Goda Juocevičiūtė. Juodoji komedija apie nuotykius švietimo sistemoje tęsiasi

Rugsėjis, mokslo metų pradžia. Mokyklų suolus vėl nugula tūkstantmečio žinių kankiniai, būsimi matematikos egzaminų didvyriai, aimanavimo ir skundimosi olimpiadų čempionai, savęs gailėjimo ir emocinių sutrikimų varžybų medalininkai, išmaniųjų ekranų skrolinimo estafečių dalyviai, „TikTok” poezijos skaitovai, pozityvūs ir nuostabūs patys sau.

Praskleiskime širmą į užkulisius, kuriuose purenama dirva jaunosios kartos ateičiai. Novatoriškos edukacijos ir vaiko teisių sistemos klapčiukai per visus galus plyšauja apie įvairovę bei toleranciją ir kaip reikia skatinti jaunuolių kūrybiškumą, užtikrinti jiems saviraiškos galimybes, kad, vos panorėję, galėtų net ir lytį pasikeisti, o paskui atsikeisti.

Tačiau išvien su tais pačiais švietimo progresyvistais koja kojon žengiančios mokyklų administracijos tėvus „tarkuoja“ dėl visokiausių niekų: kodėl mokinys į mokyklą ateina su skirtingomis kojinėmis, kodėl – su šortais, kai už lango – tik 25 laipsniai šilumos, kodėl valgo bandelę, įsigytą šalia esančioje parduotuvėje, o ne iš valgyklos tą pačią (perpirktą), tik dvigubiai brangesnę, kodėl atsiskaito tik grynaisiais ir tėvai jam neparūpina kortelės arba skaitmeninės apyrankės, kodėl draugui parodė vidurinįjį pirštą, vien nuo kurio iškėlimo anas nukrito vietoje, ir apskritai kodėl kalba ne pagal vieną teisingą štampą, it nebūtų pažangios leftistinės ideologijos klonas. O jei šie visi skundai apie vieną ir tą patį jauną asmenį, tai jau susidaro perspektyva jį siųsti pas psichiatrus.

Todėl kartais atrodo, kad mokyklos pastarąjį dešimtmetį keičia funkciją ir tampa nebe žinių, o ligoniukų kalvėmis. Net gali susidaryti įspūdis, kad nenormalumo ir nesveikumo požymių nebrandžiame mažamečių ar paauglių elgesyje liguistai ieškantiems mokyklų darbuotojams medicinos biznieriai pažadėję kažkokių komisinių tarsi tarpininkaujančioms agentūroms.

Bet tai – tik įspūdis. O faktas – kad niekas jokių komisinių nemoka tiems paskutiniams pedagogikos talentams, kurie dar kažkokiu stebuklingu būdu sugeba moksleiviams įžiebti susidomėjimą ir papildyti juos vertingomis žiniomis. Politikos trintukų paskleistas posakis „mokytojas – prestižinė profesija“ ir toliau voliojasi kaip juodosios komedijos šūkis.

Perteklinių darbuotojų, skirtų „diagnozuoti“ nepilnamečius bei iš kabineto į kabinetą varinėti jų tėvus, gimnazijose jau greitai bus daugiau nei tiesioginį savo darbą gebančių atlikti mokytojų. Antraeiliams etatams mokyklose vietos atsiranda, o štai lėšų ir pastangų išlaikyti mokytojų elitą, kurio niekad nebuvo gausiai, o dabar išvis itin reta, vis neužtenka, vis nėra.

Kita vertus, metai iš metų eskaluojama pedagogų algų tema veikia kaip puiki kur kas gilesnių ir kone piktybiškai kuriamų problemų maskuotė. Vien didesni pinigai patys savaime darbo kokybės neužtikrina, jei specialistas niekam tikęs, bijo pats savo šešėlio ir atėjęs iš tos pačios sistemos, kuri dabar užsiima švietimo perdirbimu, o pedagogą laiko tik įrankiu vaikų indoktrinacijai.

Patyrę, geidžiami pedagogai mokyklas masiškai palieka nebūtinai dėl pinigų stygiaus, nes ne visiems jų reikia labai daug ir ne visiems jų trūksta. Vis daugiau mokytojų, jau net ir labai konservatyvūs ir bijantys permainų, traukiasi atatupsti nuo savo tradicinių darbo vietų, kadangi nebegali taikstytis su įtraukiojo ugdymo cirku ir reikalavimu užsiimti popinčių mokymo imitacija, pasitelkiant testukus, „motyvacinius“ žaidimukus ir apklausėles.

Moksleiviai iš vienos pusės apkutulojami vaiko teisių pūkais, iš kitos – diagnozėmis, juos apšokinėja būriai psichologų, socialinių darbuotojų, specialiųjų pedagogų ir jų asistentų bei tų asistentų padėjėjų, nepaisant to, kad ši pagalbininkų kariauna niekaip neprisideda prie paauglių išprusimo skatinimo. Jų darbas daugiau – kurti įtampą ir taip parūpinti parodomosios veiklos vieni kitiems.

Štai jau šį sezoną nebus pagailėta energijos papildomoms vaiko gerovių komisijų ir visokių tarnybų biurokratinio darbo valandoms, kad stropiai skaičiuotų moksleivių praleistas pamokas bei teiktų ataskaitas apie tai vieni kitiems, nors vėlgi – šis spaudimas šeimoms, pavadintas „kompleksine pagalba“, niekaip nepakels tiktokinės kartos intelekto.

