O. Skorzeny (1908–1975) – iš Austrijos kilęs nacių partijos narys, Waffen-SS karininkas, specialiosios paskirties būrio vadas, vienas iš slaptų Trečiojo reicho operacijų rengėjų. Garsiausia jo operacija – Abrucų kalnuose įkalinto Italijos diktatoriaus B. Mussolinio išlaisvinimas 1943 metais.
Apie šį žmogų Antrojo pasaulinio karo metais sklido daug legendų. Jis vadintas nepagaunamu A. Hitlerio supermenu, pačiu pavojingiausiu Europos žmogumi, o pokariu – net Izraelio specialiųjų tarnybų karininku.
Norėdamas išsklaidyti šiuos mitus vienas garsiausių Trečiojo reicho diversantų, SS karininkas O. Skorzeny ėmė rašyti atsiminimus apie savo vaidmenį nacistinėje Vokietijoje ir veiklą karo metais – visame pasaulyje daugybę kartų perleistą bestselerį.
1908 m. Austrijoje gimęs O. Skorzeny anksti susižavėjo A. Hitlerio skelbiamomis Didžiosios Vokietijos kūrimo idėjomis. Jis dalyvavo nelegalioje vietos nacių partijos veikloje, aktyviai ruošė dirvą gimtinės prijungimui prie Vokietijos, o 1938 m., karo komisijai atmetus O. Skorzenyˋio prašymą tarnauti aviacijoje, stojo į Waffen-SS gretas, iš pradžių kovėsi Vakarų, o paskui – ir Rytų fronte.
O. Skorzenyˋio, kaip Trečiojo reicho diversanto, karjera prasidėjo 1943 m. Tuomet sumanus, inžinieriaus specialybę turintis, techninius klausimus puikiai išmanantis karininkas paskirtas specialios paskirties SS padalinio „Friedenthal“ vadu. Netoli Berlyno esančioje, akylai saugomoje dvarvietėje pradėti ruošti priešo užnugaryje galintys veikti diversantai. Atranka buvo ypač griežta.
Netrukus puikiai parengto junginio prireikė planuojant ir vykdant slaptas operacijas. 1943 m. rugsėjį O. Skorzenyˋio vyrai išvadavo Abrucų kalnuose kalintą B. Mussolinį, 1944 m. rudenį pagrobė Vengrijos regento M. Horthy sūnų, būta planų likviduoti sąjungininkų lyderius bei pagrindinius jų kariuomenės vadus.
Vykdydami savo užduotis diversantai persirengdavo priešų uniformomis, naudojosi sklandytuvais ir naujausia technika. Savo atsiminimuose O. Skorzeny neretai užsimena ir apie du jam talkinusius kolegas, patyrusius „slaptojo karo“ vilkus A. von Fölkersamą ir W. Girgą.
Skaitydami O. Skorzenyˋio knygą taip pat sužinome apie kitas diversines Trečiojo reicho formuotes: „Brandenburgą“, kovos narus, SS parašiutininkų padalinį, naujųjų Vokietijos ginklų – pilotuojamų raketų ir torpedų – kūrimą, autorius aprašo savo pokalbius su fiureriu A. Hitleriu.
Savo atsiminimuose legendinis diversantas pakelia daugelio slaptų, įvairiausiais gandais apipintų Trečiojo reicho operacijų uždangą, stengdamasis atskirti tiesą nuo pramanų. Nors pokariu O. Skorzenyˋiui ne kartą bandyta reikšti įtarimus dalyvavus karo nusikaltimuose, 1951 m. visi jam mesti kaltinimai panaikinti kaip neturintys pagrindo.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Gegužės 6 d. grosadmirolas Dönitzas paskelbė įsakymą 1945 m. gegužės 8-osios vidurnaktį visuose frontuose sudėti ginklus. Aš su savo artimiausiais bendražygiais pasitraukiau į kalnus. Mano daliniai, suskirstyti nedidelėmis grupėmis, gretimuose slėniuose laukė mano nurodymų.
Vokietija, nors ir narsiai kovėsi jos kariai, Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjo. Mes viską darėme, kad tai neįvyktų.
