Bet liko dar atsekti siūlo galą, ar natūralus, o gal po eksperimentinių mutacijų virusas iš Uhano Virusologijos instituto laboratorijos buvo tyčia paleistas ar per klaidą. O gal nelabasis, pramintas COVID-19, jau ilgai cirkuliuoja šioje Žemėje, tačiau žmonijai parūpo tik, kai daugybę amžių vadinamąją aplinkkelio strategiją diplomatijoje naudojantys kinai sumojo, kad su naujai atrasto užkrato pagalba galima Vakarus tvarkingai pastatyti į vietą ir pradėti dominuoti pasaulyje?
Kiniją galime įsivaizduoti kaip Azijos drakoną, kuris tarytum profesionalus fakyras iš nasrų taikliai leidžia iškart kelias liepsnas skirtingomis kryptimis. Vienas iš taikinių – Honkongas, kuris pagal dar XIX a. tarp Anglijos ir Padangių imperijos pasirašytą sutartį 1997 m. neteko kolonijos statuso ir nuo tada išgyvena iš viso 50 metų truksiantį pereinamąjį laikotarpį, kol galutinai grįš į Pekino glėbį. Vis iš arčiau jaučiantis komunistinio režimo alsavimą demokratinis uostas atsiduoti žemyninės Kinijos valdymui nenori.
Kai Vakarai palaikė įsiaudrinusio Honkongo protestus prieš Pekino primestą ekstradicijos įstatymą ir už didesnes demokratines laisves, būtent tada KLR kartu su įtakingiausia medicinos aferistų šutve – Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) – pradėjo sėti koronapaniką. Jei ne planetą sukausčiusi pandemija, būtų atvirai ištryškęs ir užguitų Sindziango uigūrų pūlinys, ir vėl paaštrėtų okupuoto Tibeto klausimas. Eilinis virusėlis tapo idealiu Rytų drakonės įrankiu demokratinių valstybių dėmesį nuo jos vidaus reikalų nukreipti į savo pačių daržus.
Maža to, per gilią ekonominę krizę išsidraskiusi Europa žaizdas laižysis su įsipareigojimais Kinijai. Ši dar nuo Pekino Olimpinių žaidynių laikų, kurias lydėjo šūkis „Vienas pasaulis, viena svajonė“, savo grandiozinę įtaką skirtingiems regionams įvilko į poetinę retoriką, net draugystės simboliu pavertė simpatišką pandą, pakeitusią sovietinus, taiką ir dizenteriją platinusius balandžius.
Milžiniškomis investicijomis į infrastruktūrą ir paskolomis prie savęs Europą pririšanti Kinija tarpžemyninį kelių, geležinkelio ir jūrų laivybos infrastruktūrų tinklą pavadino „Diržo ir kelio iniciatyva“ (Belt and Road Initiative). O štai pagalbą Italijai kovoje su koronanegandomis KLR įvardija kaip „Sveikatos Šilko kelią“.
Kai tokia nuosekli užsienio rinkų paveržimo savu diržu strategija, nieko stebėtina, kad KLR pandemiją meistriškai įkinkė ir į santykius su pagrindine konkurente – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Gerokai įsiplieskusį prekybos ir informacinį karą tarp šių dviejų supervalstybių atvėsino tik koronaisterija „Vienas virusas, vienas pasaulis“.
Tad nuo šiol niekas iš Vakarų viršūnių negalės nė puse žodžio kritiškai cyptelėti apie Kinijos diktatūrą, kai demokratinės šalys kaip užhipnotizuotos ėmė sekti jos autoritarinio valdymo pavyzdžiu. Tai – priverstinė gyventojų izoliacija, drastiški judėjimo apribojimai, masinis savų piliečių sekimas, pasitelkiant išmaniausias skaitmenos technologijas, privalomi testavimai ir kiti akiplėšiški žmogaus teisių pažeidimai, kurie iš tikro negydo ir jokių ligų įveikti negali nė teoriškai.
Kai Pekine paskutinį kartą lankiausi 2019 m., jau tada be jokių virusų gatvėse buvo įrengti aptvarai, į kuriuos suvaromi pėstieji, tikrinamos jų tapatybės, skenuojami daiktai kaip oro uoste. Per pastarąjį dešimtmetį miestiečiai išmoko net stotelėje autobuso laukti ne bet kaip, o išsirikiavę į juostą kaip darželinukai ir prižiūrimi tvarkdarių su švilpukais.
