Prognozavau, kad neadekvačių mokestinių prievolių ir apribojimų, susijusių su NT nuosavybės reikalais, gyventojams tik daugės. Ir štai, kadangi mūsų žmonės labai kantrūs ir įsivaizduoja, kad problemos išsispręs kažkaip savaime arba kiti pakovos už jų interesus, tik ne jie patys, ilgai laukti dar vieno spjūvio iš valdžios pusės nereikėjo.
Naujos aukos – žemės savininkai. Pradžiai – ne stambiavaldžiai, o smulkieji. Jų teisėtai įsigytą arba paveldėtą žemę ketinama paversti beverčiais laukais. Mat, neduokdie, uždirbs ir prasigyvens paprasti, eiliniai fiziniai asmenys, nepriklausomi nuo jokių fondų fondukų ir neturintys užnugario konservatorių partijoje, baisiausia – jei ir jokiai korporacijai nepriklausantys.
Tai iš tokių reikia skubėti atimti žemę ir ją padalyti stambiesiems ūkininkams, kurių dienos, tiesą sakant, jau irgi suskaičiuotos, arba pastaruosius šefuojantiems seimūnams, o gal, kad būtų mažiau tarpinių grandžių ir kad susitaupytų laiko, iš karto perduoti „Ikėjai“ ar, pavyzdžiui, vienai didžiausių pasaulyje farmacijos ir žemės ūkio kompanijų „Bayer AG“, kuri 2018 m. prarijo liūdnai pagarsėjusį GMO bei herbicidų gamintoją ir tiekėją „Monsanto“ (ar nekyla jums klausimas, kaip dera farmacija ir žemės ūkis?), o dar seilę varvina JAV kompanijos „Cargill“, „ADM“ ir „John Deere“, galbūt šveicarų „Syngenta“ ar Didžiosios Britanijos „SNH Industrial“ ir kitos menkesnės plėšrūnės.
Trumpai apie esmę. Turintiems ūkininko pažymėjimą fiziniams asmenims iki šiol sodybą galima buvo statytis 0,5 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype. Todėl metų metais vieni žmonės didesnius žemės plotus skirstė į mažesnius ir pelningai pardavinėjo, kiti – pirko.
Ir visi buvo patenkinti: ir pardavėjai, ir juos konsultuojantys teisininkai, ir iš žemės padalijimų pelnęsi matininkai, ir, aišku, NT brokeriai, ir iš dokumentų tvarkymo bei sandorių lobdavę notarai, taip pat visokios įstaigos kaip Nacionalinė žemės tarnyba ar kolegijos, rengiančios ūkininkų kursus ir dalijančios ūkininkų pažymėjimus. Svarbiausia – pirkėjai džiaugdavęsi įsigiję nedidelį, bet ne ypač brangų žemės lopinėlį su perspektyvomis.
Taigi, visi ilgainiui prisitaikė prie reikalavimų, naudojosi vieni kitų paslaugomis, uždirbinėjo pinigus ir išgalvotais pertekliniais smulkiais mokesčiais, kaip antai už procesų administravimą ar vokų atplėšimą ir popiergalių siuntinėjimą pirmyn atgal, šėrė valstybę. Jokio kriminalo, vien teisėtos veiklos.
Tačiau Seimas nepasikuklino su Ūkininko ūkio įstatymo pataisomis. Pagal jas, žemės ūkio paskirties žemės savininkai nebegali statytis sodybos su pamatais, jei sklypas – mažesnis nei 2 ha. Maža to, ūkininko sodybą įkurti galima bus tik tiems, kurie bent pusę savo pajamų per pastaruosius trejus metus bus deklaravę kaip pajamas, gautas iš žemės ūkio veiklos.
Panašu, kad Prezidentas Gitanas Nausėda čia minimas pataisas vetavo tik dėl drumzlino pasižaidimo. Baisiausia, kad šalies vadovas teigė iš esmės pataisoms pritariąs. Jis tik siūlo besitvarkantiems reikalus duoti pusmetį.
Taip pat Prezidentas, turbūt eilinį kartą norėdamas įsiteikti įstatymų leidėjams, bet ir tuo pat metu siekdamas tautos akyse imituoti reakciją į jų savivalę, iškėlė atseit kompromisinę idėją – netaikyti naujų reikalavimų nuosavame žemės ūkio paskirties sklype norintiems statytis kitos paskirties ūkinius pastatus (ne sodybą). Kitaip tariant, kad įstatyme liktų dviprasmiška spraga, dėl kurios žemės savininkai turėtų šansą kažką susiręsti, bet galėtų būti vaikomi visokių priežiūros institucijų ir rajono savivaldybės skyrių valdininkėlių, tik ir ieškančių galimybių pasipinigauti ir lupti kyšius.