Norėjau nusižudyti. Daug mūsų draugų žuvo paskutiniuose mūšiuose arba savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Aš, net gana lengvai, Ju 88 galėjau išskristi į kokią neutralią užsienio šalį. Bet nenorėjau nelaimėje palikti savo šalies, savo šeimos ir draugų. Aš nieko neslėpiau, nieko nepadariau, neįsakiau daryti to, dėl ko tikras karys turėtų gėdytis. Nusprendžiau pats pasiduoti į nelaisvę – amerikiečių divizijos štabui Zalcburge nusiunčiau du pranešimus. Juose rašiau, kad Alpenschutz korpuso karininkai ir kiti kariai visi kartu pasiduos į nelaisvę. Atsakymo negavau. Vėliau sužinojau: JAV štabas nusprendė, jog tai dar vienas mano triukas. Taip ir nesužinojau, kokios „karo klastos“ šį kartą iš manęs tikėtasi.
Nežinojau, kad esu labai ieškomas, sąjungininkų spaudoje ir radijo laidose esu vadinamas „velniškai inteligentišku Vokietijos vyru“. Iš tiesų nė nežinojau, kokios legendos apie mane tada kurtos.
***
1945 m. gegužės 20 d. Radlis, Hunke, kandidatas į karininkus bei vertėjas Peteris ir aš ginkluoti, uniformuoti nusileidome į slėnį. Buvome prašę prie tilto ties Anabergu atsiųsti mums džipą. Ten stovėjo džipas. Vairuotojas nuvežė mus į Zalcburgą. Iš Teksaso kilęs vairuotojas labai domėjosi mumis. Pakeliui jis sustojo prie viešbučio. Aš irgi išlipau. Jis paprašė gero vyno butelio, aš sumokėjau už šį. Kiek pavažiavus, teksasietis pasisuko į mane ir paklausė:
– Juokai juokais, bet ar jūs išties Skorzeny?
– Žinoma.
– Na, tad išgerkit su draugais, nes šįvakar jus tikrai pakars!
Išgėriau „į mūsų sveikatą“. Apie pietus atvykome į Zalcburgą. Mūsų vairuotojas vis negalėjo (arba nenorėjo) rasti divizijos štabo. Jis išlaipino mus prie viešbučio, kuriame buvo apsistoję amerikiečiai, draugiškai atidavė pagarbą ir dingo. Prie viešbučio suglumę mus nužvelgė vokiečiai sąveikos karininkai. Mes buvome su ginklais.
(...)
Tada buvau apieškotas, išrengtas nuogai. Mussolinio dovanotas laikrodis buvo paimtas. Paprašiau grąžinti man, tada jis pradingo visiems laikams. Galiausiai mums davė keturis džipus. Radlis, Peteris ir aš važiavome abipus lydimi šarvuotųjų automobilių. Zalcburgą pasiekėme naktį. Sode prie vilos mus išlaipino. Jau siekiau užsitraukti cigaretę, bet tada iš už nugaros prie mūsų prišoko keli karo policininkai ir, užlaužę rankas, uždėjo antrankius. Paskui buvau įstumtas į kambarį, kuriame prie dviejų ar trijų stalų sėdėjo koks tuzinas žmonių. Tarp jų buvo daug fotografų ir korespondentų. Vienas karininkas pradėjo manęs klausinėti. Bet aš pasakiau, kad netarsiu nė žodžio, kol man bus nuimti antrankiai. Kai nuėmė, priėjau prie lango – automatų šūvių negirdėti – ir sušukau į sodą:
– Radli, Peteri, ar jūs dar surakinti?
– Taip, – atsakė Radlis. – Tai bent kiaulystė!
Pasisukau į majorą:
– Kol mano draugai surakinti antrankiais, nekalbėsiu.
Likau stovėti prie lango. Gerokai palaukus pasigirdo Radlio balsas:
– Viskas gerai. Ačiū!
