G.Vaitoška. Lyčių lygybė ar smegenų plovimas?

Šiaurės Šalių ministrų tarybos „Gender“ institutas, tarpe kitų veiklų rėmęs ir programas, kuriose darželinukams siūloma pasirinkti būti berniuku ar mergaite, uždarytas. Kaip žinia, Moterų informacijos centras tokią programą nori vykdyti ir Lietuvoje.

Šiaurės šalių ministrų sprendimą pacveikė norvegų žurnalisto Haraldo Eia dokumentinių filmų serija apie beviltiškai nemokslišką „gender“ ideologijos pobūdį.

Socialinių mokslų laipsnį turintis Haraldas Eia yra žinomas Norvegijos televizijos jumoristinių laidų kūrėjas. Filmukų seriją „Smegenų plovimas“ (“Hjernevask”) jis sukūrė 2010 metais. Kaip juose aiškina pats Eia, jį suintrigavo faktas, kad Norvegijoje, nepaisant aktyvios ir gerai finansuojamos lygių lyčių galimybių kampanijos, moterys ne tik atkakliai daugiau vertino „moteriškas“ profesijas, tačiau pastaraisiais metais netgi dažniau ėmė jas rinktis. Filmų autorius kelia hipotezę, kad kada visos profesijos tampa gerai apmokamos, moterys seka savo prigimtimi. Slaugoje, vaikų ugdyme, psichologijoje ir kt. jos yra dažnai pranašesnės už vyrus dėl subtilesnio tarpusavio santykių, žmogaus vidinio pasaulio supratimo.

Gintautas Vaitoška

Kad padėtumėm berniukams suprasti šeimos gyvenimo svarbą ir kūrybiškumą, nebūtina jiems vilkti sijonus, lakuoti nagus ir vadinti mergaičių vardais. Berniukai, kurie dėl nepalankios šeimos psichologinės dinamikos turi silpnesnę lytinę tapatybę, darželiuose paskatinti taip praplėsti savo „lyties“ ribas, rizikuoja savo psichine sveikata.

Kodėl serija (ją galima pažiūrėti ir internete) pavadinta „Smegenų plovimu“? Atsakymą į šį klausimą duoda mūsų, lietuviškasis vaikų darželių programos skandalas (kodinis pavadinimas: „Diena, kai Frederikas buvo Frida“). Jos gynėjai atkakliai kalba apie tai, kad jose mergaitės ir berniukai bus mokomi tik apie „lyčių lygybę“, tačiau nepasako, kad „lytis“ metodinėje programų medžiagoje suprantama kaip „gender“ - tai yra heteroseksualai, lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai. Transseksualumas – vyro įsivaizdavimas, kad jis yra moteris ir atvirkščiai - yra tebelaikomas psichiniu sutrikimu (diagnostinis kodas Tarptautinėje Ligų Klasifikacijoje F 64.0), tačiau vaikams šiose programose yra siūloma pabandyti pabūti kitos lyties. Iki dviejų trečdalių tokį sutrikimą turinčių vaikų (lytinės tapatybės sutrikimas vaikystėje, F 64.2) užauga homoseksualios orientacijos.

Lygių lyčių galimybių puoselėtojai Lietuvoje imasi įvedinėti naują terminą: socialinė lytis. Taip išverstas angliškas žodis „gender“. Terminas skamba kilniau, negu tik „biologinė lytis“ - t.y. paprastas vyriškumas ir moteriškumas. Tačiau „socialinės lyties“ sąvokos įtvirtinimas mūsų švietimo sistemoje reikštų ne ką kitą, kaip siūlymą vaikams pasirinkti „lytį“ iš šešių aukščiau minėtų variantų. Beje, Australijos žmogaus (sic!) teisių komisija pastaruoju metu kalba jau apie 23 „socialines lytis“. Kokia turtinga įvairovė laukia mūsų vaikučių!..

Margarita Jankauskaitė teigia, kad čia rašantis klaidina skaitytojus sakydamas (G. Vaitoška. Ką apie “lyčių” lygybę pasakytų F. Dostojevskis?), jog žodis „gender“ anglų kalboje visada reiškė žodžio „sex“ sinonimą. M. Jankauskaitės nuomone , „gender“ reiškia ir reiškė tik gramatinę giminę. Tačiau atsivertus pirmą pasitaikiusį anglų kalbos žodyną (pvz. Oxford Advanced Learner's Dictionary, 2007) galima perskaityti, kad „gender“ reiškia „buvimo vyru ar moterimi faktą“.

Genderizmo ideologai ne naują žodį išranda dvidešimčiai „lyčių“ pavadinti, bet naudoja vyrą ar moterį reiškiantį seną žodį, taip apgaudami „neišprususį“ skaitytoją. Ką gi, taktika ištikima pomodernistinei filosofijai: žodžių reikšmės pakeitimas reiškia kultūros pakeitimą, Genderizmo ideologai konstruoja mūsų kultūrą, regis, ne ką mažesniu masteliu, nei tai darė komunistinis režimas. Lietuva šiuo metu spaudžiama pasirašyti konvenciją, kurioje įsipareigotų nediskriminuoti piliečių dėl „lytinės tapatybės“; joje numatyti ir prievartos mechanizmai tiems, kurie atsisakys „poliseksualų“ pilietį laikyti psichiškai sutrikusiu.