Per 70 komunistinės tvarkos metų išmuštruoti kinai prie dirbtinių barjerų ir užkardų įprato, ir jiems nėra jokio šoko eilinį sykį vidury pėsčiųjų gatvės būti sustabdytiems, nugintiems į kokį gardą ar kaip robotams laukti eilėje prie termovizorių, kol privalomai pasimatuos temperatūrą.
Dabar jau viso pasaulio vyriausybės, Kinijos apžavėtos, terorizuoja gyventojus, verčia juos viešosiose vietose laikytis socialinės distancijos. Šis susvetimėjimas neturi esminės reikšmės bandant pažaboti koroną, kadangi viruso dalelių ore tiršta, ir vėjui papūtus, šios vis tiek nešasi kelis metrus į šoną, ir jau nėra skirtumo, ar, įtarumo pilni, vieni nuo kitų laikomės vieno ar penkių metrų atstumu.
Žmonių srautų ribojimas šiek tiek pasitarnavo nebent pačioje Rytų Azijoje, kur megapoliuose vienu kvadratiniu kilometru dalijasi tūkstančiai asmenų, ir jie miestuose kasdien spaudžiasi kaip žlėgtainiai tokiose grūstyse, kokios pas mus įprastos tik per Kaziuko mugę ar „Jamam“ akcijų metu.
Taip pat pasaulis pamišo dėl veido dangalų. Rytiečiai respiratorius ir nindzių šalius dėvi jau daugybę metų, bandydami vaduotis nuo oro teršalų. Kaukės jiems – išvis jokia naujiena. Mūsų Žemės pusėje tai – visiška svetimybė.
Staiga imti versti žmones dabintis kvėpavimą sunkinančiais padėvėtų liemenukų kaušais ar permatomais trimeristų skydais, – toks pat absurdas kaip nurodyti krikščionių moterims į gatves išeiti tik su burkomis arba čadromis.
Šie nauji reikalavimai išvaizdai turi tik vieną rimtą prasmę – žeminti gyventojų orumą ir mėginti jų kantrybės ribas. Jei šiandien dėl eilinio viruso pavyko žmonėms uždėti antsnukius, kitą sykį bus nesunku dvikojus padarus priversti į viešumą eiti tik su pavadžiu arba tramdomaisiais marškiniais, irgi – dėl visų bendro saugumo.
Todėl jau pats laikas liautis išdarinėti cirkus su kaukėmis, nes nuo jokių oro lašeliniu būdu plintančių užkratų jos neapsaugo. Taip pat – nustoti visur kaišioti dezinfekcinį skystį ir pirštines, nes rankomis pasigauti koronavirusą – tokia pati tikimybė kaip išsimaudžius vandens pramogų parko baseine pastoti (tokią pastojimo versiją kartais pateikia pasileidusios moterys raguotiems vyrams).
Kad neatsipalaiduotume, koronacirko kurstytojai darbuojasi ir kalbomis. Štai Rusijoje gąsdintojai iš TV ekranų nuolat vaizdingai pasakoja, kaip virusas, klastingai įsismelkęs į organizmą, jokių simptomų nesukelia, bet graužia plaučius. Esą gyveni sau, žmogau, lyg niekur nieko bėgioji krosiuką balkone ar mini dviratuką virtuvėje, kilnoji svarsčius arba stapariką, ir nežinai, kad jau plaučių neturi.
Pasaulio šalys ypač entuziastingai rungtyniauja, rodydamos išmonę, kaip manipuliuoti mirtingumo rodikliais. Jau klasika tapo, kad visi COVID-19 infekuotieji, kuriuos ištiko paskutinioji, automatiškai įtraukiami į koronos aukų skales, nepaisant to, kad sirgo mirtinomis, taip pat sunkiomis lėtinėmis ligomis ar turėjo net visą puokštę infekcijų.
Belgija, koronaisterijoje atkakliai siekianti rekordų, pažengė bene toliausiai: visus, kurie mirė nuo pneumonijos arba dėl neaiškių priežasčių, nepriklausomai nuo to, ar buvo tirti dėl koronos, ar net nebuvo testuoti, vis tiek įtraukia į juoduosius šio viruso sąrašus, ir tokią absoliučią nesąmonę bando primesti kitoms šalims (net tris kartus atsisukinėjau reportažą, negalėdama patikėti tuo, ką vapa belgų specialistas Emmanuelis Andre).
