretos marketingo specialistams vertėtų savo jėgas nukreipti į vieną labiausiai žaliąją gamtą Europoje niokojančių vietinę kompaniją „Ikea“?
Senąjį žemyną užlieja ekonominė, socialinė ir etinė veidmainystė. Klounados greitai sukyla, greitai ir atslūgsta, keičia kaukes, tačiau nuosėdos išlieka ilgam. Link mūsų besiritanti transformuoto šiaurietiško „sąmoningumo“ beprotybė dar gali būti pristabdyta. Tam reikalingos dvi pagrindinės sąlygos.
Viena jų – kad mūsų valdžia dirbtų ne svetimoms šalims ar sąjungoms, bet pirmiausia – savo rinkėjams. Antra – kad ji apribotų visų įsisiautėjusių represinių institucijų, tokių kaip VTAS, ir su jomis bendradarbiaujančių, joms giminingų kontorų galias. Geriausia, kad jų funkcijos būtų pakeistos į pramogines, panašiai kaip būrimo salonų ar horoskopų sudarinėtojų: maždaug čia – laisva šalis, tai blevyzgokite ką ir kiek norite, bet joks pilietis neprivalo naudotis jūsų paslaugomis verčiamas, o kreiptis pagalbos gali patiklūs kvailiai savo noru.
Taip pat svarbu – kad finansavimo iš valstybės biudžeto netektų visuomenės absoliučios kontrolės funkciją savavališkai bandančios prisiimti organizacijos, tokios kaip LGKT, kuri, regis, ambicijomis ir jėga trokšta pranokti jau net policiją, prokurorus ir teisėjus. Reikėtų ir atidžiau pradėti žiūrėti, kokių svetimų fondų šeriamos įstaigėlės ir jų programos užleidžiamos piliečiams ant galvų ir į galvas.
O jei ir toliau pas mus nestabdomai ilgės ir mūsų kišenes tuštindami mūsų privatų gyvenimą smaugs glitnūs šiaurinio aštuonkojo čiuptuvai, netrukus bus iš mūsų išieškomi mokesčiai jau ir už lietų, o baudas turėsime mokėti už netyčia natūraliai pagadintą orą tam, kad atsirastų papildomų milijonų išlaikyti Ekologinio kanibalizmo departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.