Tada atsisėdau priešais majorą ir pasakiau, kad esu pasirengęs atsakyti į klausimus. Pirmasis jo klausimas buvo toks:
– Ar tiesa, kad planavote nužudyti generolą Eisenhowerį?
Pasakiau, ne. Toliau – tokie klausimai, kokių per trejus nelaisvės metus kaskart vis sulaukdavau iš amerikiečių, britų ir net prancūzų žvalgybos karininkų. Nežadėjote žudyti Eisenhowerio, tad gal ketinote pagrobti? Bet yra žinoma, kad generolą Bradley jūs ketinote nužudyti ar pagrobti. Kodėl italų ir vengrų kareiviai Gran Sase ir Budapešte nešaudė į jus? Ką veikėte Berlyne 1945 m. balandžio pabaigoje? Kur padėjote Hitlerį? Iš patikimų šaltinių žinome, kad 1945 m. balandžio 30 d., pirmadienį, ankstų rytą išskridote su Hitleriu lėktuvu. Kur jis slapstosi? Jūs juk skraidote? Jūs pilotavote lėktuvą, šalia jūsų kabinoje sėdėjo Hitleris? Matote, mes informuoti... Juk neneigsite, kad ketinote susprogdinti maršalo Montgomery vyriausiąjį štabą – mes turime žinių. Iš kur žinote, kad Hitleris Berlyne nusižudė – juk balandžio pabaigoje Berlyne jūsų nebuvo? Ar tai Hitleris jums įsakė nužudyti generolą Eisenhowerį? O kas? Ir taip toliau. Po kelių dienų man vis dėlto pavyko įtikinti pulkininką Henry Gordoną Sheeną, amerikiečių žvalgybos vadovą.
– Jei jau man būtų pavykę išgabenti Hitlerį į saugią vietą, – pasakiau jam, – aš ir pats ten būčiau pasilikęs ir man nereikėtų su draugais pasiduoti į nelaisvę.
– Jis išsisukinėja, – pasakė žurnalistai. – Skorzeny tikisi viską nuslėpti.
Skeptiškiausi buvo New York Times ir Christian Science Monitor korespondentai. Charlesas Foley knygoje Commando Extraordinary rašė: „Skorzeny tapo mitine visagale šių laikų būtybe.“
(...)
Buvau keliamas iš vieno kalėjimo į kitą. Šeštame iš jų sėdėjau vienoje kameroje su generolu feldmaršalu Kesselringu. 1945 m. gegužės 29 d. Vysbadene drauge su dr. Kaltenbrunneriu kalėjau mikrofonų prikištoje lentinėje pašiūrėje. Mudu kalbėjomės apie studentavimo laikus – pasiklausymo tarnyba, manau, labai nusivylė. Dr. Kaltenbrunneris, savo nelaimei, buvo perėmęs 1942 m. Prahoje nužudytojo RSHA vadovo Reinhardo Heidrycho postą. Jis nugabentas į Londoną, kelias savaites jo apklausos vyko labai korektiškai. Paskui septynias savaites kalintas Londono Taueryje.
Niurnbergo kalėjimas buvo didelis pastatas, panašus į penkiakampę žvaigždę. Mus saugojo gausybė kareivių juodomis uniformomis. Kalėjimo prižiūrėtojas pulkininkas Andrusas stengėsi mus kuo labiau pažeminti. Su tais „juodaisiais“ aš gerai sutariau – jie buvo kur kas žmogiškesni nei „baltieji“. Nepaprastai simpatiškas dičkis „juodasis“ feldfebelis buvo mano draugas. Jis kaskart vis pakišdavo man cigarečių ar šokolado.
Pirmosiomis savaitėmis buvome pakankamai gerai aprūpinti. Seniai kalintys vokiečių pėstininkai, dirbantys virtuvėje, rūpinosi mumis, pulkininko Andruso apmaudui. Jis buvo kilęs iš Lietuvos (O. Skorzeny klysta. Andrusas nebuvo kilęs iš Lietuvos, jis gimė JAV – red. past.), tik neseniai gavęs Amerikos pilietybę. Nekentė visko, kas vokiška.