„Lygių lyčių galimybių“ kampanijoje egzistuoja ir labiau suprantama dalis. M.Jankauskaitė savo straipsnyje rašo, jog būtina praplėsti vyriškumo sąvoką: vyrai gali būti ne tik aktyvūs ir drąsūs, bet ir švelnūs, supratingi, empatiški, psichologiškai subtilūs. Tai, žinoma, yra neblogas tikslas. Tik truputį keista, kad man, regis, prikišamas „macho“ tipo vyriškumo aukštinimas ir nepakantumas platesnio vyriškumo supratimo diegimui vaikų darželiuose. Prispažinsiu, esu maloniai nustebęs – sako, damos kaip tik tokius bukus bei kietus ir vertina... Bet deja, praeityje ir dabar dažnai kalbu ir rašau apie vyro svarbą šeimos gyvenime, vaikų ugdyme, tarpusavio susiklausymo atmosferos santuokoje kūrime ir pan. (apie tai ir visą knygą teko prirašyti). Tačiau tam, kad padėtumėm berniukams suprasti šeimos gyvenimo svarbą ir kūrybiškumą, nebūtina jiems vilkti sijonus, lakuoti nagus ir vadinti mergaičių vardais. Kaip jau ne kartą esu sakęs, berniukai, kurie dėl nepalankios šeimos psichologinės dinamikos turi silpnesnę lytinę tapatybę, darželiuose paskatinti taip praplėsti savo „lyties“ ribas, rizikuoja savo psichine sveikata.

Taip pat ir mergaitės nebūtinai turi lakstyti su plaktukais – kaip visuomenei naudingos darbo jėgos simbolis, pasak M. Jankauskaitės. Tokią darbo jėgą turėjome dar prieš du dešimtmečius – moteris fabrike, vaikai – vaikų lopšelyje. Tai – dar Frederiko Engelso vizija jo linksmame veikale „Šeimos ir privačios nuosavybės kilmė“. Tikrai moteris neprivalo savęs apriboti vaikais ir virtuve arba
tik „moteriškomis“ specialybėmis, tačiau kada dabar kiekviename lygių galimybių vajaus paženklintame filme policijos viršininkė turi būti moteris, gebanti vienu kojos spyriu ištaškyti septynis vyrus, norom nenorom galvoji apie supykusių mergaičių kerštą blogiems berniukams feminizmo ideologijoje.

Mergaitės naujojoje darželių programoje, mokomos tokių „vyriško“ elgesio „pasiekimų“, kaip taškymasis purve, netvarka kambaryje arba valgymu javainių, ant kurių pakelio nupaišytos ne princesės, bet „žiaumojantys monstrai“. Kažkaip labai jau toks moters idealas primena tą buką „macho“ stereotipą...

Haraldas Eia savo filmuose ėmėsi lyginti „socialinės lyties“ ideologų ir mokslininkų, tyrinėjančių žmogaus neurobiologiją ir elgesį, argumentus. Sensacija: patys naujausi, moderniausia aparatūra atliekami moksliniai tyrimai parodo, kad tarp vyro ir moters yra skirtumų! Auklėjimo, į kraują įsigėrusių stereotipų, „heteronormatyvumo“ ir kitų subtiliai vaikui perduodamų „socialinių prasmių“ rezultatas? Tyrėjai kukliai sako, kad ir biologija vaidina šiokį tokį vaidmenį...

Jau pirmą gyvenimo dieną mergaitės kitaip suvokia žmones negu berniukai (ilgiau žiūri į akis bei veido formos piešinius ir pan.) Eia pakaitomis kalbina anglų bei amerikiečių mokslininkus bei norvegų lyčių specialistus; pastarieji, faktų priremti prie sienos, teigia, kad „mes vadovaujamės tam tikra teorija, galvodami apie moters ir vyro santykius“. Tikrai, kad iš mergaitės galima padaryti berniuką ir atvirkščiai, yra nepasitvirtinusi teorija. Šiaurės Šalių ministrai, pasižiūrėję filmukus, ją įvertino dar kaip ir smegenų plovimą.

Šių metų pavasarį Europos parlamentas siūlė svarstyti galimybė Vilniuje veikiantį Europos lyčių lygybės institutą paversti Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros padaliniu; galima galvoti, kad tai – netiesioginė Šiarės šalių ministrų tarybos sprendimo uždaryti „Lyčių“ institutą įtaka. Kaip ten bebūtų, lietuviškajam „Lyčių lygybės“ institutui linkėtume užsiimti vyrų ir moterų, o ne 23 „socialinių lyčių“ lygybės propagavimu. Prieš kurį laiką ir Lietuvos moterų teisių gynėjos pasisakydavo prieš moters paniekinimą plintant pornografijai, prostitucijai ir panašiems reiškiniams. Deja, atrodo, sekama vienos žymiausių pasaulio feminisčių Judith Butler pėdomis: pastaroji pabrėžia, kad ji, kitaip nei klasikinės feministės, nepasisako už seksualinio instinkto sukultūrinimą. „Lytis“ nėra vyras ir moteris, tai - nuolatinis tapsmas, skelbia Butler.

Kaip teigiama Australijoje, žmogus gali lanksčiai judėti tarp įvairių „socialinių lyčių“:
translyčio (transgender), belyčio (agender), tarplyčio (interex, intergender),
lytiškai plaukiojančio (genderfluid), persirengėlio (cross-gender), lytinio keistuolio (genderqueer), niekatrojo (neutrois), visalyčio (pansexual) ir dar keleto variantų (pvz. „broliuko“ arba „sesutės“ – transeksualų Australijos aborigenų gentyse). Kadangi medicinoje Lietuva dabar naudojasi australiškąja ligų klasifikacija, labai tikėtina, kad, pasirašę konvenciją bei įvedę Frederiko pavertimo Frida programą į darželius, priimsime ir šias dar neregėtai naujas saviraiškos galimybes.

Ar nevertėtų norvegiškų filmukų pasižiūrėti uoliai vaikų darželiuose programos įgyvendinimą remiantiems Lietuvos švietimo ministerijos darbuotojams? O gal net Teisingumo ministerijoje, norinčioje pasirašyti minėtąją konvenciją?