Paauglių gaujos vadeiva nužudė jaunesnę pažįstamą, kai jam jau buvo iškelta byla už sunkų nusikaltimą, galimai – už merginos išprievartavimą, ir laisvėje jis zyliojo ant pasitikėjimo, mūvėdamas apykoję. Net jei teismas šįkart bus negailestingas, jaunuolis gaus cypėje prasėdėti ne daugiau nei 10 metų, kadangi jis žmogžudystę įvykdė dar nespėjus stuktelėti 18-ai.
Bendraujant su sunkių paauglių globėjais ir tėvais, asmeniškai pažinojusiais įtariamąjį žudiką, išaiškėjo: pienburniai gali smurtauti, vagiliauti, bėgti iš namų, atvirai šaipytis iš suaugusiųjų, net iš policijos pareigūnų, kadangi žino, jog kol yra nepilnamečiai, jie – nebaudžiami, nė neliečiami, ir dėl jų chuliganysčių liks kalta aplinka, pirmiausia – visą širdį jiems atidavę ir iš gyvenimo pavojų juos bandantys traukti artimieji, tik ne jie patys.
Tokią groteskišką situaciją, kai tarsi nuo grandinės nutrūkusių paauglių gerovė iškilusi neadekvačiai aukščiau už jų asmeninę atsakomybę, įtvirtino per pastaruosius penkerius metus pas mus subrinkusi klastinga vaiko teisių ideologija bei eilė įvykdytų pertvarkų.
Pirma – beribiškai pataikaujant ES standartams, 2015 m. Lietuvoje panaikintos nepilnamečių reikalų inspektoriaus pareigybės. Šie pareigūnai (dažniau moterys), kurie paprastai turėjo ir pedagogo arba psichologo išsilavinimą, ateidavo į pamėgusių kriminalinę romantiką moksleivių mokyklą, namus. Bet ne tam, kad kabinėtųsi prie šeimos dėl visokių niekniekių.
Uniformuoti nepilnamečių prievaizdai buvo reikalingi, kad iš prigimties sunkiau valdomi vaikėzai jaustų, jog yra stebimi, ir jei nesiramins, gresia pabuvoti kolonijoje, kur ne pyragai. Juk, kaip didelės patirties turintys teisininkai pastebi, jaunuoliai būna skirtingi, kai kada – net broliai, ir ta auklėjimo priemonė, kuri padeda vienam, kitam gali būti visai nereikšminga, tad ne visiems užtenka susitarimų gražiuoju.
Kai suaugusiųjų žodžiai neveikia, neklaužadą surimtėti gali paskatinti nebent tikros bausmės kvapas ir baimė. Tačiau, panašu, šios sąvokos greitai kaip neteiktinos svetimybės visai išnyks iš europietiško karamelinio, superpolitkorektiško žodyno.
Kartu su nepilnamečių inspektorių pareigybėmis panaikintos įskaitos, į kurias buvo įtraukiami prisidirbę smarkuoliai. Taip jie atsidurdavo po padidinamuoju teisėsaugos stiklu: inspektoriai kaupė informaciją apie prasikalsti linkusius jaunuolius, pažinojo ir stebėdavo juos. O dabar jaunieji banditėliai liko be jokios sistemingos priežiūros, kadangi ji esą pažeidžia žmogaus teises.
Kokia ironija: žmogaus teisių nepažeidžia masiniai slapti niekuo neprasikaltusių piliečių pasiklausymai telefonu, vartotojų šnipinėjimas interneto erdvėse marketingo ir dar velniai žino, kokiais tikslais, vaizdo kameros prekybos centruose, skirtos išsiaiškinti pirkėjų judėjimo kryptis ir įpročius, duomenų apie asmenų sveikatos būklę nutekinimas ir jų dalijimasis tarp su medicina nesusijusių įstaigų, o štai pavojingų nepilnamečių įskaitos jau yra žmogaus teisių pažeidimas!
