Blokų grandinės (angl. blockchain) virsta griūčių grandinėmis. Artimesnis atvejis – Vilniaus Sapiegų parke registruotam startuoliui „WePower“ iškelta bankroto byla. Bendrovė, pakylėtai reklamavusi tvarią energetiką, skelbė suteiksianti galimybę vėjo ir saulės jėgainėms pritraukti kapitalo, pagamintą energiją parduodant už specialius žetonus. Beverčių žetonų įsigyti susigundė beveik 23 milijonai asmenų iš viso pasaulio. Naivuoliai investavo iš viso 40 mln. JAV dolerių.
Kol rengiau šį straipsnį, dar ne vieną startuolį, vartotojus penėjusį šviesia ateitimi, ištiko galas. Nenoriu būti pikta pranaše, bet tik laiko klausimas, kada užsilenks visokie neobankai revoliutai, kuriems licencijos išduotos Lietuvoje, o jų paslaugomis naudojasi visos Europos Sąjungos (ES) piliečiai. Tad ar neteks milijonams bankinių monų suviliotų vartotojų nuostolius padengti iš jau ir taip nusususio Lietuvos biudžeto?
Tai yra pamoka, kad ne tik fiziniams asmenims, bet, dar svarbiau, save gerbiančiai valstybei verčiau kuo toliau laikytis nuo progresyvių darinių, susiformavusių iš bankų veiklos kopijavimo, machinacijų iliuzinėmis, virtualiomis valiutomis ar eksperimentų pseudomokslu bei žaliuoju kursu ląstelių, kurias paprastai šeria ir daugina sparnuotais lozungais pasidabinę fondai.
Keli ženklai, kad atsiduoda afera. Pirma – naujai įsteigta bendrovė apsigobusi tuščiavidurėmis progresyviomis sąvokomis: „inovacijos“, „tvarumas“, „verslo akceleracija“, „kompetencijos“, „startuolių ekosistema“, „progresas“, „autonominė sistema“, „decentralizacija“, „pasionarumas“, „sinergija“, „polifunkcija“ (trūksta tik žodžio „bipolis“). Jose įdarbinti specialistai žongliruoja atskiromis angliškomis projektukinėmis politkorektiškomis frazėmis, tokiomis kaip „step by step mechanism“ ar „win-win negotiation“.
Toks žodynas dar nebūtinai dangsto naujos kartos kombinuotojus. Bet drumzles jau galima būtų įtarti, paaiškėjus, jog įmonė be to, kad apsikarsčiusi milenialsams artimais šūkiais ir anglicizmais, stumdo orą, jei ne tiesiogine, tai perkeltine prasme tikrai, tarkim, kuria atseit bendruomenei skirtą, o iš tikro paklusnią vartotojų ar būsimų rinkėjų bandą tarsi sektą formuojančią platformą.
Startuoliai be perspektyvų susitelkę ir į visokius perteklinius appsus, kurie skaitmeninėmis paslaugomis bei dešimtimis slaptažodžių apsikrovusiems eiliniams mirtingiesiems visiškai nereikalingi ir dar labiau apsunkina kasdienybę bei apkrauna telefoną papildomu balastu arba skirti tik ypatingiems balvonams: neva skaičiuoja galvoje esančių plaukų kiekį, skleidžia vibracijas į smegenis, turinčias užtikrinti geresnius erotinius sapnus, automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje jau ir taip pastatytas pinigų priėmimo tiek grynais, tiek kortele automatas arba įdiegta sms sistema, leidžia parkavimo aktą „tik“ keliais spustelėjimais atsižymėti telefone, prieš tai užpildžius specialią vairuotojo anketą.
Būtent iš tokių, švelniai tariant, keistos pakraipos firmelių bujoja botų (ne guminių batų, o netikrų socialinių tinklų paskyrų), dirbtinių patiktukų (angl. like), skaitmeninių golemų „kultūra“. Ja pirmieji užsikrečia gaudantys viską, kas krinta iš viršaus, bestuburiai influenceriai, taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų sau neaiškius etatus užsitikrinę patarėjai savivaldybėse ar politikų asistentai, o šiuos mėgdžioja pienburniai, gyvenime pradėję čiulpti planšetės kampą anksčiau nei soskę.