O ir masinis žmonių testavimas – iš viso bergždžias užsiėmimas. Mat svarbaiusia yra ne viruso paplitimo mastai, bet jo silpnas patogeniškumas ir realus niekinis mirčių skaičius. COVID-19 nė neatitinka virusologų išskirto pavojingos infekcijos apibrėžimo: jis nesmogia vaikams, nesukelia neatitaisomų kūno deformacijų (priešingai nei poliomielitas, dėl kurio gresia paralyžius) ir masiškai nežudo, kaip antai raupai arba maras.
Šiuo metu testai rodo, kad koronavirusu per visą Žemę serga virš 2 mln. žmonių. Atsižvelgdami į turimus duomenis, kaip šis užkratas linkęs plisti, mokslininkai primeta, kad jį nešioja šimtus kartų daugiau asmenų nei oficialiai ištirta, t. y. bent pusė milijardo ar beveik visas milijardas šios planetos dvikojų, kuriems dėl to nei šilta, nei šalta, nes dažnas jaučiasi visai gerai arba lengvai sirguliuoja, tačiau sėkmingai pasveiksta nesikreipęs į jokias gydymo įstaigas ir todėl nepatenka į makabriškas koronines skaičiuokles.
Taigi, ir Lietuvoje užsikrėtusiųjų yra ne beveik pusantro tūkstančio, kaip iš testų nustatyta, o gal jau trečdalis visų šalies gyventojų. Kai kurie, matyt, spėjo persirgti ne kartą, jeigu išvis galima vadinti sirgimu, kai nėra jokių simptomų (vien kiek užsikrėtė Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, prastai vėdinamose sausakimšose patalpose).
Ir tai reiškia ne katastrofą, kurią antraštėmis ir asociatyvinėmis palatų nuotraukomis bando piešti žiniasklaida, bet atvirkščiai – atskleidžia optimistinę tendenciją, kad tik mažas kiekis žmonių populiacijos jaučia naujai atrasto viruso poveikį, o kai kuriose šalyse jis išvis nekandus.
Antai mūsų vyriausybė tiek visomis išgalėmis stengiasi neatsilikti nuo koronatrendų, kad iš nevilties net 94 metų senolius išdidžiai skelbia COVID-19 aukomis. Jei Koronagiltinė lietuvių ir toliau nešienaus, tai Sveikatos apsaugos ministerija ir pakaruoklius, neatlaikiusius karantino sukeltos krizės, priskirs viruso aukoms.
Tačiau, sprendžiant iš to, kad Lietuvoje krenkščiančių ir šliurpiančių per aikštingų pavasario orų permainas – ne daugiau nei įprastai (išskyrus apleistus, prastai prižiūrimus hospisus), madingoji zaraza mūsų neima. Beje, kaip ir kaimynų baltarusių, su kuriais genetiškai ir istoriškai esame gal net labiau giminingi nei su braliukais latviais.
Iš pat pradžių į testavimus spjovusi Baltarusija neapsiriko – mirtingumas ten nedidėja, vadinasi, nėra reikalo stabdyti ekonomikos ir žmonių kalinti tarp keturių sienų. Tiesa, Aliaksandras Lukašenka, nepraleidžiantis progos pelnytis iš Europos ir Rusijos kvailysčių, irgi jau suuodė koronapsichozės naudą. Batka išsiprašys ES paramos 60 mln. eurų, dar ir iš siaubo apimtos Rusijos, iš kurios dėl koronafobijos pats neslėpdamas šaiposi, nuraus nemažai pinigų, todėl dėl vaizdo ėmėsi minimalių apribojimų.
O geriausias pavyzdys – Turkmėnija, kurios neutralitetą ir nepriklausomybę nuo bet kokių sąjungų seniai oficialiai pripažino Jungtinės Tautos. Ten valdžios nurodymu korona ir žiniasklaidos, ir visuomenės išvis ignoruojama: nei mirčių skaičius ten auga, nei palatos perpildytos, o gyvenimas teka įprasta vaga.
Žinoma, sąmokslo teorijų mėgėjai cypia, kad diktatorių valdomos šalys slepia tikrąją padėtį. Juokdariai. Jei ten iš tikro kažkas tragiško vyktų, to XXI a. niekaip nuslėpti iki galo nebūtų įmanoma. Metas atsipeikėti: Baltarusija – tai ne vien traktoristai, o Turkmėnija – ne tik avių varovai, tai – civilizuotos, kompiuterizuotos, pilnos išsilavinusių žmonių šalys.