Naujovių propaguotojai kaip besąlygišką pavyzdį mums rodo svetimo mentaliteto Europos šalis: atseit va, žiūrėkite, tokios tvarkos, kokia pas mus buvo prie nepilnamečių inspektorių, ten nėra ir dėl to esą jaunimas nenusikalsta. Tiesą sakant, tai ne kas kita kaip manipuliacijos gandais arba iš konteksto ištrauktais rodikliais.
Gali būti, jog į šiaurę arba į vakarus nuo mūsų ramiau tik dėl to, kad karštesnio temperamento paaugliai slopinami psichiatrų kabinetuose, girdomi psichotropikais, kurie skatina priklausomybę ir yra dar kenksmingesni nei narkotikai, tad ilgainiui jaunuoliai virsta depresuojančiomis daržovėmis, nepagydomais ligonėliais, o tai yra beprasmiška žala ir kur kas didesnė bausmė be išeities jaunam žmogui palyginti su policijos dėmesiu ar kalėjimu.
O būna, kad iš įvairiausių institucijų paglostytų, apčiupinėtų šelmių išauga breivikai. Būna ir, kad visuomenė tiesiog „netraumuojama“ žiniomis apie islamo ekstremistų, pašalpinių ar agresyvių radikalų vaikus, nuolat po klasiokų nosimis mojuojančius peiliais ar rengiančius pogromus. Žodžiu, būna visko, ir tikrovė tuose kraštuose, į kuriuos kažkodėl turime žūtbūt lygiuotis, toli gražu nėra saldi.
Tiesa, praeitais metais Seime lyg ir prašmėžavo pripažinimas, kad buvo padaryta klaida, panaikinant nepilnamečių inspektorių pareigybes. Tačiau jokios naujovės, regis, šio praradimo pilnai nekompensuoja.
Pati policija kovoje su jaunimo nusikalstamumu nustumta į antrą planą, o į pirmąjį įšoko vaiko teisės, kurias vainikuoja Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VTAT).
Vaiko teisės tarnyboms turėtų pradėti rūpėti, kai nepilnametis auga pas tironus ar pas prasigėrusius ir jį visiškai apleidusius tėvus, o ne tada, kai tų teisių ir taip per daug. Tačiau skirtingos institucijos akcentus deda visai kitus ir kaip didžiausią gėrį konstatuoja, kad vaiko interesai, nepriklausomai nuo to, ar jis yra nukentėjęs, ar banditas, – svarbiausia, o drausmę turi keisti švietimas.
Skamba tauriai. Vis dėlto tik iš vienos pusės. Kita pusė ta, kad vaiko teisių atstovai, paprastai su policija prisistatantys į įvykio vietą ir nusitaikę auklėti tėvus, bet ne pačius mažvaikius, pastarųjų akyse neturi išvis jokio autoriteto.
Į reikalo esmę įsikirtę, labiau patyrę chuliganai visiškai nebijo susidurti su policija. Jie žino, kad didelė tikimybė, jog pričiupti vis tiek bus paleisti. Be to, po viešnagės policijos komisariate jaunuoliai gali pasiprašyti ne į namus, ne pas gimines, o į miesto krizių centrą, madingai pripudrinę, kad tarp saviškių jaučiasi nesaugūs ar „emociškai apleisti“. Kai kuriuos nutrūktgalvius į krizių centrus nusiunčia patys gimdytojai, vildamiesi, kad juos ten perauklės ar paglobos.
Kokia tų mokesčių mokėtojų išlaikomų įstaigų funkcija, lieka mįslė, nes ten pabuvoję paaugliai nei nušvinta, nei atsiverčia į doros kelią, nei pradeda mokytis, o tik užmezga naujas pažintis su panašiais į save ar dar „kietesniais“, tada susimokę kartu sprunka, lipa per tvorą ir varo atgal į savo lindynes uostyti klijų, su chebra laužtis į giminių butus, vartyti kapinių paminklų ir kitaip smagintis.