Tarp žemės spekuliantų, kurie palaikė glaudžius ir meilius ryšius su politikais bei su įtakingais valstybės tarnautojais, jau kuris laikas sklido kalbos, kad pusės hektaro žemės ūkio paskirties sklypai tuoj bus užraukti. Todėl gudragalviai šiomis žemelėmis spėjo laiku atsikratyti. Tačiau visiškai apkvailinti liko naivuoliai, kurie tokius sklypus pirkosi sau ateičiai arba vaikams, kad šie, tapę pilnamečiais, turėtų turto savarankiško gyvenimo pradžiai.
Kad nedidelių sklypų savininkai įgytų blogiečių įvaizdį pavydžios minios akivaizdoje, ministerijų, o gal Seimo komitetų atstovų parengtoje informacijoje bei jų sakinius perrašinėjančių ar pastraipas vos praplečiančių žurnalistų straipsniuose įsivyravo atitinkamas žodynas. Jo tikslas – skelti į skaitytojų (pa)sąmonę, kad žemės savininkai yra kalti vien tuo, kad išvis kažką su savo pačių nuosavybe planuoja daryti.
Juos žeminančios ir tarytum aferistus menkinančios leksikos viršūnėje atsidūrė sąvoka „sofos ūkininkai“. Tai tie gyventojai, kurie turi 0,5 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, išsirūpino ūkininko pažymėjimą ir, tik pamanykit, savo jėgomis, už savo lėšas statosi ar planuoja ateity statytis jiems priklausančiame sklype sodybą, bet šiuo metu neūkininkauja ir tokiu būdu esą piktnaudžiauja įstatymu.
Vis dėlto termino „sofos ūkininkai“ valkiotojų argumentai neatlaiko. Žmogus nei pagal įstatymą, nei pagal paprasčiausią gyvenimo logiką neprivalo vos įsigijęs žemės sklypą iškart pasiraitoti rankoves ir į gruntą suleisti rankas, juolab, kad ūkininkavimui reikia daug ir ilgai ruoštis. Atlankyti teorinius ūkininko kursus ir gauti pažymėjimą – viena, kas kita – rinkti informaciją, kaupti žinias, keisti gyvenimo būdą, siekiant įsikurti kaime ir pradėti verslauti su savo paties užsiaugintomis gėrybėmis.
Svarbiausia – investicijos. Net mažo ūkelio pradžiai, įskaičiuojant tam būtinų pastatų statybą, svarbu iš kažkur ištraukti bent kelias dešimtis tūkstančių eurų. Jei tai paskola, ji negaunama ir neatsiranda per kelis mėnesius. Jei nuosavos lėšos, tai joms sukaupti reikia ne vienų metų.
Kai kurie tautiečiai pinigus, reikalingus nuosavam ūkiui, kelis sezonus iš eilės kaupia, pjaustydami lašišų žiaunas ir pelekus Norvegijoje, šveisdami klozetus Anglijoje, senukams valydami užpakalius Vokietijoje. Jau įsigijus ir pasodinus želdinių, dangus vis tiek negarantuos, kad pirmas derlius bus būtinai sėkmingas.
Kiti „sofos ūkininkai“ į įsigytą pievos gabalą žiūri kaip į ramią vietą senatvei praleisti ir ūkininkaudami prie skurdžios pensijos prisidurti. Bet net tokiu atveju ant sofos pasėdėti nepavyksta, nes vien tuščio sklypo tvarkymas, siekiant jo neapleisti, reikalauja kasmet šimtus eurų atsieinančių darbų ir priemonių. Tiksliau, kad laukas nevirstų šabakštynu ar miško paskirties žeme, kone kiekvieną pavasarį ir vasarą tenka jame pjauti žolę, genėti krūmus bei ūglius.
Bene didžiausias įstatymo smūgis žemės savininkams – pakeistas sklypo, kuriame galima būtų statytis namą, minimalus plotas. Pašaipos, kad pusėje hektaro ūkis neįmanomas, – nieko vertos. Pusės hektaro sklype šalia sodybos visiškai užtenka vietos obelims, kriaušėms, vyšnioms, slyvoms, tuzinui avilių, o gal šilauogių krūmams, daržovių šiltnamiui ar gausiam vištų būriui ganytis. Dar liktų vietos ir kelioms ožkoms.
Negali būti nustatyta užauginamų ir parduodamų kultūrų ar produktų riba, kurią ūkininkui privalu pasiekti ir realizuoti. Laisvoje šalyje ūkininkas gali būti nišinis ir turi teisę kažką auginti ir produkciją tiekti mažais kiekiais nedideliam klientų ratui, kad ir tik, pavyzdžiui, už poros šimtų metrų gyvenantiems kaimynams, kurie turi kaimo turizmo sodybą ar pakelės restoranėlį.
Lietuviai savo darbštumu ir verslumu užmiesčius galėtų paversti nauja sveiko ūkio oaze, kuri neužterštomis, GMO neužnuodytomis gėrybėmis garsėtų visoje Europoje. Gyventojai turi būti skatinami palaikyti mažo ūkio ir verslo gyvybę jau vien todėl, kad jis atitinka dabar labai kišamą žalios ekonomikos koncepciją.
