Goda Juocevičiūtė. Keičiasi ne partijos, o marazmai ir draudimai

Sisteminės ir nesisteminės, krikščioniškos ir nekrikščioniškos, elitinės ir marginalios, nacionalinės ir prorusiškos partijos – šitaip skirstosi kandidatai, trokštantys priklaupti arčiau lovio, ir pučia iliuziją, kad Lietuvoje yra politinių jėgų įvairovė ir priešprieša tarp jų.

Jie netgi bando įpiršti teoriją, jog net ir nejaučiant simpatijų nė vienam politiniam dariniui, vis tiek būtina balsuoti ir rinkti mažesnę blogybę iš visų siūlomų blogybių. Įsivaizduokite: prieš jus į vieną eilę išstato vien banditus ir liepia iš jų išskirti mėgstamus ar bent pakenčiamus. Jei atsisakote šioje avantiūroje dalyvauti, jus smerkia kaip nepareigingus piliečius.

Išskyrus pavienius asmenis, iš tikro jau seniai nėra jokios realios atsvaros lyderiaujančioms partijoms, tik jos klastotės. Grupuotės, keičiančios vienos kitas kas ketverius metus, skiriasi tik parėkavimais antraeiliais, neesminiais valstybės išlikimui klausimais.

Tarkim, Partnerystės įstatymas. Jis nuoširdžiai rūpi net ne visiems homoseksualams, o tik jų saujelei ir gal dar kelioms heteroseksualų poroms, kurios nenori tuoktis, bet dėl tam tikrų teisinių niuansų joms neužtenka tenkintis sugyventinių statusu. Taigi, bendrai sudėjus, ši žmonių santykių įteisinimo forma aktuali gal kokiai 0,1 proc. visų šalies gyventojų, tačiau viešojoje erdvėje dėl jos pešamasi taip, kad net žiežirbos laksto, ir sukamos muilo operos.