Tai galėtų būti pamoka ir mums, kad virusas – biologinės kilmės, tačiau pati pandemija – psichofizinio pobūdžio. Koronaisterija mėgdžiojimo prigimtimi panaši į Viduramžiais krikščionišką Europą užklupusius Šv. Vito šokius: žmonės strakaliodavo, keistai judėdavo prieš savo valią, juos apimdavo traukuliai, haliucinacijos, kol, ištikti širdies smūgio ar totalaus fizinio išsekimo, mirdavo.
Pandemija labiau plinta ir intensyviau reiškiasi ten, kur ji akivaizdžiai matoma ir aktyviai reklamuojama. Tai – tarsi užkrečiamas juokas ar kosulys teatre. Įtaigūs hipochondrikai vien nevalingomis mintimis gali sau laikinai sukelti karščiavimą ar negalavimus, apie kuriuos liguistai galvoja.
Bet tai – dar ne viskas. A. Lukašenka visai neseniai teigė, kad Baltarusijoje penkiolikai rusų specialistų, dirbusių Astravo atominėje elektrinėje, atliko testus koronai nustatyti Rusijoje gamintais reagentais – visi buvo teigiami. Tada tuos žmones ištestavo kitais, kiniškais, reagentais – visiems, išskyrus vieną, rodė neigiamą rezultatą. Dėl to batka tą testavimo sistemą viešai pavadino velniava ir patarė dėl to nesiparinti, esą daug čia neaiškumų.
Ką testai iš tikro suteikia – tai galimybę spekuliuoti bejausmiais skaičiais: praplėtus testavimą, fiksuojama daugiau susirgimų, įtraukiant ir besimptomius atvejus, taip lengva padėtį demonizuoti. Štai kai tik Kinija pamatė, kad pasaulis jau pradeda atsibusti, įtardamas daug blefo šioje koronaisterijoje, ji vėl ėmė gąsdinti nauja viruso banga ir dėl akių laikinai uždarė bei supančiojo Charbiną. Jei užsimanys, tai ir trečią bangą išspaus.
Kita vertus, blūdijančių testų galima ir iš viso atsisakyti, taip pat keisti mirtingumo skaičiavimo taktiką. Tada paaiškėtų, kad epidemijos kreivės staigiai paplokštėjo. Jau dabar daug kur skalės ėmė stebuklingai gerėti, kai Donaldas Trumpas, pasijutęs „išdurtas“, pagrasino nebešersiąs PSO. Šiai organizacijai vadovauja radikalus kairuolis Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas iš Etiopijos, o toji yra svarbi Kinijos partnerė.
Iš pradžių PSO kaip užstrigusi plokštelė kartojo, kad virusas Vakarams – nepavojingas ir nėra reikalo užsidaryti. Kai jis jau buvo įsisiautęs į Europą ir Amerikos žemyną, tada PSO rekomendacijų melodiją kardinaliai pakeitė ir pradėjo pasaulį gąsdinti apokalipse, tuo pačiu – liaupsinti Kiniją, pabrėždama tik jos diktatūrinius metodus, bet nutylėdama tradicinės kinų medicinos teigiamą efektą.
Negana to, būtent su PSO palaiminimu visame pasaulyje COVID-19 sergantiems ligoniams, vadovaujantis principu, kad geriausias būdas išnaikinti galvos pleiskanas – tai giljotina, kišami itin stiprūs, visai kitoms ligoms gydyti skirti vaistai su siaubingu šalutiniu poveikiu, kuris pasireiškia net širdies ritmo sutrikimais – širdies bei kraujagyslių problemų turintiems pacientams tai greitkelis į aną pasaulį.
Įdomus sutapimas, kad ponas T. A. Ghebreyesusas, būdamas Etiopijos sveikatos apsaugos ministru, pasižymėjo kovoje su maliarija ir ŽIV, būdamas užsienio reikalu ministru – kovoje su ebola, o dabar jo vadovaujama PSO perša antimaliarinius, antiebolinius bei ŽIV gydyti skirtus vaistus kovai su koronavirusu.