Vaikai jau ir ištobulinę būdus, kaip pastatyti į vietą juos bandančius pažaboti artimuosius. Tarkim, kai šie palieka atžalą užrakintą namuose, kad tas, jiems išėjus tvarkyti savų reikalų, nepabėgtų pas blogą pavyzdį rodančius bendraamžius, nubaustasis jau būna pasiruošęs rinkti numerį 112. Policija atvyksta „nuskriaustojo“ išlaisvinti.
O klasikinis būdas, kurį pasiutėliai pasitelkia tėvams keršydami, – tarnyboms tyčia primeluoti arba dramatiškai išpūsti apie namuose patiriamą smurtą. Aišku, didžiausią paslaugą jauniesiems manipuliatoriams padarė prieš trejus metus prasidėjusi vadinamoji Matuko reforma. Vertėtų prisiminti, kad didžiausi jos aktyvistai buvo socialdemokratė Dovilė Šakalienė ir konservatorius Mykolas Majauskas.
Kaip vyšnia ant milijonais eurų glazūruoto vaiko teisių reformos torto – naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Pagal jį, nepriklausomai nuo aplinkybių, sudavimas, net ir ginantis nuo fiziškai stipresnio berno, traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas, ir dėl menkiausio pliaukštelėjimo tėvams gali užsisukti baudžiamasis procesas, mamos išnešiotas ir augintas ar ilgą laiką globotas vaikas gali būti konfiskuotas kaip nelegalus daiktas.
Vėliau atlikti šiokie tokie kosmetiniai pakeitimai įstatyme, tačiau jo dvasia išliko ta pati: vaikų šantažą ir smurtą patiriantys suaugusieji likę pliurzės vietoje. Viena mano pašnekovė, kurios kasdienybė dar visai neseniai buvo bemiegės naktys, laukiant žinių apie pabėgusį globotinį, pasakojo: ji net policijos komisariate – būtent ten, kur patenka su nusikaltėlių gaujomis susidėję nepilnamečiai, – rado pamėtytų lankstinukų, kuriuose jaunuoliai raginami kreiptis į vaiko teisių sargybinius, jei nenaudėliai tėvai neleidžia susitikti su draugais.
Kai pulkai vaiko gelbėtojų iškyla kaip antipodas begėdžiams gimdytojams ar globėjams, ir taip buvę keblūs santykiai tarp tėvų ir atžalos dar labiau pakimba. Tik pamanykite – tėvai, seneliai su snargliumi nesusikalba, nes yra atseit neišamėliai ir nekompetentingi, o va, kažkokia porą psichologijos teorijų įsikalusi teta, pacaną pažįstanti iš popierių ar poros susitikimų, jau tokia fantastiška, kad ims ir kaip egzorcistas išvarys iš jo demonus.
Hormonų audrų valdomą avantiūristą kažkodėl turėtų pakeisti psichologių kalbos, „meškos glėbys“ (stiprus apkabinimas, pakuždant į ausį „Tu saugus“ ar kitų banalybių), asmenybę galutinai išbalansuojantys antidepresantai, Pedagoginės psichologinės tarnybos išduota atsilikėlio ar vargšiuko pažyma ir mandros diagnozės, kaip „hiperaktyvus“, „sutrikęs elgesys“, „delinkventinis elgesys“ ar panašios, kurios sunkiai prie normų prisitaikančiam paaugliui viso labo prikabina dar vieną murkdančią ir atskirtį nuo bendraamžių skatinančią etiketę.
Į tarnybas priverstinai šeimą gali nukreipti ir mokykla. Štai pedagogai pastaruoju metu dresuojami taip, kad prieš rėksnius ir padaužas nė balso nekeltų. Ugdymo įstaiga, nesusitvarkiusi su moksleiviu ir apsimetusi, kad nežino, jog ir tėvų galios dabar įstatymiškai, švelniai tariant, kuklios, gali juos dėl nepakankamos vaiko priežiūros apskųsti savivaldybės vaiko teisių skyriui ir priversti šeimą priimti vadinamąją kompleksinę pagalbą.