– Žinau, – kartą sakė jis mums, – jus vadina kopūstais, nes labai mėgstate juos. Tad gausite jų kasdien.
Andrusas pasistengė, kad maistas būtų vienodas, labai prastas. Iš pradžių buvau kalinamas kaltinamųjų flygelyje. Mano kamera priešais reichsmaršalo Göringo kamerą. Bendraudavome gestais, nes kalbėtis buvo griežtai draudžiama. Vėliau, prieš 1945 m. Kalėdas, buvau perkeltas į liudytojų flygelį. Naktį mūsų kameras užrakindavo, dieną jos atidarytos. Andrusas buvo paskelbęs drastišką įsakymą: jam pasirodžius kameros tarpduryje, kalinys turėjo atsistoti, pasitempęs pasveikinti jį ir žengti penkiolika žingsnių jam įeinant, dvylika – išeinant. Man jo pasipūtimas juoką kėlė, tad kaskart, pamatęs šią garbią personą, sprukdavau į arčiausiai esančią kamerą.
(...)
Ir vėl prasidėjo žūtbūtinė kova. Paveikti stiprios propagandos nugalėtojai buvo įsitikinę, kad visi mes esame baisūs nusikaltėliai, tikri monstrai. Visur patirdavome melą, neapykantą ir keršto troškimą, taip pat kvailumą, kurį ne taip paprasta įveikti.
Mūsų buvo dešimt 150-osios tankų brigados karininkų: penki sausumos kariuomenės, trys karo laivyno, du Waffen-SS. Šešis iš jų buvau matęs gal kokį kartą.
Vokiečių ir tarptautinė spauda susidomėjo šia puikiai inscenizuota sensacija. Tuoj koks pustuzinis vokiečių advokatų pareiškė norą mus ginti. Vienas iš jų – mano tautietis advokatas dr. Peyer-Angermannas iš Zalcburgo netgi leidosi suimamas, kad su kitais konvojaus lydimais vokiečių belaisviais patektų į Dachau stovyklą, nes Vokietijos ir Austrijos sienos ir vėl buvo uždarytos, buvo uždrausta jas peržengti. Nė vienas iš šių advokatų nė neketino imti jokio, net menkiausio, honoraro. Mes juk nieko neturėjome. Dėkoju jiems iš visos širdies. Dr. Peyer-Angermannas atsivežė visą portfelį dokumentų, liudijančių mano veiklą Austrijoje 1930–1939 metais. Regis, atstovaudamas šioje byloje, jo manymu, teisiesiems, jis buvo pasiryžęs paaukoti savo darbą ir karjerą.
Nepaisydamas to, tribunolas gynėjais paskyrė tris amerikiečių armijos karininkus. Mūsų advokatai buvo pulkininkas leitenantas dr. Robertas Durstas iš Springfildo (Misūris), pulkininkas leitenantas Donaldas McLure iš Oklando (Kalifornija) ir majoras Lewis I. Horowitzas iš Niujorko. Paskutinis iš jų, norėčiau pabrėžti, buvo judėjas. Šie karininkai išsiaiškino mano biografijos, gyvenimo Vienoje faktus, kokią veiklą vykdžiau per karą. Jie pasirodė esą puikūs gynėjai. Vokiečių advokatai juk nežinojo, kad amerikiečių surengtame procese vadovaujamasi „kitokiomis žaidimo taisyklėmis“.
Mėnesį trukęs bylos nagrinėjimas prasidėjo 1947 m. rugpjūčio 5 d. Prieš tai, išstudijavęs kaltintojo Rosenfeldo pateiktus dokumentus, mane apklausė pulkininkas leitenantas Durstas. Tos trys dienos ištįso iki begalybės.
– Noriu atkreipti jūsų dėmesį, – pasakė jis. – Jūsų gynybos galėsiu imtis tik tada, kai viską išsiaiškinsiu apie jūsų gyvenimą ir veiklą prieš karą ir jo metu.
