Goda Juocevičiūtė. Lietuviškų kainų fenomenas, arba skysti verslininkų kiaušiniai sėdmaišininkų pusryčiams

„Lietuvos jaunimas – laimingiausias pasaulyje.“ „Lietuva dar niekad taip gerai negyveno kaip dabar!“ „Ekonomikos šuoliais tuoj pralenksime Japoniją.“ Šūkiams galima selektyviai pritaikyti savus standartus bei praleisti nepatogius faktus ir tokiu būdu eskaluojamus teiginius pritempti kaip hipotezes kursiniam darbui.

Štai gerovės valstybės pinigų lietui iliustruoti tinka kad ir prekybos centrų automobilių aikštelės savaitgaliais. Jas užkimšę naujausio modelio leksusai ir nublizginti visureigiai su vardiniais narciziškais numeriais, tokiais kaip „Pupa420“, „Myliu666“, „EG0“, „N1ci“.

Ką ten savaitgaliais, jei tuštybių mugė tęsiasi darbo dienomis: kiekvieną rytą, o paskui pavakary, sostinė springsta nuo eilių automobilių, kuriuose sėdi paaugliai, nugrimzdę į nuosavus aifounus. Juos tėvai į privačias mokyklas, esančias kitame miesto gale, ir atgal bei po prestižinius būrelius vežioja kaip asmeniniai šoferiai.

Nors vaikučiai jau gerokai peraugę savo gimdytojus-liokajus, bet krypties į nuosavus namus nustatyti vis dar nepajėgtų. Kaip sužinoti, kuris troleibusas veža iki artimiausios mėsaininės ir pasižymėti prie komposterio elektroninį moksleivio bilietą, irgi neįsivaizduotų.