I. Makaraitytė. Nevieša Lietuvos elito pramoga

Komercinės medžioklės - ne tik prašmatni vyriška šventė, per kurią kraujas gyslomis greičiau pradeda tekėti.

Bet ir garantija, kad iš vieno posto būsi perkeltas į kitą ir niekam abejonių, kad geram vyrui darbą reikia suorganizuoti, nekyla. Artūro Zuoko ir socialdemokratų ratelio bendražygiams, atrodo, tikrai lengviau nei kitiems. Bet jūs patys spręskite, ar taip nėra.

Ir jau kuris laikas komercinės medžioklės uždaruose rateliuose vyksta toliau nuo pašalinių akių, urėdų yra prašoma, kad niekas iš laisvų medžiotojų prie jų nesijungtų, nors tai leidžia įstatymai, sako miško savininkas ir aistringas medžiotojas Kazimieras Šiaulys. Dalis jo nuosavybėje esančių miškų įeina į komercinės medžioklės plotus.

Paskui šernus ir kitus žvėris mėgstantys palakstyti „Icor Group“ vadovai ir akcininkai Andrius Janukonis ir Gintautas Jaugielavičius, Artūro Zuoko bendražygiai Algimantas Vakarinas, buvęs „Grindos“ vadovas Algimantas Vilūnas, Miroslavas Monkevičius, socialdemokratai Vytautas Milėnas, kuris yra vežėjų asociacijos „Linava“ vienas iš vadovų ir kaunietis socdemas Žydrūnas Garšva ir Automobilių kelių direkcijos projektų skyriaus vadovas Eduardas Grinaveckas beigi kelių tiesimo įmonės „Lemminkainen Lietuva“ vadovas Jonas Davidavičius, na, ir Birutės Vėsaitės sūnus advokatas Feliksas Miliutis bei darbietis Jonas Pinskus su sūnumi Kristijonu Pinskumi jau pora metų medžioja tik savų ratelyje. Trakų arba Panevėžio urėdijoje.

Kas už politikus moka?

Marius Švaikauskas, dabartinis Vilniaus regiono aplinkos apsaugos agentūros direktorius, dalyvavęs bent vienoje šios grupės medžioklėje, prisipažino, kad jis nemokėjo ir kad taisyklė yra tokia – kas organizuoja komercinę medžioklę, tas ir moka. 2014 m. lapkričio pradžios medžioklėje sąskaita buvo išrašyta dviem asmenims: „Lemminkainen Lietuva“ vadovui J. Davidavičiui ir K. Šiauliui. Šis teigia mokėjęs už save ir buvo paprašytas pasirašyti pinigų mokėjimo kvitą 3152 litų sumai. Kas medžioklę organizavo? Ir kas viešiems asmenims „statė“ gurmanišką pramogą - kelininkas Jonas Davidavičius ar „Icor Group“?

M.Švaikauskas buvo paklaustas netikėtai ir prisipažino, kaip iš tikrųjų. Iš tikrųjų yra dar ir taip, kad M.Švaikauskas netrumpai dirbo Vilniaus savivaldybės administracijoje, o pasikeitus valdžiai taip pat be darbo neliko. Be darbų pasitraukus A.Zuokui iš Vilniaus savivaldybės neliko ir kiti šios komercinių medžioklių fanų grupelės nariai.

Politikai gudresni už valdininką M.Švaikauską. Jie nėra tokie atviri ir žurnalistų nebijo. Nors medžioklės dokumentuose nėra užfiksuota, kad jie būtų mokėję už savo dalyvavimą komercinėse medžioklėse, jie pateikia kitokį argumentą: nesimato todėl, jog mokėjo grynais. Kitaip tariant, susimetė.

Ar tai galima išsiaiškinti? Madžiotojai sako, kad nieko įrodyti neįmanoma. Vienintelis mums, paprastiems mirtingiesiems, įrodymas yra tai, kad medžiojama grupelėmis, kurių sudėtis tik šiek tiek keičiasi. Branduolys – tas pats.

Štai Panevėžio urėdijos 2014 m. komercinių medžioklių išklotinė. Etatiniai medžioklių dalyviai: Rimantas Sinkevičius, socialdemokratas, tuomet – Susisiekimo ministras, jo sūnus Mindaugas Sinkevičius, dabartinis Ūkio ministras, kandidatas į socialdemokratų partijos pirmininkus, socdemas, niekada neliekantis be darbo Alfonsas Macaitis. Iki 2006 m. – Vyriausybės kancleris, o paskui – “Lietuvos geležinkelių” vadovo pavaduotojas Zenonas Kaminskas, buvęs Energetikos viceministras, deleguotas socialdemokratų, Aleksandras Spruogis, dabartinis Teisingumo viceministras Donatas Matuiza, kuris medžioklės metu, prie socdemų ministro Juozo Bernatonio, buvo Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas. Medžioklių etatinis medžiotojas – dabartinis vicekancleris, buvęs Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Seimo narys Bronius Bradauskas.

Dar keliose medžioklėse figūruoja A.Zuoko bendras A.Vakarinas ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktorius Gediminas Pridotkas.