Kitaip tariant, kol visokie vaiko gerovės teoretikai vaikosi vaiduoklių, elegantiškai pražiopsomas esminis rūpestis – kaip ugdyti savarankiškas, stiprias, kritiškai mąstančias, išprususias asmenybes.

Ryškėja ir kiti alogiškumai. Pavyzdžiui, valstybė negaili milijonų gimnazijoms užpirkti pažangiausius kompiuterius ir planšetes, per kurias vaikai jau nebemoka rašyti ranka ir nė parkerio neišlaiko. Pinigų atsiranda stebėjimo kameroms įrengti, tarsi mokykla būtų progresyvaus kalėjimo atmaina, o ne laisvus piliečius turinti gyvenimui paruošti įstaiga.

Iš kažkur mokyklos gauna lėšų poilsio erdves apstatyti sėdmaišiais, kad mokslo aukoms būtų kur minkštai savo pavargusius nuo sudėtingo mąstymo proceso užpakalius priglausti. Bet sukrapštyti eurų pratybų sąsiuviniams ar užduočių lapams atšviesti ne visada pavyksta, ir tėvai turi mokėti dar, dar ir dar, nors mokesčiai vis auga.

Vis dėlto, jei bėda būtų tik viena – negebėjimas racionaliai paskirstyti lėšų, tai nebūtų labai rimta bėda. Svarbiausia – pats dėstomų dalykų turinys. Jau artimiausiu metu mokytojai, jei šiuos moksleivių vadybininkus dar galima taip kilniai vadinti, turės vaikų galvas kimšti dirbtinio intelekto gėrio propaganda, tačiau visai negirdėti nei diskusijų, nei užuominų į jas apie tai, ką daryti, kad verčiau jau tos šviesiai ateičiai ruošiamos galvelės praturtėtų visų pirma istorijos, geografijos, menotyros žiniomis.

Būtent humanitariniai mokslai gali išlaisvinti gabesnių jaunų žmonių mąstymą ir vaizduotę, praplėsti akiratį, ugdyti estetikos jausmą. Tačiau jaunimo lavinimo prioritetuose – vien matematika, algoritmai, informacinės technologijos ir bejausmė skaitmena, tarsi robotizacijos aplink dar būtų maža.

Tiesa, it šviesa tunelio gale pasirodė naujiena, kad gimnazijose atsiras filosofijos pamokos. Tačiau net ir į šią, kaip ir į atnaujintą dorinio ugdymo (etikos), programą kaip privalomos įtrauktos diskusijos apie visuotinį atšilimą, lygias galimybes ir lytiškumą. Galbūt mokiniai gaus užduotį atrasti Platono arba Šopenhauerio pamąstymų apie karvių bezdėjimo poveikį ekologijai? O gal jau kaip didžią filosofę cituos pačią Gretą Thunberg?

Ir įsivaizduokite: po kelerių metų, gal jau ir per artimiausius valdžios rinkimus, tokio švietimo į gyvenimą paleisti pusgaminiai eis balsuoti už tuos, kurie žada nuožmią kovą su klimato kaita ir legalizuoti narkotikus.

Dominuojančioms partijoms reikia kuo skubiau pasirūpinti auditorija, atitinkančia jų pačių intelekto ir emocinį lygį. Matyt, neatsitiktinai „laisvietis“ Vytautas Mitalas iškėlė idėją prileisti prie balsadėžių jau ir šešiolikmečius. Tuos, kurie susirašinėja trumpiniais, kaip antai „Lb ką vk šnd“, užslėptų prasmių persisunkusiuose sakiniuose nededa kablelių ir taškų tarytum baltose eilėse, veipina pasislėpę mokyklos tualete, tada dūsta per kūno kultūrą, gavę užduotį apeiti ratą aplink stadioną.

Panašu, jog neapsikentę valstybės patyčių iš mokslo labiau pasiturintys tėvai bus pasiruošę paskutinius pinigus atiduoti atžalų ugdymui, koks dar visai neseniai buvo prieinamas visiems. Pamatysite – privačios mokyklos labai greitai persiorientuos ir naujus klientus vilios tokia reklama: „Pas mus jūsų vaikas išmoks rašyti ranka!“, „Jokių testų, vien tikras mokymo(si) procesas“, „Siūlome mokslą, grįstą Makarenkos sistema“, „Pamokos be telefonų ir kompiuterių!“, „Nuo pirmų klasių – dailyraštis, sklandus skaitymas, literatūros klasika“.

O nustekentos, išniekintos, pseudovertybių prifarširuotos valstybinės mokyklos, kaip ir pigiausi mėsainiai ir limonadai, prisodrinti konservantų, liks darbininkų klasei, pašalpiniams ir migrantams iš labiau atsilikusių šalių. Visai kaip daug kur senesnėse ES šalyse, kurių modelius mūsų valdantieji kopijuoja tiesiog aklai, be jokios nuojautos ir analizės, be savarankiško matymo, visai kaip tas AI (dirbtinis intelektas), kuriuo politikai nuoširdžiai žavisi, nes irgi nepajėgūs nei jausti, nei mąstyti.

Taigi, viena stipriausių švietimo sistemų Europoje pas mus suvarinėjama taip sėkmingai, kad pavyzdį, kaip žlugdyti tai, ką turėjome geriausia, dabar gali imti nebent sveikatos apsaugos sistemos griovėjai, pardon, reformatoriai.