Tai, kad žmonės masiškai miršta nuo šių vaistų pašalinio poveikio, gydytojai visaip maskuoja. Tai esą autoimuninės organizmo reakcijos, citokinų audros, korona kaip katalizatorius, 5G ryšys ir kiti migloti, mokslo neištyrinėti reiškiniai. Nes jei akivaizdžiai atsiskleistų tiesa, tada reikėtų į kalėjimus sodinti šitų vaistų gamintojus, prekiautojus, tų valstybių, kurios aprobavo šiuos preparatus, medicinos klerkus ir gydytojus, jais nuodijančius pacientus.
Matyt, ne atsitiktinai kitas odiozinis PSO sponsorius – Billas Gatesas, pamišęs dėl vakcinų ir dirbtino žmonių populiacijos mažinimo planetoje. Jau kas kas, bet „Microsoft“ įkūrėjas šiuo metu, kai pasaulis priverstas bendrauti internetu, kraunasi ne ką mažesnius pelnus nei tarptautiniai farmacijos koncernai.
Akivaizdu, kad koronavirusas tapo dar vienu stambiu korumpuotu geopolitikos ir medicinos projektu, kuris ir išprovokavo neadekvačią globalią reakciją. Epidemiologijos ir visuomenės sveikatos profesorius Johnas Ioannidis pasaulio pastangas įveikti koroną iliustravo labai taikliai: dramblį užpuola naminė katė, ir pasimetęs dramblys, bandydamas pabėgti nuo katės, netyčia nugarma nuo uolos į prarają ir užsimuša.
Todėl ką save gerbiančios valstybės turėtų padaryti, tai visiškai atsiriboti nuo susikompromitavusios PSO intrigų, nustoti kvailioti ir užsiimti kasdieniais darbais, nes jei bus apleistas žemės ūkis, tai žmoniją ištiks badas. Kaip teisingai A. Lukašenka pastebėjo, karvės online nepamelši ir lauko neišarsi skaitmeniniu būdu.
Taigi, sadomazochistinis karantino cirkas nuolat kartotis ir amžinai tęstis negalės. Kol susiformuos kolektyvinis imunitetas ar bendras žmonių atsparumas, teks ieškoti nebrangių, kasdieniam gyvenimui nekliudančių, tačiau veiksmingų priemonių.
Todėl žmones su koronos, gripo ir plaučių uždegimo požymiais verčiau gydyti pašalinio poveikio neturinčiais vaistažoliniais preparatais, efektyviausia – subalansuotais pagal mokslu ir ilgalaikiais stebėjimais pagrįstos tradicinės kinų arba tradicinės tibetiečių medicinos principus. Mūsų vyriausybė turėtų ne taškyti milijonus abejotinų testų reagentams ar jokio gydomojo poveikio neturinčioms kaukėms siuntinėtis, ne virguliniams jausmomačiams išradinėti, o užsipirkti nebrangių, bet gerai veikiančių vaistažolinių kiniškų preparatų.
Jei tai padaryti trukdo primityvus eurocentristinis mąstymas, galima prisiminti ir kaimo bobučių liaudies receptus, kaip įveikti kvėpavimo takų ligas. Žinoma, jų nuovirai ar arbatėlės – ne tokios efektyvios kaip kiniški ar tibetietiški vaistažolių mišiniai, bet kur kas geriau už modernius sintetinius surogatus.
Siekiant profilaktiškai dezinfekuoti aplinką, vertėtų atsigręžti į tūkstančių metų patikrintas priemones, kurias epidemijų prevencijai naudojo pasaulio tautos, taip pat – lietuviai, pavyzdžiui, smilkymą. Azijoje ši praktika daug kur lig šiol taikoma šventyklose – tikrai ne dievams pamaloninti. O dešras Europos ūkininkai rūko ne tik tam, kad jos įgautų pikantišką prieskonį, bet kad proceso metu žūtų visi mėsoje esantys žalingi mikroorganizmai.
Anot vieno gyvo mūsų klasiko, virusai Žemės planetoje gyvena jau tris milijardus metų, o šiuolaikinė civilizacija palyginti – tik akimirką. Tai ne virusai svečiuojasi pas mus, tai mes esame laikini svečiai virusų pasaulyje. Todėl derėtų išmokti prie jų natūraliais būdais prisitaikyti ir sugyventi kartu.
Ši publikacija yra Nuomonių ringo autoriaus asmeninė nuomonė, ji niekaip neatspindi redakcijos pozicijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.