Nieko nuo jo neslėpiau. Trečiai dienai einant į pabaigą, jis pirmą kartą ištiesė man ranką ir pasakė:
– Dabar esu įsitikinęs, kad jūs nekaltas. Ginsiu jus kaip tikrą brolį. Bet, jei gynyba bus patikėta ne vienam team leader, vienam gynėjui, tai yra man, negalėsiu garantuoti, kad procesas pasibaigs jūsų naudai. Be to, manau, svarbu, kad, vykstant gynybai, žodis būtų suteiktas tik jums, kad kalbėtumėte savo paties ir bendražygių vardu.
Dažnai kritikuojamas toks lemtingas Vokietijai „fiurerio principas“ buvo ir vėl pritaikytas. Šį kartą labai sėkmingai.
Teismo pirmininkas buvo pulkininkas Gardneris, vadintas Kartuvių Gardneriu, nes lig tol jis skelbė vien mirties nuosprendžius pakariant. Karo teismo tarybą sudarė devyni nariai – visi jie buvo pulkininkai. Pulkininkas Durstas pasiekė, kad penkis iš jų pakeistų kiti karininkai – tikri fronto kariai, sakė man Durstas. Procesui įpusėjus, kaltintojui Rosenfeldui teko atsiimti kaltinimą dėl žudynių.
Vienintelis dalykas, kuriuo galėjo mus kaltinti, – priešo uniformų vilkėjimas ne kovos metu. Pulkininkas leitenantas Durstas nepateikė įrodymų, kad anglai ir amerikiečiai vilkėjo vokiečių uniformas (apie tai šioje knygoje jau rašiau). Bet buvo žinoma, kad lenkų sukilėlių vadas vilkėjo vokiečių uniformą.
Buvo žinoma ir tai, kad amerikiečiai į Acheną įsiveržė ir kovėsi vilkėdami vokiečių uniformas. Generolas Bradley atsiuntė teismui laišką, kuriame tvirtino „nežinojęs, kad šitaip buvo“, bet faktų nenuslėpsi. Regis, generolas Bradley nevisiškai gerai žinojo, kas vyksta jo vadovaujamoje armijoje. Gal po to, kai ir pats buvo suimtas amerikiečių, pamaniusių, kad jis „persirengęs vokietis“, jo atmintis sušlubavo. Mums tai buvo labai neparanku.
Prasidėjo atoveiksmis. Liudyti išėjo RAF aviacijos pulkininkas leitenantas Forestas Yeo-Thomasas – puiki asmenybė, britų žvalgyba turėtų juo didžiuotis. Viską bylojo skiriamieji ženklai ant munduro – jo nereikėjo teismui pristatyti. Prancūzų pasipriešinimo kariai jį vadino „baltuoju triušiu“. Pulkininką Rosenfeldą RAF papulkininkio pasisakymas visiškai išmušė iš vėžių. Eugenas Kogonas knygoje Der SS-Staat teigia: vokiečiai norėjo sunaikinti jį Buchenvalde. Yeo-Thomasas pasakė, kad jo kariai naudojo vokiečių uniformas bei vokiečių automobilius ir kad ši komanda, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, „negalėjo imti į nelaisvę“.
– Žinoma! Belaisvis negali turėti dokumentų. O jei kuris ir pasilaiko šiuos, tik jam pačiam blogiau! – tada pridūrė: – Vadovavau anglų kariams, tad nuodugniai išsinagrinėjau pulkininko Skorzeny ir jo dalinių operacijas. Todėl galiu jus užtikrinti, kad pulkininkas, jo karininkai ir kareiviai visais atvejais elgėsi kaip tikri džentelmenai.
Pamaniau, kad Rosenfeldas gaus širdies smūgį. Deja, man taip ir nepavyko šiam garbingam ir kilniaširdžiui RAF karininkui paspausti rankos. Kai jis atsistojo, sušnibždėjau savo bendražygiams: atsistokime ir atiduokime jam pagarbą.