Kai klausimas galiausiai pasiekia VTAT, į šeimos gyvenimą įsisuka nekviestos viešnios – atvejo vadybininkės ir jų paskirtos specialistės, kurių darbas – brautis į namus, neprašytoms narplioti tėvų santykius, juos taikyti ir skirti, tikrinti šaldytuvo turinį, surašinėti ataskaitas apie nesutvarkytą vaiko kambarį, neekologišką mitybos racioną, kuris daro neigiamą poveikį mažulio emocinei būklei. Net jei ir kažkiek šaržuoju, tikrovė paprastai būna dar klaikesnė.
Išgyvenantys nemalonumų dėl bręstančio vaiko komplikuoto elgesio artimieji patiria dar didesnę įtampą ir stresą, kai nebeturi jokio privatumo ir negali patys nuspręsti, koks auklėjimas ir gyvenimo būdas atžalai tinkamiausias, o koks ne.
Pasitaiko, kad naivesni tėvai, įsivarę nevisavertiškumo kompleksą ir iš pradžių kažkiek tikėję, kad jiems įpiršti gelbėtojai paklydėlį sūnų ar dukrą padės supurtyti, galiausiai gauna lyg šlapiu skuduru per veidą – nurodymą lankyti pozityviosios tėvystės kursus.
Kai jau tampa akivaizdu, kad visos tos blevyzgos ir pozityvai – bergždi, o vaikas iš suaugusiųjų toliau skaniai šaiposi ir išdarinėja ką panorėjęs, institucijos visada būna pasirengusios kaip nusiplauti atsakomybę už pačių privirtą putrą.
Esą blogiausi – gimdytojai: neprižiūrėjo chuligano, psichologiškai žalojo jį, su juo „neužmezgė saugaus ryšio“, „nepakankamai kalbėjo“, užsivėlino kreiptis pagalbos. Taip, tėvai atlieka svarbiausią vaidmenį vaiko auklėjime. Tačiau valstybė iš jų tą vaidmenį bando atimti, o savarankiškumą smarkiai riboja. Priglaudusi užantyje ir iš mūsų visų pinigų peninti armijas vaiko gerovės teoretikų ir nurodinėjanti, kaip atžalas auklėti, sistema staiga jau – ne prie ko?
Jei atvirai, kabinetiniai nepilnamečių gynėjai su sunkumais susiduriančioms šeimoms būtini maždaug tiek, kiek sviestas ant jau ir taip riebių cepelinų su grietine, taukų lajumi ir kiaulės spirgučiais.
Nesiūlau nuvertinti psichologo ar socialinio darbuotojo profesijų, anaiptol. Ypač sielos gydovų pagalba visada buvo reikalinga, tačiau ne bet kam, ne bet kokia, o labai subtili ir gili. Turbūt net šaltuose įstaigų labirintuose galima būtų rasti puikių profesionalų, bet, kaip ir bet kokioje srityje, jų – vienetai, ir jų darbas negali virsti biurokratinėmis procedūromis ar lindimu į svetimus gyvenimus tik dėl varnelės kažkieno darbotvarkėje.
Didžiausia bėda ir yra ta, kad monstrus ir degradus dažniau išugdo ne tėvai (patikėkite, asocialų dabar yra mažuma), o jų vardą sumenkinusi ir galias supančiojusi valstybė.
Dar viena nekontroliuojamų paauglių gynybinė siena – veidmainiška duomenų apsauga. Antai dabar, kai paskelbta ekstremali situacija, policija gali viešai skelbti eiliniu virusu galimai infekuoto asmens tapatybę bei nuotraukas ir net su švyturėliais gaudyti tyliai pasiplovusį iš ligoninės „bėglį“, kuris aplinkiniams pavojingas tiek, kiek jorkšyro terjeras nepažįstamam praeiviui.
O kad po miestą šlitinėja pistoletą ar medžioklinį šautuvą iš teisėtai jį laikiusio dėdės ar senelio nujoję mažvaikiai, tokia žinia plačiųjų masių paprastai nepasiekia. Mat gyventojams žinoti apie kaimynystėje besišlaistančius smurtautojus, žagintojus, vagis draudžiama, jei šiems nesuėjo 18 metų.