Labai inovatyvių įmonių, paprastai orientuotų į virtualų turinį, veikėjai ir juos samdančios ar jų madomis sekančios partijos, išsigimę viešieji ryšiai įgudo gyventi kompiuterinių žaidimų dvasia, neskirdami virtualios, kompiuterinių žaidimų principu paremtos iliuzijos nuo tikrovės.
Šie informacinių technologijų (IT), marketingo, trolinimo ir pilstymo iš tuščio į kiaurą specialistai neršia savų demonų pasaulyje – susitapatina su netikrais, neegzistuojančiais socialinių tinklų personažais ir profiliais, tiki algoritmais it gyvomis dvasiomis, patys paleidžia botus, patys juos nukauna, o įsivaizduoja, kad dalyvauja kažkokiuose sostų karuose.
Feikai anksčiau ar vėliau išsiriša ir rinkoje ilgai neužsibūna. Labai trapūs ir didesnio masto projektai, kurie veikia susisaistę su daugybe kitų trumpalaikių, anot progresyvistų, „eksperimentinę plėtrą“ skatinančių pseudofirmų arba priklauso bendram tinklui, kuriančiam, kaip inovacijų marketingistai pasakytų, „globalias tendencijas“. Jokio savarankiškumo ir stabilumo, absoliuti priklausomybė nuo grandinės, kuri gali bet kada sutrūkti, bent vienai jos daliai sušlubavus ar atsijungus.
Ironiška, kad startuoliai viešojoje erdvėje oficialiai apibūdinami kaip „aukštos pridėtinės vertės“ kompanijos „su didžiulėmis perspektyvomis“. Tačiau paprastai ir pažymima, jog tai yra „aukštos rizikos įmonės“, linkusios pritraukti rizikingą kapitalą, ir bene 90 proc. jų nepasiteisina.
Visiškas susidvejinimas: perspektyvu, tačiau didelė nuostolio tikimybė. Tas pats, kas plonas, tačiau storas, arba riebus, bet ne visai – sviestas sviestuotas, tik be sviesto. Šiais laikais įvairių verslo rūšių reklama panašiai ir jaukia pasimetusių informacijos šiukšlyne bei vertybėse žmogelių protus. Štai siūlo migdolų pieną, kuris iš tikro yra ne pienas, o gėrimas, ir jo sudėtis didžiąja dalimi visai kitokia nei karvės ar ožkos pieno, be to, prisodrintas pačių įvairiausių sintetinių priedų ir cukraus.
Tie patys triukai – su homeopatija. Šarlatanai tyčia homeopatiją tapatina su herbaline medicina, nors tarp jų yra esminis skirtumas: homeopatinius vaistus sudaro ekstraktai, kurie nei kenkia, nei gydo – iš esmės tai placebas, o tikrus žolinius preparatus sudaro visavertės augalų, gyvūnų ar mineralų dalys, kurios, tarpusavy teisingai suderintos ir gerai paskirtos, gali turėti didelį teigiamą poveikį.
Taigi, startupo dvasios užvaldytas veiklas galima būtų prilyginti verslo šarlatanizmui, kai lyg ir bandoma kažką daryti, tačiau paprastai tas darymas apsiriboja vien darbo imitacija, kuri, jei veikia, tai tik laikinai, kaip naivius klientus gebančių mulkinti saviveiklininkų burtai.
Kapitalui naudojami šimtai tūkstančių ar milijonai gali būti kriminaliniai arba sutepti stambių kyšininkų rankomis. Neatmestina, jog tai gali būti ir teroristų lėšos. Tokiu atveju laikinai atsiradusi įmonė skirta tik šlamančiųjų praplovimui ir yra tik tranzitinis nelegalių pajamų kelio punktas. Realus pavojus valstybei ir jos gyventojams, jei investicijos – svetimų žvalgybų pinigai, skirti lokaliems biurokratams ir politikams arba jų propagandistams paveikti, tiksliau, šiems papirkti.