Juk veikla, vykdoma kukliomis apimtimis ir nedideliame plote, nereikalauja iki kosmoso išbrangintų energijos išteklių, didelių atstumų ir kuro jiems įveikti. Jai nereikia kenksmingų pašarų ar trąšų, kurių reikėtų turint ambicijų negendančius, kone amžinais privalančius išlikti produktus išvežioti po visą Lietuvą ir urmu aprūpinti didžiuosius prekybos tinklus.
Komfortabilios sąlygos gyventi ir kurti verslus užmiesty turi būti kuriamos ir vien su tikslu išlaikyti sparčiausiai Europoje nykstančios tautos – lietuvių – genofondą. Tam reikia privilioti migrantus arba jų vaikus grįžti atgal į gimtuosius sodžius. Todėl svarbu juos sugundyti čia investuoti. Vienas iš efektyvių būdų būtų visiškai panaikinti mokesčius tiek už žemę, tiek už būstą.
Jei trūksta biudžeto pinigų valdiškam aparatui išlaikyti ar beverčiams padėvėtiems ginklams iš antrų rankų pirkti, reikia ne iš savų piliečių išmušinėti neadekvačius mokesčius, o naikinti ir mažinti svetimas vertybes brukančius, realiai niekuo nepasitarnaujančius, dar ir žmonėms normaliai gyventi trukdančius visokių Klaros Cetkin moterų krizių centrus, lygių galimybių ir tariamų vaiko teisių tarnybas, kitas parazitines, iš svetur pas mus prasibrovusias Naujųjų Vasiukų statymo kontoras, taip pat gerokai sumažinti etatų valstybiniame sektoriuje, o ypač – tarp biurokratų.
Mūsų valdantieji turėtų įsidėmėti visiems laikams: lietuviai įpratę ir geba daryti verslą ir stimuliuoti ekonomiką iš NT, todėl jie turi būti užtikrinti, kad šis tiesioginis ar netiesioginis pajamų šaltinis būtų nejudinamas – kad seniau priimti įstatymai nesikeistų kaip aikštingos paauglės nuotaikos ir išliktų neliečiami iki XXII amžiaus ir savininkų palikuonys būtų ramūs, kad paveldėtų žemių paskirtis nesikeis ir bus galimybė jose statytis namus ar vykdyti agrarinę veiklą, kada panorėjus.
Tačiau panašu, kad Europos Sąjungos (ES) nosiakrapščių ir mūsų politikų lozungai apie galimybę suteikti kuo geresnes sąlygas jaunoms šeimoms kurtis regionuose dabar yra išvirkšti tikrovei: aplink kaimus, miestelius masiškai naikinamos ligoninės arba atskiri gyvybiškai svarbūs jų skyriai, mažesnėse gyvenvietėse uždarinėjamos mokyklos, o bibliotekos renovuotos už milijonus, iki jų nutiesti trinkeliuoti takeliai, bet kas iš to, jei jos – tuščios.
Tradicinė gyvulininkystė baigiama galutinai sužlugdyti. Kiaulių ūkis sunyko pasitelkus paslaptingą kiaulių gripą, kurio masto ir tikros grėsmės atbuline data dabar jau niekas neišmatuos. Karves pakeitė ES finansuoti avinai, o kai kur plyti ir visai apleisti laukai.
Dabar turėti vieną žalmargę sau ar tik dėl mažo bizniuko neapsimoka. Kažkaip stebuklingai nutiko, kad buvusi viena pagrindinių pieno produktų gamintojų Rytų Europoje Lietuva sūrį jau pati perkasi iš kitų, o importuoti lenkiški pieno gaminiai pigesni už vietinius.
Ir štai, esant tokiai tragiškai būklei, kaip vyšnia ant torto prastūminėjami dar labiau atmušantys norą kurtis ir dirbti kaimuose įstatymai! Jei mūsų valdantieji ir toliau tyčiosis iš NT savininkų, dar metai kiti, ir raguočių ar vištų savame krašte nebematysim visai, vaikus vešim jų rodyti į Gruziją ar Indiją, vietoj pieno gersim baltą skystį iš surogatinių sintetinių pieno miltelių, o kiaušinius pakeis ekologiškos perdirbto plastiko kruopos.
Paskutines karvides galutinai išstums veganiškų kirminų, musių lervų ir jų kokonų fermos, valdomos skaitmeninių algoritmų, o vietoj šviežių daržovių lysvių stambiosios tarptautinės progresyvių biotechnologijų korporacijos, pusvelčiui supirkusios bevertėmis tapusias žemes, statys išmanius šiltnamius tvariems tarakonams veisti. Teks lesti žaliavalgiškus kirminus kaip balandžiams. Ir pasaka apie laimingą bobutės ir dieduko senatvę kaime bus baigta.