Pulkininkas leitenantas Durstas pranešė tribunolui, kad trys amerikiečių karininkai pasirengę gynybai. Jų pasisakymų po Yeo-Thomaso jau nelabai ir reikėjo. Pirmininkas suteikė žodį man. Naudodamasis žemėlapiu, pasistengiau kuo paprasčiau nupasakoti, kaip vyko operacija Greif. Pulkininkas Rosenfeldas, prokuroras, dar pateikė man klausimų – ramiai, mandagiai. Tačiau tai nesutrukdė jam, skelbiant kaltinimą, reikalauti mums mirties nuosprendžio, nors mūsų kaltė ir nebuvo įrodyta. Spaudos ir radijo atstovai tik stebėjosi.
Pulkininkas leitenantas Durstas pasakė gausybe dokumentų grindžiamą, visais požiūriais vertingą ginamąją kalbą ir nusistebėjo, kad, net ir stingant įrodymų, kaltintojas vis tiek reikalauja bausmės. O pulkininkas leitenantas McLure, baigdamas kalbą, pasisuko į teisėjus ir pasakė:
– Ponai, jei turėčiau garbės vadovauti tokiems žmonėms, didžiuočiausi tuo! Mes siūlome juos išteisinti.
Vykstant teismo procesui, pirmininkas, akivaizdu, siekė, kad būtume nuteisti. Išteisinimo teko palaukti. Nuosprendis paskelbtas tik 1947 m. rugsėjo 9 d., sausakimšoje salėje, po kelias valandas trukusio teismo pasitarimo. Žurnalistai, fotografai ir radijo korespondentai tiesiog užplūdo mus, kaltinamuosius.
Jau žengiau prie gynėjų norėdamas padėkoti, bet tada prie manęs priėjo pulkininkas Rosenfeldas ir ištiesė ranką. Nesu kerštingas, tad mielai paspaudžiau ranką savo kaltintojui. Bet pulkininko Rosenfeldo gerais norais aš netikėjau. Jis puikiai žinojo, kad amerikiečių ar kokių kitų karių mes nei kankinome, nei žudėme ir nė neplanavome pulti Eisenhowerio štabo ir žudyti generolo ar ko kito. Bet jis vis tiek tikėjosi 150-osios tankų brigados veiksmus susieti su tariamai „įrodytomis“ Malmedi žudynėmis. Jo pastangomis pateikta neteisingų liudijimų, neva mano daliniai Ardėnų operacijoje naudojo kulkas su cianidu. Šiam kaltinimui patvirtinti buvo apklausti ištikimasis Radlis ir Hunke. Pulkininkas leitenantas Durstas bergždžiai mėgino protestuoti:
– Šitaip mėginama parodyti, kad pagrindinio kaltinamojo adjutantai su savo vadu nesutarė!
Radlis ir Hunke liudijo nenoromis, priverstinai. Radlis atsakinėjo labai trumpai, menkai atliepdamas kaltinamojo klausimus. O dėl mūsų „kino“ Hunke – jis atkakliai tylėjo. Kai pulkininkas Rosenfeldas apiberdavo jį klausimais, šis iš tiesų atrodė taip, tarsi būtų dabar Pekine ar Tiandzine.
Jei ne didžiulės mūsų gynėjų pastangos, ne garbinga ir kilniaširdė Yeo-Thomaso kalba, mes būtume nuteisti mirti. Bet nuosprendis nebūtų įvykdytas, kaip ir liūdnai pagarsėjusio Malmedi proceso – nė vienam iš keturiasdešimt septynių mirties bausme nuteistųjų nuosprendis nebuvo įvykdytas.
– Nugalėtieji vokiečių generolai turi būti nuteisti ir pašalinti. Jei ir vėl kiltų karas, – 1948 m. liepos 8 d. pareiškė maršalas Montgomery, – tektų kautis dar nuožmiau, nes niekas nenorėtų būti nugalėtas, tai yra pakartas!
Mes buvome išteisinti, bet dar neišlaisvinti. Mes, Waffen-SS nariai. Mums taikytas nugalėtojo nutarimas, vadintas „automatiniu areštu“. Tai buvo, regis, 1947 m. rugsėjo 11 d. – tarptautinė spauda paskelbė pulkininko Rosenfeldo žodžius: „Skorzeny yra grėsmingiausias Europos žmogus!“