Dokumentai byloja, kad štai, pavyzdžiui, už tėvą ir sūnų Sinkevičius, buvusį ir esamą ministrus, mokėjo ir verslininkas Darius Nedzinskas, ir dar vienos kelininkų įmonės - „Fegda“ - generalinis direktorius Arvydas Gribulis. Ir „Alytaus energijos“, „Litesko“ filialo, vadovas Vytautas Čeponis. „Litesko“ vadovauja su „Icor Group“ susiję asmenys. Kalbintas D.Nedzinskas neigia, kad būtų mokėjęs už medžioklės dalyvius, ne tik politikus, bet ir visą plejadą verslininkų, bet kaip atsirado jo pavardė grafoje taip pat negalėjo paaiškinti.

Taip pat už medžiokles neretai sąskaitos buvo išrašomos ir jas 2014 m. apmokėjo UAB „Bravisima“, kitaip tariant Kauno restorano „Medžiotojų užeiga“ savininkas Ričardas Mačiulaitis. Arba UAB „Bionovus“, priklausanti „Icor“.

Panevėžio urėdija vadinama ypatinga. Čia medžioja elitas, čia rengiamos medžioklės užsienio svečiams. Tokios, kokią Latvijos žemės ūkio ministro vizito proga buvo surengusi ir buvusi Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, vėliau ilgai nesugebėjusi pagrįsti, kas ir kuo vaišino svečius.
Bet yra įdomybių ir Kauno urėdijoje. Ten 2014 m. kartu su verslininkais medžiojo konservatorius Rimantas Jonas Dagys ir socialdemokratas Andrius Palionis. Ir kone 2/3 visų Kauno urėdijų medžioklių apmokėjo ginklais prekiaujanti įmonė UAB „Oksalis“.

Aplink medžiojančius komercinėse medžioklėse politikus ir valdininkus sukasi vis tas pats verslininkų ratas. Kelininkai, šilumos ūkio ir agroverslo atstovai. Taip pat teisėjai Artūras Driukas ir Gintaras Kiaulakis. Juos lydi Panevėžio urėdas Vladas Kaubrė, Vilniaus urėdas Artūras Nanartaičius ir Generalinės urėdijos valdžia – Rimantas Prūsaitis ir buvęs jo pavaduotojas Gintaras Visalga. Jie taip pat ne visi susimoka už save arba, kaip jie patys aiškina, jų įnašo į bendrą sumą tiesiog nesimato popieriuose.

Ką tik kalbini, visiems medžioklės toks paprastas dalykas. It nueiti šeštadienį su draugais į pirtį. Ir klausimas, kas apmoka šį pasibuvimą, kai kuriems net juokingas. Nė vienas kalbintas nemato nieko blogo, jei neformalioje aplinkoje susisiekimo ministras medžioja su kelininkais, o už malonumą sumoka tas pats kelininkas. Net ir dabartinis Ūkio ministras M. Sinkevičius sako negalintis įrodyti, kad mokėjo pats, tad mums lieka tikėti tik jo žodžiu. Ir už savo tėvą jis garantuoti negali. Lygiai kaip ir pats R.Sinkevičius. Dokumentų nėra. Kad turi išsaugojęs medžioklės čekius, yra tikras tik R.J.Dagys.

Ši informacija yra labai gera iliustracija, kodėl urėdijų reforma, kuri buvo planuojama ir rengiama ne vieną kartą, niekada iki šiol neįvykdavo. Komercinės medžioklės tikrai nėra vienintelis urėdų turimas įrankis, kuriuo jie gali pamaloninti pas juos apsilankančius įtakingus sprendimų priėmėjus. Tačiau medžioklėse užmegzti kontaktai ir aistra – vienija. Už tos aistros – gana tvirtai sumūrytas pačių miškininkų monolitas. Šį monolitą padeda saugoti politikai.

Verslininkai kalba, kad laimėti viešuosius pirkimus Generalinėje urėdijoje ar atskirose urėdijose pašaliniams yra beveik neįmanoma. Kauno urėdijos komercinių medžioklių sąskaitas apmokanti UAB „Oksalis“ laimi konkursus atskirose urėdijose ir kitose valstybinėse institucijose, nors į savas valdas urėdai bet ko neįsileidžia.

Štai, pavyzdžiui, kone visus vidinės miškotvarkos projekto parengimo paslaugų pirkimus jau daug metų laimi viena įmonė – VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas. Visos sąlygos surašytos būtent šiam institutui.

Kai pernai supaprastintame atvirame konkurse „Miškų urėdijų vidinės miškotvarkos projektų parengimo paslaugų pirkimas“ penkioms urėdijoms panoro dalyvauti dar ir kitos įmonės ir pasistengė, kad atitiktų labai tiksliai Institutui aprašytus reikalavimus, konkursas tiesiog buvo nutrauktas. O tada, po kurio laiko, atskirus konkursus projektinėms paslaugoms pirkti paskelbė pačios urėdijos. Ir, žinoma, pirkimų sąlygos buvo sugriežtintos taip, kad Miškotvarkos instituto konkurentai jų nebeatitiktų.

Tad ar jūs tikrai tikite aukščiau aprašytų politikų, verslininkų ir urėdų grupelių narių garbės žodžiais, kad jie už viską susimoka ir kad medžioklė yra tik jų nekalta aistra gamtai?