Kita vertus, jeigu verslo šarlatanų lizdas buvo susuktas iš ES struktūrinių fondų ar kitų galimai teisėtų, labiau apčiuopiamų lėšų, tai jis greičiausiai yra skirtas paprasčiausiam pinigų įsisavinimui, tik tiek.
Kaip kitaip paaiškinti tokį fenomeną, kai firmos sąskaitoje yra skaičiai su penkiais ar šešiais nuliais, rekvizitai.lt svetainėje algos vidurkis nurodomas 4000–5000 eurų, tačiau ji jokio pelno nesugeneruoja ir nesugebėtų atsakyti, kokią realią pridėtinę vertę sukuria? Žodžiu, atlygius, įvertintus tūkstančiais, etatiniai darbuotojai gauna, kol yra finansavimas, nepriklausomai nuo to, kad jų darbo rezultatas – joks.
Vadinasi, tokioms įmonėms augimas ir komercinė sėkmė nėra pagrindinis tikslas, jos dirba nuostolingai, kadangi plauna arba vagia pinigus. Be to, iškreipia vietinę darbo rinką bei žlugdo produktyvius verslus, taip pat tuos retus startuolius, kurie iš tikro siekia prasimušti ir turi potencijos plėtotis: iš pelnus gebančių generuoti kompanijų persivilioja profesionalus, kurie, pakerėti didelių pinigų, nebūtinai ir suvokia, kur papuolę. Perspektyvų karjeroje – jokių, tik degradavimas mainais už riebų uždarbį.
Miglotų firmiūkščių samdiniai ilgainiui įpranta tūkstančius gauti už vartymąsi taukuose arba sėdmaišyje, o gal už pusvalandžio pabrainstorminimą per zoomą tiesiai iš meilės salos – Balio. Įmonei paslaptingai užsidarius ar bankrutavus, paplūdimių plekšnėmis virtę jaunuoliai vėl ieškosi darbo, kaišiodami savo gyvenimo aprašymus ir portfolio, o pataikę į pokalbius su rimtų įmonių atstovais, piktinasi bei dūsauja dėl to, kad būsimi darbdaviai reikalauja atsakomybės, operatyvumo, darbštumo ir konkretumo – pasirodo, atlyginimus ir komisinius jie pasiruošę mokėti tik už realias pastangas ir akivaizdžius pasiekimus, o ne vien už „buvimą savimi“.
Startuoliams bei vienaragiams pagal slidžią ir kiaurą prigimtį artimos ar net giminingos ir prie fintech priskirtos mokėjimo įstaigos. Tai yra tas pats velnias, tik su kitokiomis kanopomis ir ragais. Jos, kaip irgi privilegijuotos bei mažiau valstybės prižiūrimos dėl tariamų perspektyvų įmonės, turi galimybes piktnaudžiauti savo neliečiamumu. Negana to, finansų bendrovėms reikalavimai ir suvaržymai dar mažesni nei nepasotinamo apetito bankams.
Vieša paslaptis, kad finansų bendrovės linkusios aptarnauti tokias pilkąsias zonas kaip lošimai ar viešnamiai, jų atliekamos sunkiai susekamos operacijos paskęsta kibernetiniame ūke, kas sudaro palengvintas sąlygas veikti sukčiams.
Taigi, Lietuva šių dienų skaitmenos benderiams – dosni, svetingumu gali lygiuotis su Aruba ar Vanuatu, kaip korupcinė pinigų kloaka nedaug atsilieka ir nuo Rusijos bei Ukrainos, tik pas mus – rinka nepalyginamai mažesnė.
Kai tokia gausi puokštė pinigų plovimo, grobstymo, sukčiavimo galimybių, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba ir Lietuvos banko pinigų plovimo centras turėtų pasiraitoti rankoves. Darbo Valstybės saugumo departamentui – irgi apsčiai. Mažų mažiausiai reikėtų inicijuoti griežtesnę startuolių ir fintechų kontrolę.
