Tačiau pusiau žydės E. Cassedy artimųjų istorijos paieškos tapo knyga ne tik apie giminės istoriją, bet ir apie pamirštą Holokausto tragediją Lietuvoje bei bandymus pripažinti vieną juodžiausių Lietuvos istorijos dėmių. Su JAV žurnaliste kalbėjome apie Holokausto atmintį, kaip vertinti tuos, kurie stebėjo ir nieko nedarė žudynių metu bei suaktyvėjusias neonacių grupuotes Lietuvoje.
- 2004 m. į Lietuvą Jūs atvykote daugiau sužinoti apie savo giminės šaknis ir apie pačią Lietuvą. Kokią Lietuvą pamatėte?
- Man Lietuva – komplikuota vieta, kur kažkada klestėjo žydų kultūra, bet kur jie taip pat buvo masiškai išžudyti. Rašydama „Mes esame čia“ gavau progą apmąstyti savo protėvių žemės istoriją. Lietuva man pradėjo labai rūpėti, bet ne tik dėl mano šeimos istorijos, bet ir todėl, kad buvimas ten man sukėlė klausimų, kurie yra svarbūs bet kuriai tautai: kaip sąžiningai pažvelgti į savo praeitį ir panaudoti istoriją tolerantiškesnei ateičiai sukurti? Ar tai apskritai įmanoma? Ką mes galime padaryti, kad šis procesas paspartėtų?
- Kaip šiandien apibūdinate Lietuvą, kai kalbate įvairiose auditorijoje JAV?
- Koks buvo Jus asmeniškai labiausiai paveikęs įvykis, kai lankėtės Lietuvoje?
- Senas vyras iš Rokiškio prieš mirti norėjo „pakalbėti su žydu“. Jis verkė, kai man pasakojo, kaip matė Rokiškio žydus vedamus į mišką sušaudyti.
- Manau, tam vyrui reikėjo išsikalbėti. Pokalbis su juo man pačiai suteikė progą pamąstyti apie svarbius klausimus: ko mes tikimės iš paprastų žmonių nepaprastais laikais? Ko mes turėtume tikėtis? Galbūt dėl jo didžiulio skausmo ir svarstymų, ar jis turėjo ir galėjo padaryti daugiau, tas vyriškis ir norėjo su manimi pakalbėti.
Sutikau ir daugiau lietuvių, kurie verkė, kalbėdami apie Holokaustą. Man tai ženklas, kad Lietuva dar nesusitaikė su savo praeitimi, o galbūt ir niekada to nepadarys. Tik nuolat prisimenant ir mąstant gali įvykti istorinė branda, kurios mes visi taip norime.
- JAV žurnalistė ir Rytų Europos tyrinėtoja Anne Apple savo naujausioje knygoje „Rytų Europos sutriuškinimas“ teigia, kad rytų europiečiai, taip pat ir lietuviai, kitaip nei europiečiai Vakaruose, matė, girdėjo ir net užuodė Holokaustą tokiu lygmeniu, kurio vakariečiai net negalėjo įsivaizduoti. Kaip taip nutiko, kad nors žydų žudynių vietų yra beveik prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio, lietuviai pamiršo savo istoriją?
Besilankydama Lietuvoje radau daug iniciatyvų ir bandymų pripažinti žydų istoriją ir Holokaustą kaip integralią Lietuvos istorijos dalį.
- Vienas iš Jūsų vizito Lietuvoje tikslų buvo daugiau sužinoti apie savo dėdę, kuris dirbo žydų policininku Šiaulių gete. Jį apibūdinate kaip auką, taip pat kaip žmogų, priverstą būti vykusios tragedijos stebėtoju. Kai siaubingi nusikaltimai buvo vykdomi prieš geto žydus, Jūsų dėdė jautėsi bejėgis pasipriešinti. Ar jo istorija padėjo Jums būti atlaidesnei lietuviams? Dauguma jų taip pat buvo stebėtojai.
- Nacių vadovybė reikalavo iš geto kalinių paskirti žmones vidinei geto policijai sudaryti, kurie vykdytų nacių įsakymus. Žydų geto policija buvo ne vienareikšmiškai vertinta tada, taip pat ji vertinama iki šiol. Lietuvių filosofas Leonidas Donskis man teigė, kad stebėtojai sudarė kritinę daugumą, todėl jų patirtį ir moralines dilemas mums reikia studijuoti labai atidžiai. Tie lietuviai, kurie nebuvo nei gelbėtojai, nei žudikai, nebuvo tokie patys. Kai kurie bandė padėti. Kiti norėjo, bet bijojo.
Dar kiti visiškai nusipelnė būti pavadinti abejingais beširdžiais, Buvo ir tokių, kurie norėjo atsikratyti žydais ir padėjo žudynėse, net jei ir nepaspaudė gaiduko. Tuo siaubingu laikmečiu daugeliui žmonių buvo lengviau nesikišti nei pasipriešinti. Mūsų darbas dabar yra sukurti tokią visuomenę kur būtų galima kalbėti ir priešintis.
- Knygoje perpasakojate savo dėdės prisiminimus, kaip Lietuvos aktyvistų fronto nariai, naciams vos įžygiavus į Šiaulius, ėjo iš namo į namą, suiminėdami žydus vyrus ir plėšdami jų nuosavybę. Praėjusią vasarą Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio, vadovavusio laikinajai vyriausybei nacių okupacijos pradžioje bei glaudžiai susijusio Lietuvos aktyvistų frontu, palaikai perlaidoti Lietuvoje, išlaidas dengė ir Lietuvos vyriausybė. Kokius jausmus Jums tai sukėlė?
- Savo vizito Lietuvoje metu pastebėjote ir savo kailiu patyrėte vadinamąją „rungtyniaujančią kankinystę“, t.y. ginčijimąsi, kas kentėjo daugiau, kieno istorija – lietuvių ar žydų – buvo baisesnė. Kaip Jūs manote, ar įmanoma pripažinti vienas kito kančias, nerungtyniaujant?
- Manau, kad taip. Tik sunku išlaikyti balansą. Bet vietoj to, kad sakytume „taip, bet“, mums reikėtų pabandyti sakyti „taip ir“. T.y. „taip, jūs turite nuoskaudų, jūs buvote nuskriausti. Ir taip, aš taip pat turiu nuoskaudų, aš taip pat kentėjau“.
- Ką Jūs manote apie po nepriklausomybės pradėtą vykdyti lėtą, edukacija paremtą strategiją, atgaivinant Holokausto atmintį Lietuvoje? Ar Jus ji labiau erzina ar kelia tikėjimą ateitimi?
- Per pastaruosius penkerius metus neonacių grupės tapo ypač aktyvios. Juos atvirai palaiko ir kai kurie Seimo nariai. Ar tokie įvykiai nemažina optimizmo ir tikėjimo ateitimi?
Neonacių, nesankcionuotai žygiuojančių Gedimino prospektu, vaizdas kovo 11 dieną sukėlė šiurpulį daugeliui žmonių tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Ir ne be pagrindo. Viešas neapykantos demonstravimas tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje šalyje kelia labai rimtą susirūpinimą. Ar Lietuva taps šalimi, kur neonaciai girdėsis vis garsiau? O gal vis dėlto tai bus šalis, kur žmonės stengiasi užtikrinti, kad tokios tragedijos kaip Holokaustas niekada daugiau nepasikartos? Aš sveikinu tuos, kurie kuria tolerantiška ateitį Lietuvai. Kaip vienas aktyvistas man sakė, Lietuvai – ilgas kelias prieš akis, bet svarbiausia, kad juo jau einama.