Žurnalistams visavertiškai rinkti informaciją apie juos kelių – irgi vis mažiau. Į tuos pačius burtažodžius – „vaiko teisės“ bei „duomenų apsauga“ – atsimušiau ir rengdama tyrimą apie čia minimos žmogžudystės priešistorę.
Kur ir kaip tas septyniolikmetis „mažiukas“ anksčiau bujojo, kaip kūrė dar neapsiplunksnavusių nusikaltėlių tinklą ir terorizavo silpnesnius, dėl kokių nusikaltimų buvo įkliuvęs, jokia įstaiga neatskleidžia. Oficialiai gauti nors menkų užuominų beveik neįmanoma, net ir užtikrinus, kad nepilnamečių asmenų vardai nebus viešinami.
Detalių pavyko susirinkti ir pilnai atkurti įvykių seką tik iš neoficialių šaltinių ir aplinkkeliais. Bet viešinti jas – vis daugiau kliūčių. Apribojimai platinant su ikiteisminiu tyrimu ar nusikaltimu susijusią medžiagą reikalingi, jų buvo ir anksčiau, kad, pavyzdžiui, prisiskaitę nemėgdžiotumėte nusikaltėlių. Tačiau susidaro toks įspūdis, kad dabar su duomenų apsauga susiję įstatymai reikalingi vien tam, kad užmaskuotų valstybės įstaigų darbo broką ar jų kiauravidurių etatų bejėgystę.
Statistikos, ir tos daugiau tarnauja iliuzijoms palaikyti. Štai paauglių nusikalstamų veikų lentelės rodo, kad nuo 2012 m. situacija, nors pabanguoja, bet iš esmės gerėja. Palyginimui: 2019 m. nusikalstamumo atvejų, priklausomai nuo jų tipo, užfiksuota trečdaliu ar net perpus mažiau nei 2012 m. 2013 m. nužudymu buvo kaltinami arba įtariami 13 nepilnamečių, 2014-iais – 16, o 2019 m. – 3.
Pasigilinus paaiškėja, kad į nepilnamečių nusikalstamumo lenteles patenka ne visi įvykiai. Pavyzdžiui, į statistikas neįtraukiami nusikaltimai, kuriuos padarė jaunesni nei 14 metų amžiaus vaikai. Tarkim, tokių atvejų nedaug. Bet skaičius švelnina ir įstatymų pakeitimai, pavyzdžiui, nuo 2015 m. pagal Baudžiamojo kodekso 190 straipsnį, nedidelės turto vertės riba nuo 38 eurų pakelta iki trijų MGL, t. y. 150 eurų. Vadinasi, dabar žymiai mažiau užregistruojama smulkių vagysčių, nors realybėje jos buvo įvykdytos.
Taip pat neįskaičiuojamos nusikalstamos veikos, kai nukentėjusiojo skundo nebuvo ar kai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pritrūkus įrodymų įtariamojo kaltei. Vėlgi – vien nuo to, kad tyrėjai pristigo įkalčių, kažkam padaryta žala savaime nepasinaikina.
Tiesa, kasmet vis didėja nepilnamečių baudžiamųjų nusižengimų, susijusių su narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu, skaičius. Vadinasi, arba teisėsauga aktyviau ir efektyviau dirba, aiškindamasi tokius atvejus, arba daugėja sąlygų jaunimui gundytis narkotikais ir jų prekyba.
Tad bet kokiu atveju, jei Lietuva ir toliau automatiškai lankstysis prieš svetimas normas, tarsi nebūtų atskira, nepriklausoma šalis, šio statuso siekusi per kraują ir kančias visą pusšimtį okupacijos metų, lieka tik laukti, kokių dar nepilnamečių sadistų aukų pagimdys labai progresyviai apsipūkavusi sistema.
Šis straipsnis yra autoriaus nuomonė ir redakcijos pozicijos neatspindi.