Nepaisydama akivaizdžių rizikų ir žalos vietos ekonomikai, Lietuva išdidžiai apsiskelbusi esanti Sandbox – palankia startuoliams ir vienaragiams terpe, tiksliau, smėliadėže abejotiniems rinkos veikėjams.
Pavyzdžiui, Susisiekimo ministerija netgi kviečia dalyvauti Sandbox programoje: inovacijų skatinimui įvairiose srityse bus skiriama 23,5 milijono eurų parama iš Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo pramonės lėšų. Didžiausia paramos suma vienam projektui – 3 mln. eurų. O startuoliams ministerija numačiusi vieną milijoną eurų.
Tuo metu, kai pasaulio elitas vaikus augina be išmaniųjų telefonų ir gero tono ženklu laiko atžalas leisti į prestižines mokyklas, kuriose daug dėmesio skiriama rašymui ranka, kai jau net didieji skaitmenos bei virtualios galaktikos gigantai susiėmę už galvų klaiksta nuo savo pačių paleistų algoritmų savivalės ir siausmo, kai valdžios nebesusitvarko su dirbtiniam intelektui patikėtomis sistemomis ir duomenų bazėmis ir visoje planetoje daugėja bedarbių homo sapiens, iš kurių duoną atėmė kompiuteriai, čia minėtos Sandbox programos dalyviai gaus finansinę paramą įvairiausio perteklinio skaitmeninio šlamšto ir robotizacijos procesų generavimui – už autonominį transportą, bepiločius orlaivius, skaitmeninių technologijų sprendimus, kuriems įgyvendinti būtinai reiklalingas 5G ryšys.
Tiesą sakant, visą valstybės politiką ir institucijas, atsakingas už ekonomikos plėtrą, užvaldžiusi manija statyti Naujuosius Vasiukus. Lietuva netgi apsiskelbusi Ketvirtosios pramonės revoliucijos šaukle. Manote, tai – sąmokslo teorija? Užsukite į LR ekonomikos ir inovacijų ministerijos svetainę ir paskaitykite skiltį „Pramonė 4.0“, kurioje be jokių metaforų ir alegorijų, tiesiai šviesiai pabrėžiamas „visuomenės sistemų“ pertvarkos siekis, liaupsinama robotika ir 3D spausdintuvai.
Tuo metu nuosekliai žlugdomas smulkusis ir jau net vidutinis ūkis, naikinama kultūra, retinami smulkieji verslininkai, amatininkai, savarankiškai dirbantys menininkai, jiems prigalvojant vis naujų mokesčių ar biurokratinių kliūčių.
Valdantieji, užuot sudarę palankias sąlygas klestėti tradiciniam verslui bei laiko patikrintam žemės ūkiui, skatinę žmones gaminti materialius, vartojamus produktus bei kurti išliekamąją vertę turinčią estetiką, meną, intelektualias pramogas, visuomenei naudingas paslaugas, pavyzdžiui, siūti, dirbti žemę, auginti natūralias gėrybes, milijonus švaisto visokioms dronų „čakroms“ finansuoti.
Tačiau nei 4G, nei tuo labiau 5G ryšys nėra joks „finansinis produktas“, joks appsas ar kompiuterinis žaidimas nepadės nei daržų išravėti, nei karvių pamelžti, nei kojinės nesuadys.
Joks spausdintuvas jums neišspausdins nei tikro jautienos kepsnio, nei viso grūdo duonos kepalo, nei dantį užplombuos, kad ir ką kliedėtų švabistiniai vizionieriai ir realybėje jau visiškai nebesusigaudantys leftistiniai sėdmaišininkai. Proto dirbtinis intelektas ar sugeneruoti QR kodai irgi niekam nepridėjo ir nepridės, bet panašu, kad ragus ir kanopas įstatys dar ne kartą.